Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Viktorija Daujotytė: metai po Justino Marcinkevičiaus mirties buvo iškalbingi

Praėjus metams po Justino Marcinkevičiaus mirties, profesorė Viktorija Daujotytė Vilniaus knygų mugėje pristatė knygą „Justino Marcinkevičiaus žemė“.
Viktorija Daujotytė
Viktorija Daujotytė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Visi čia esame susirinkę dėl Justino Marcinkevičiaus. Šis žmogus, poetas, turėjo pritraukimo galią, be kurios poezija neturi tokios energijos. Justino kūrybos esmė – būti su žmonėmis, žmonių gyvenime, su tauta, tautos gyvenime, kad tauta būtų tavyje, o tu – tautoje. Jis tai darė ne deklaratyviais tonais, bet paprastais dalykais: prisiliesdamas prie žolės, paglostydamas artimą. Šioje knygoje stengiuosi išbūti toje J.Marcinkevičiaus žemėje“, – gausiai susirinkusiems poeto gerbėjams kalbėjo knygos autorė.

Ji pastebėjo, kad išsipildė dar jaunystėje poeto parašyti žodžiai: „Nejaugi mirdamas žmogus atranda, ką praradęs.“

„Šie metai po poeto mirties buvo iškalbūs – tarsi savotiško atgavimo, naujo suskambėjimo laikas. Padidėjo susidomėjimas J.Marcinkevičiaus knygomis, žmonės telkėsi į draugijas, grupes – pagaliau ir tai, kad mes čia susirinkome, yra ženklai, kurie rodo, kad iš naujo atrandame J.Marcinkevičiaus reikšmę ne tik poezijai, bet ir visai kultūrai“, – mintimis dalijosi V.Daujotytė.

Autorė neslėpė, kad rašydama šią knygą neturėjo konkretaus tikslo ir galbūt nebūtų jos parašiusi taip greitai, jei nebūtų jautusi leidyklos spaudimo.

„Jaučiau daug neatsakytų klausimų ir į juos neatsakiau – bet dar kartą juos pajudinau, priartinau prie žmonių. Jei nėra tautos, kalbos, tėvynės, tai kas tada yra? Ko mes laikomės? Nejau žmogaus gyvenime yra tik tai, ką naudojame, nusiperkame, suvalgome. Nėra taip, – pabrėžė profesorė. – J.Marcinkevičius yra įvykis ne tiek poezijoje, kiek visoje tautos kultūroje. Jis atstovauja lietuviams, mūsų silpnosioms, o taip pat ir stipriosioms pusėms.“

Pagalvojusi apie „mūsų kultūros ąžuolą, V.Daujotytė pirmiausia prisipažino matanti šviesą.

„Šis žmogus buvo kilęs iš šviesos, turėjo aiškią šviesą savyje. Kai jis kalbėdavosi, turėjo potraukį lytėti žmogų – lyg tas kontaktas suteikdavo jam tikrumą. Nuotraukose jis turi keistą šviesos įspūdį – tas šviesos buvimas man iki šiol yra mįslingas. Tą galime pajusti kiekvienas“, – šviesiai pristatymą užbaigė knygos „Justino Marcinkevičiaus žemė“ autorė.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Viktorija Daujotytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Viktorija Daujotytė

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais