Vilniaus istorija nėra baigtinė, ji niekuomet negali būti papasakota iki galo, nes vieno naratyvo nėra. Egzistuoja daugybė skirtingų pasakojimų ir būdų juos perteikti. Ši knyga – dar negirdėtos ir niekur neužrašytos XVIII amžiaus miesto istorijos, atidengiančios miesto praeities klodą, kurio nerasite jokiuose kelionių vadovuose.
Penkiolikoje istorijų jungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. Visos istorijos chronologiškai išdėstomos per XVIII amžių, todėl tai – pasakojimas ne vien apie Vilnių, bet ir apie epochą. Epochą, kurioje būta visko: mokslo laimėjimų, reikšmingų valstybės reformų, įstabaus grožio statinių, iškilių asmenybių, o kartu – tuščiagarbystės, žiaurumo, karų ir nepamatuojamų ambicijų.
„Vilniaus istorijos“ – gidas, vedantis į chaotišką, prieštaringą ir valstybei pragaištingą mūsų istorijos tarpsnį. Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S.Šulcės lūpomis pasakoja patys anos epochos žmonės. Išgirskite juos ir pamatykite Vilnių to meto didikų, vyskupų, dailininkų, karvedžių, valstybininkų, vienuolių, aukštuomenės moterų akimis. Įženkite į XVIII amžiaus Vilniaus pastatus kitaip.
„Jei Kazimieras Jonas Sapiega ką tvirtai nuspręsdavo, niekada nedvejodavo ir nenuolaidžiaudavo. Savame vyriausiojo karvedžio teisme be gailesčio bausdavo prasižengusius ir pasimėgaudamas šalino bei dorodavosi su tais, kurie trukdė jo politiniams siekiams. O politinius rėmėjus, atvirkščiai – gausiai apdovanodavo ir apdalydavo malonėmis. Argi ne pagal tokius principus jau daugelį šimtmečių veikia ir ši valstybė?“, – rašoma knygą pristatančiame pranešime.
