Miestiečių santuoka ir matrimonialinė politika
Praktiškai nieko nežinoma apie ikikrikščioniškos Lietuvos santuokos instituciją. Kai kurie užsieniečiai, apsilankę Lietuvoje (panašias žinias platino ir čia nesilankę asmenys), pabrėždavo gana laisvą lietuvių santuokinę elgseną: minėjo daugpatystę, lengvai vykusias skyrybas, laisvą seksualinę moterų elgseną, artimais svainystės saitais siejamų giminaičių santuokas.
Kaip rodo stačiatikių santuokos instituciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVII a. nagrinėjančios Andželikos Ščemeliovos tyrimai, veikiausiai ikikrikščioniškoje Lietuvos visuomenėje nebūdavo specialių santuoką įteisinusių apeigų. Drauge gyvenę vyras ir moteris laikydavo vienas kitą vyru ir žmona, o jų vaikams nekildavo klausimų apie neteisėtą tėvų ryšį. Tačiau visuomenei krikščionėjant, santuokos instituciją valstybėje pradėjo reguliuoti krikščioniška pasaulietinė ir bažnytinė teisė. Tas pats pasakytina ir apie nekrikščioniškas religines bendruomenes (judėjus, musulmonus) – jų narių santuokos sudarymui ir santuokiniam gyvenimui taip pat didelę įtaką darė tikėjimo normos. Jau Pirmajame Lietuvos Statute nurodoma, kad teisėta laikoma tik Bažnyčios akivaizdoje sudaryta santuoka, kuri užtikrino palikuonių teises į tėvo ir motinos turto paveldėjimą. Naujosios krikščioniškos nuostatos nelengvai skynėsi kelią: dar 1537 m.
Vilniaus vyskupas Paulius Alšėniškis valdovui skundėsi, kad Vilniuje žmonės gyvena paleistuvystėje ir nesituokia, o vyrai neretai iš namų išvaro teisėtas žmonas. Nors kiekvienos šeimos branduolį sudarė vyras ir žmona, būsimų sutuoktinių tėvams teko reikšmingas (jei ne pagrindinis) vaidmuo parenkant tinkamą partnerį santuokai, kuri dažnai buvo grindžiama ekonominiais ir socialiniais sumetimais. Istoriografijoje dažnai pabrėžiama, kad tėvai menkai atsižvelgdavo į jaunųjų norus ir jausmus, viską lemdavo turtiniai šeimos interesai, naudingų giminystės ryšių užsimezgimo perspektyvos, pirklio įmonės ar amatininko dirbtuvės išplėtimas ir t. t. Kaip tik tokia matrimonialinė politika dominavo tarp miestiečių elito.
Tikėtina, kad vargingesnių miestiečių sutuoktinio pasirinkimą dažniau nulemdavo asmeninės besituokiančiųjų simpatijos. Miestiečių šeima buvo ne tik visuomeninė, bet ir ūkinė institucija. Vyrui vedybos leisdavo gauti tėvų skirtą turto dalį. Kai kurie cechų statutai nurodydavo, kad jo nariai privalo vesti, o naujai į Vilnių atvykę ir į miestiečių bendruomenę įsirašę asmenys taip pat buvo įpareigojami sukurti šeimą per metus. Miestiečiai (kaip ir kitų socialinių grupių žmonės) buvo suinteresuoti registruoti santuokas bažnyčioje, nes, iškilus abejonėms dėl santuokos arba vaikų teisėtumo, galėjo lengviau apsiginti. Mat santuokos (ir iš jos gimusių vaikų) teisėtumas buvo įrodomas dviem būdais: paliudijus sutuokusiam dvasininkui ar kaimynystėje gyvenusiems patikimiems žmonėms arba pateikus išrašus iš bažnytinių metrikų knygų.
Kad praktikoje tokios nuostatos veikė, rodo vilniečių kasdienybės pavyzdžiai: 1658 m. į Vilniaus audėjų cechą stoję amatininkai (tiek katalikai, tiek liuteronai) patvirtino, kad yra gimę teisėtoje santuokoje, pateikdami išrašus iš savo parapinių bažnyčių metrikų knygų. Naujai kuriamai šeimai buvo svarbu turėti ekonominį pagrindą. Nuotakos atsineštas kraitis ir jaunikio turtas buvo vienas aktualiausių klausimų derinant būsimų sutuoktuvių klausimą. Magdeburgo teisė numatė, kad planuojančiam vesti vyrui buvo pažadamas kraitis, kurio išmokėjimas ar gavimas neretai buvo įrašomas magistrato knygose. Tėvų pareigą ištekančiai dukrai skirti kraitį miesto teisė traktavo rimtai. Tatai ryškiai atsispindi testamentuose, kuriuose tiek tėvai, tiek motinos ne tik įpareigoja antrąją pusę deramai išauklėti vaikus, išmokyti sūnus amato, bet ir nurodo dukterims skirti jų padėtį titinkantį kraitį.
Tuokiantis gaunamo kraičio dydžio svarba augo proporcingai kylant miestiečių ekonominio elito laiptais, tačiau šis aspektas buvo reikšmingas ne tik miesto valdančiojo elito atstovų ar turtingesnių pirklių bei amatininkų dukroms: be simbolinio finansinio įnašo buvo sudėtinga ištekėti net tarnaitėms. Tyrėjai sutaria, kad, nepaisant socialinio sluoksnio, nuo nuotakos įnešto turto dydžio, nuo jos šeimos galios ir įtakos, kuri dažnai buvo jai parama ir po vedybų, priklausė moters padėtis vyro namuose. Kaip kraitis buvo skiriamas nekilnojamasis turtas, gryni pinigai, galvijai, namų apyvokos daiktai, maisto produktai, papuošalai, drabužiai ir pan. Antai Vilniaus tarėjo Ivano Jarmolos žmona 1535 m. kraičio atsinešė mūrnamį už rotušės ir dvi krautuvėles turguje. Kraitį gavusios dukterys buvo laikomos jau gavusios ir savo paveldėjimo dalį, todėl neretai testamentuose buvo rašoma, kad ištekėjusioms dukterims jokia mirusių tėvų palikimo dalis nebepriklauso. Kraičio dalis, skiriama ne pinigais, o drabužiais ar daiktais, būdavo vadinama gerada ir paprastai po motinos mirties atitekdavo dukterims.
[...]
Dėl specifinės informacijos, užfiksuotos šaltiniuose, vertinti emocinius sutuoktinių ryšius sudėtinga. Neretai gali atrodyti, kad tėvų valia sujungtos poros gyveno konfliktuodamos, jų nesiejo artimi saitai, o namai buvo trauminių patirčių, fizinės prievartos, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų nesutarimų vieta. Ir tokių faktų išties esama. Antai 1562 m. vilnietė Paulavičienė apskundė savo svainį dėl nuolatinio smurto prieš žmoną. O Vilniuje gyvenusio graiko Konstantino žmona ne tik pabėgo pasiėmusi iš namų prekių už 12 kapų grašių, bet ir, anot sutuoktinio, grasino jį nužudyti. Vis dėlto tokią šaltinių informaciją apibendrinti reikia atsargiai, nes daugelis dokumentų atsirado siekiant teisiškai sureguliuoti kilusias problemas, o ne atskleisti emocinius šeimos narių saitus. Nors neabejotina, kad tarp sutuoktinių pasitaikydavo oficialių ir oficialiai neįteisintų skyrybų, vaidų, fizinio smurto, neištikimybės, grasinimų nužudyti ir įgyvendintų tokių grasinimų, iš esmės vyro ir žmonos santykiai kiekvienoje šeimoje klostydavosi labai individualiai.
