„Savotiško literatūrinio tėvystės instinkto veikiamas, pradžioje nudžiugau, kad leidykla ryžosi pakartotinai leisti knygą. Paskui kilo abejonių. Šiaip ar taip, pirmasis leidimas pasirodė 1946 m., kai kurie skyriai parašyti dar ketvirtąjį dešimtmetį, taigi, neišvengiamai kilo klausimas, ar knyga nėra pernelyg sąlygojama laiko, pernelyg su juo susijusi. Tiesa, leidimų tiražai lyg ir paneigia šiuos nuogąstavimus. Iki šiol aštuoniomis kalbomis išleisti 43 leidimai, ir bent jau amerikiečių ir japonų leidimai tebėra bestseleriai. Matyt, knyga vis dar tebeturi ką pasiūlyti jaunosioms psichiatrų, psichologų ir psichoterapeutų kartoms ir apskritai kiekvienam žmogui, atviram neortodoksaliems požiūriams.
Ji turi ką pasiūlyti veikiausiai todėl, kad tebėra arba ir vėl tapo aktualios ir knygos atsiradimą pakeitusios priežastys, ir jos siekiai. Šios priežastys – tai visuotinė abejonė gyvenimo prasme ir vis plintantis beprasmybės jausmas. Šie siekiai – tai kova su psichologizmu, patologizmu ir redukcionizmu (t. y. mėginimais interpretuoti beprasmybės jausmą, kaip vien nesąmoningos psichodinamikos apraišką ar tiesiog neurozės simptomą), kova su bandymais „demaskuoti“ prasmės frustracijos fenomeną, pasitelkiant kokią nors indoktrinuotą ideologiją“, – taip apie „Sielogydos“ aktualumą kalbėjo Viktoras Franklis, devintojo leidimo, kurį išleido JAV tarptautinis universitas, Kalifornijoje, pratarmėje.
Žmogiškoji būtis nepakartojama laike, o erdvėje šį nepakartojamumą atitinka kiekvieno žmogaus ypatingumas tarp kitų individų.
Akivaizdu, kad „Sielogyda“ nepraranda aktualumo ir šiandien. Knygoje dėstomos mintys – galinga pagalba tiek dirbantiems psichologijos srityje, tiek žmonėms, kurie patiria gyvenimo sunkumų arba yra pasimetę ir nebemato prasmės įvairiose gyvenimo situacijose. Knygoje pateikiami argumentai apie psichoanalizę ir jos skirtumus su individualiąja psichologija, aprašoma autoriaus sukurta logoterapija. Vėliau pereinama prie egzistencinių-filosofinių minčių apie įvairiausias gyvenimo sritis: meilę, darbą, eutanaziją, mirtį, seksualumą, įvairius psichologinius sutrikimus, tokius kaip šizofrenija, neurozė, depresija, ar bene baisiausią žmogiškosios
būties patirtį – asmeninį Viktoro Franklio išgyventą siaubą nacių koncentracijos stovykloje. Autorius nepaprastai įtaigiai aprašo visas gyvenimo situacijas, kurios, kad ir kokios beviltiškos būtų, – tebeturi prasmę. Anot psichiatro, nėra tokios gyvenimo situacijos, kuri yra bevertė. Visi gyvenimo sunkumai, išgyvenamos kančios kuria gyvenimo prasmę. Kiekvieno žmogaus užduotis – pamatyti ir atrasti ją tiesiog pakeičiant požiūrį į ištikusias negandas. „Gyvenimas reikalauja, kad žmogus būtų gana lankstus. Sugebėtų prisitaikyti prie jo teikiamų šansų. Neretai tenka išgirsti pacientą skundžiantis, kad jo gyvenimas beprasmis, nes tai, ką jis daro, neturi didesnės vertės. Tokiam pacientui pirmiausia turime pabrėžti, kad iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kokia žmogaus profesija, ką jis dirba; priešingai, svarbu, kaip jis dirba, ar tikrai yra tinkamas ten, kur atsidūrė. Svarbu ne jo veiklos mastai. Svarbu tik tai, ar jis atlieka savo uždavinius. Paprastas žmogus, iš tikrųjų atlikęs konkrečius profesinio ir šeimyninio gyvenimo uždavinius, savo „mažu“ gyvenimu, pranoksta kokį nors „didį“ valstybės veikėją, vienu plunksnos brūkštelėjimu lemiantį milijonų likimus, tačiau nepaisantį sąžinės. <...> Gyvenimas išlieka prasmingas ir tais atvejais, kai jis nėra nei kūrybiškai vaisingas, nei kupinas išgyvenimų. Tai grupė vertybių, kurių įgyvendinimas priklauso nuo žmogaus santykio su jo gyvenimo apribojimais. Kaip tik žmogaus santykis su galimybių
apribojimu atveria naują, savitą vertybių – aukščiausių vertybių – sritį. <...> Gyvenimas teikia žmogui galimybę įgyvendinti tai vienos, tai kitos kategorijos vertybes. Kartais jis reikalauja iš mūsų įgyvendinti kūrybines vertybes, kartais – atsigręžti į išgyvenimo vertybes. Kitaip tariant, turime pakaitomis turtinti pasaulį savo veikla ir praturtėti patys, ką nors patirdami ir išgyvendami.
Kuo sudėtingesnis žmogus, tuo menkiau jis atitinka normą – ir vidurkio, ir idealo prasme
Į apmastymus apie prasmės atradimo, kaip gyvenimo vertingumo pamatą, psichiatras įpina neįtikėtinas žmonių gyvenimo istorijas ir įkvepiantį jų pasirinkimą net ir skaudžiausiems gyvenimo įvykiams suteikti naują, prasmės kupiną požiūrį: „Apyjauniam vyriškiui ligoninėje buvo diagnozuotas neoperuotinas nugaros smegenų auglys. Profesinės veiklos jis jau seniai turėjo atsisakyti, dėl paralyžiaus buvo nedarbingas. Taigi, nebuvo jokios galimybės įgyvendinti kūrybines vertybes. Tačiau ir dabar jam buvo prieinamas išgyvenimo vertybių pasaulis: jis leido laiką kalbėdamasis su kitais ligoniais, prablaškydamas, drąsindamas, guosdamas juos; skaitė geras knygas, ypač mėgo klausyti per radiją geros muzikos. Tačiau atėjo diena, kai nebegalėjo pakęsti ausinių, o visiškai paralyžiuotos rankos nebeišlaikė knygos. Tai buvo naujas posūkis jo gyvenime: anksčiau priverstas nuo kūrybinių vertybių pereiti prie išgyvenimo vertybių, jis turėjo
atsigręžti į nuostatos vertybes. Kaip kitaip galėtume apibūdinti jo elgesį dabar, kai jis tapo patarėju ir pavyzdžiu kitiems ligoniams? Vyriškis drąsiai kentė kančias. Dieną prieš mirtį, kurią pats numatė, jis sužinojo, kad budintįjį gydytoją įpareigojo naktį suleisti jam morfijaus. Kaip pasielgė mūsų ligonis? Gydytojui po pietų vizituojant ligonius, jis paprašė suleisti morfijų vakare, – kad naktį dėl jo nereikėtų žadinti budinčio gydytojo“, – knygoje „Sielogyda“ rašo Viktoras Franklis.
„Sielogyda“ – neabejotinai turėtų būti perskaityta kiekvieno, bent kartą gyvenime. Įkvepiantis skatinimas patirti būties dovaną, nuoširdus ir aktyvus beprasmybės eliminavimas iš bet kurios gyvenimo srities ir prasmė, kaip aukščiausia ir visiems be išimties suteikta vertybė, – visa tai pateikiama knygoje, kurią perskaitę į gyvenimą pradėsite žvelgti pozityviau, o situacijos, kurios atrodė neišsprendžiamos ar betikslės, galbūt pasiūlys atrasti naujų, stebinančių išeičių.
Viktor E.Frankl, „Sielogyda: gydytojo rūpestis – siela“, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, leidykla VAGA, 2021.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Bendruomenė ir masė
Žmogiškoji būtis nepakartojama laike, o erdvėje šį nepakartojamumą atitinka kiekvieno žmogaus ypatingumas tarp kitų individų. Sakėme, kad mirtis, būdama išoriniu laiko apribojimu, anaiptol nepadaro gyvenimo beprasmio, net steigia jo prasmingumą, – panašiai vidiniai žmogaus apribojimai tik ir suteikia jo gyvenimui prasmę. Būdami tobuli, visi žmonės būtų lygūs, taigi kiekvieną galima būtų pakeisti bet kuriuo kitu. Kaip tik žmogaus netobulumas padaro kiekvieną individą nepakeičiamą, nes kiekvienas netobulas savaip. Nė vienas nėra visapusiškas, užtat kiekvienas vienpusiškas, todėl ir ypatingas.
Asmeninės egzistencijos prasmė, žmogaus, kaip asmenybės, prasmė peržengia pačios egzistencijos riba
Pasitelkime šiame kontekste biologinį modelį: žinome, kad vienaląstis organizmas evoliuciją į daugialąstį organizmą apmoka, paaukodamas „nemirtingumą“ ir „visagalybę“. Mainais ląstelė įgyja specifiškumo. Antai labai diferencijuota akies tinklainės ląstelė atlieka funkciją, kurios nepajėgia atlikti jokia kita ląstelių rūšis. Veikiant darbo pasidalijimo principui ląstelė prarado savo funkcinį visapusiškumą, tačiau dėl funkcinio vienpusiškumo tapo santykinai nepakeičiama organizmui.
Bet kuri mozaikos dalelė, pavienis akmenukas, savo forma ir spalva irgi neišsamus, tarsi netobulas, šį tą reiškia tik per visumą ir visumai. Jei kiekvienas akmenukas būtų visuma, tarsi miniatiūra, kiekvieną būtų galima pakeisti kitu, – kaip savaip tobulos formos kristalą kaip tik todėl galima pakeisti bet kuriuo kitu tos pačios kristalų rūšies atstovu: kiekvienas oktaedras panašus į bet kurį kitą.
Kuo sudėtingesnis žmogus, tuo menkiau jis atitinka normą – ir vidurkio, ir idealo prasme; aukodamas normalumą ir idealumą jis išperka individualumą. Vis dėlto šio individualumo reikšmė, žmogiškosios asmenybės prasmė visada susijusi su bendruomene. Akmenėlio ypatingumas tampa vertingas tik atsižvelgiant į mozaikos visumą, o asmenybės ypatingumas įgauna prasmę tik tapęs reikšmingas apimlesnei visumai. Asmeninės egzistencijos prasmė, žmogaus, kaip asmenybės, prasmė peržengia pačios egzistencijos ribas, yra susijusi su bendruomene; individo prasmė transcenduoja jį patį bendruomenės link.
