Mano jau amžinatilsį močiutė rudenimis dainuodavo „Astros žiedą“. Štai ką apytiksliai prisimenu: „Aš nuskinsiu žiedą puikų astros žiedą/Paskutinį žiedą drumzlino rudens“. Gintaras Bleizgys savo knygą pavadino „Xeranthemum“ – sausukų giminės gėlių vardu, kurias eilėraščių subjektas drauge su močiute džiovindavo vėlinėm. Mano prisiminimą ir Gintaro poeziją susieja trapumo ir amžinybės sąšaukos – per asmeninę istoriją ir archetipus. Tos močiutės, tos vasaros ir rudenys, tas amžiną atilsį, sunkio ir lengvumo dermė: „...kaži kas/baisaus anapus žiedo tvenkiasi – ir temstančių/pušų kamienų – paskutinės bitės dūzgia/išskrisdamos į nebūtį ir nepagydomai/iš lėto serganti močiutė – kuri štai/šypsosi ir grožis paskutiniais saulės spinduliais“ (9 p.)
Skaitydama poeziją, turiu pajusti ją savo „kaulais ir mėsa”. Tai jau yra intuityvūs dalykai – kada it reikšmingiausios šventės suknelę matuojuosi eilėraštį – tai ką jis reiškia „mano gyvenime ir mano mirtyje“. Vėliau, jei rašau recenziją, stengiuosi rasti kažkokius kertinius akmenis, pastolius, ant kurių laikosi žodžių tiltas – objektyvizuoti jausmus. Bet pradžioje būna ne žodis – širdies judesys, būties atitikmenų pasitikrinimas.
Ir skaitant tą anaiptol nesausą „Xeranthemum“, pirma buvo jausmas – lyg grįžčiau namo.
Ir skaitant tą anaiptol nesausą „Xeranthemum“, pirma buvo jausmas – lyg grįžčiau namo. Klajojau po plačias žodžių rūmą, slaptingus gyvenimo užkaborius – kartu su subjektu po tirštą, autentišką atminų pasaulį: „....kada tai buvo?/vos prieš trisdešimt o gal prieš šimtą metų/gal prieš akimirksnį kai žvaigždės užgimė/toliausioje visatoje - - kai žaisdavau miškelyje/prie namo – vasarą – paliktas augti pas močiutę“ (11 p.). Ir aš patikiu, prisimenu, paliudiju poetinį subjektą, paliudydama save – vasaras Balbieriškio kaime, kai eidavom semti mėnesėto vandens ir žiedais pridengti apsamanojusių prosenelių paminklų. Todėl galiu keliauti –tiesiais keliais ir pakampėmis, vis prie esmių, prie tų žiedų, kuriuos džiovinome vėlinėms, prie tų kvapnių gėlių, kurias dėdavome į atminimų sąsiuvinius. Ir dabar prisimenu Oskarą Milašių. Abu – vaikystės šalyse, mieste numirusių širdies plakimų...
Nežinau, ar esu teisi, bet ši Bleizgio knyga man atrodo esanti labai nuoširdi – net labai drąsiai nuoširdi, nes, manau, galėtų rastis žmonių, norėsiančių ją „apkaltinti“ naivumu ir pasikartojimais – temos, regis, tos, „nuskalbtosios“ – gyvenamieji buvimo kambariai ir mirties priengiai, nostalgiškieji retoriniai klausimai: „—kas tu esi?kas aš?iš kur? Kodėl lietus/suakmenėja?žiemos eina?iš kur ši mirtina/tamsa?ir trupiniai gyvenimo kurį vis lesame?“ (22 p.)
Bet Bleizgio eilėraštis – intensyvus ir tirštas – savojo subjekto potyrių nuoširdumu užkariauja mano naiviąją elegiškąją širdies pusę. Visai kitaip nei „Karmelio kalno papėdėje“ nematau socialinių konstruktų, galios žaidimų – čiuopiu tikrumą. Ir skauda – drauge. Paklausus tylima – irgi drauge. Skaitydama „Xeranthemum“, nutykdavau, o paskui drauge su subjektu n-tąjį kartą klausdavau tų pačių klausimų. Erzinuosi, bet negaliu neklaust, negaliu nestot akistaton su savo išbujojusiu ego: „iš tūžmasties mano žodžiai?plyštančių nervų?/ar dar suprantu ką sakau?kartais bijau kad mano/žodžiai yra iš didelio pervargimo – neteisingi/ ką gali žmogus suprast šiam pasauly“ (30 p.). Ir tikrai – ką? Negi – poeziją? Šypt. Ir žinot, prisimenu panašaus poveikio poeziją – Mačernį ir jo „vizijas”, „vidunakčių lygtis su begale nežinomųjų”. Susigretima – kalba – širdinga melancholiška – dvelktelint – anapus.
Daug mirties, daug rudens šioje knygoje. Bet ir čia skverbiasi būta šviesa. Donkichotiška pastanga steigti nesumeluotą santykį, dialogo pastanga, atsimušanti į visatos tylą – „iš kur ateina žodžiai kurias kalbinu dabar tave?“ (24 p.). Ir tikrai – iš kur?
Eilėraščių subjektas, kurį šįkart taip knieti tapatinti su autoriaus balsu, primaišo į šias vizijas daugybę dalykų – nors bylojama apie tą patį. Ir intertekstų čia apsčiai – o bibliniai motyvai net ne kontekstas – alsavimas. Būtent čia – alsavimas. Ir poetinis alsavimas – kreipiniai – Maironiui, Gedai, Kunčinui, Donelaičiui.
Dvasia virš žemės. Dvasia virš vandenų.
Kaip kritikė dabar galvoju apie poezijos ypatumus ir gebėjimą pasakyti tai, ką kartais sunku pasakyti proza.
Kaip skaitytoja jaučiuos truputį pasigydžius žodžiais. Todėl patikiu Tavim eilėrašti, subjekte, autoriau: „...kodėl sirgau/depresija prieš dvidešimt dvejus metus?/ar tu bijai?kodėl prieš dešimt vėl/sirgau tik dar stipriau?kodėl gimiau?/ar aš pasveiksiu?ar supranti kad žmonės/ juokias kai sakau jog gydausi ne vaistais/bet žodžiais atkeliaujančiais iš ten/kur nėr ribų“ (23 p.).
