Vilnius Tado Kosciuškos sukilimo metais (1794 m.)
Dauguma Lenkijos ir Lietuvos bajorijos ir miestiečių nesusitaikė su antrojo padalijimo pasekmėmis, Rusijos statytinių valdžia krašte. Patriotiškai nusiteikusi karininkija, atsidūrusi priverstinėje emigracijoje, ypač Saksonijoje, ir krašte laukė tinkamos progos sukilti.
Sukilimui buvo ruošiamasi ir Vilniuje, kuris virto sukilimo rengimo centru visoje Lietuvoje. Jis telkėsi apie inžinerijos pulkininką Jokūbą Jasinskį, kuriam 1789 m. buvo pavesta Vilniuje organizuoti Lietuvos karo inžinierių korpusą (korpuso šefas buvo Lietuvos artilerijos generolas Kazimieras Nestoras Sapiega). Nepaisydamas viešai deklaruoto lojalumo naujai valdžiai (1792 m. rugpjūčio 27 d. Jasinskis prisiekė ištikimybę Targovicos konfederacijai, 1793 m. sausio mėn. grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas Lietuvos karo inžinierių korpuso vadu, tapo Targovicos konfederacijos suformuotos Lietuvos karo komisijos nariu), Jasinskis aktyviai ėmėsi rengti sukilimą, palaikė ryšius su sukilimo rengėjais Varšuvoje. Lenkijoje Tado Kosciuškos vadovaujamas sukilimas prasidėjo kovo 24 d. Kai okupantai susekė, kad ir Vilniuje rengiamas sukilimas, Jokūbas Jasinskis ėmė slapstytis (Antakalnyje). Vilniuje sukilimas prasidėjo 1794 m. balandžio 23-24 d. naktį. Sukilėliai sėkmingai užėmė miestą, nuginklavo didesnę rusų įgulos dalį.
Į sukilėlių rankas pateko apie tūkstantį rusų kareivių ir karininkų. Tik nedidelė rusų įgulos dalis sugebėjo pasitraukti. Taip pat buvo suimtas ir įkalintas arsenale Simonas Kosakovskis. Jau balandžio 25 d. jam buvo surengtas teismas, paskelbęs mirties bausmę pakariant. Bausmė buvo nedelsiant įvykdyta Vilniaus Rotušės aikštėje. Kiek vėliau gegužės 14 d. ten pat buvo pakartas kitas įtakingas Targovicos šalininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos Vilniaus vaivadijos maršalas Ignotas Švykovskis (iš viso tokia bausmė valdant Vilnių sukilėliams įvykdyta keturiems asmenims).
Sukilėliai suformavo Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą – sukilėlių vadovybę. Į ją, be kitų, įėjo Vilniaus miesto prezidentas Antanas Tyzenhauzas, viceprezidentas Antanas Lachnickis ir Vilniaus komendantu paskirtas Jokūbas Jasinskis. Balandžio 24 d. Vilniaus rotušėje buvo paskelbtas Lietuvių tautos sukilimo aktas, kurio išklausyti į Rotušės aikštę susirinko vilniečių minia. Davė priesaiką ir sukilimo aktą pasirašė Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariai. Be to, minėtąjį aktą pasirašė ir per 2000 Vilniaus miestiečių.
Gegužės 3 d. Vilniaus komendantas Jokūbas Jasinskis buvo paskirtas visų sukilimo karo pajėgų vyriausiuoju vadu Lietuvoje ir paskelbė atsišaukimą, kviesdamas prie ginkluotos kovos už nepriklausomybę prisidėti visus visuomenės sluoksnius. Netrukus rusai pamėgino vėl užimti Lietuvos sostinę. Gegužės 11 d. puolimas buvo sustabdytas netoli Ašmenos. Tą pačią dieną sukilimo vadovybė, siekdama parodyti luomų vienybę ir sukilimo visuotinumą, tautos ryžtą ginklu ginti Tėvynę, Lietuvos sostinėje surengė iškilmingą Vilniaus tautinės gvardijos rikiuotę, kurioje, kaip buvo rašoma spaudoje, dalyvavo net 3000 gvardiečių, o stebėjo 6000 miesto ir apylinkių gyventojų. Gegužės 19–20 d. Šv. Jonų bažnyčioje surengtos iškilmingos sukilėlių, žuvusių Vilniuje ir kitose sukilėlių kautynėse, laidotuvės. Gegužės 19 d. vakare apie renginio pradžią pranešė bažnyčios varpai, tylėję beveik nuo sukilimo pradžios, nes jais buvo galima skambinti tik mieste skelbiant pavojų.
Jokūbo Jasinskio nuopelnai vadovaujant gynybai buvo įvertinti, jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Vilniuje buvo atnaujintas pabūklų liejyklos darbas, parako gamyba. Jokūbas Jasinskis siekė į sukilimą įtraukti kuo platesnius visuomenės sluoksnius, ypač valstiečius – surinko apie 6000 rekrūtų. Tai sukėlė bajorijos nepasitenkinimą ir skundus Tadui Kosciuškai, kuriuose Lietuvos sukilėlių kariuomenės vadas buvo kaltinamas radikalizmu ir „jakobinizmu“.
Gegužės 21 d. Kosciuška atleido Jasinskį iš vyriausiojo karinių Lietuvos sukilėlių pajėgų vado pareigų ir paskyrė vadovauti vienam iš trijų korpusų, buvusių Lietuvoje. Vyriausiuoju vadu Lietuvoje birželio 4 d. paskirtas generolas leitenantas Mykolas Velhorskis. Jo būstinė buvo įsikūrusi Vilniuje. Kai jam nepavyko apginti Vilniaus, pasiprašė atleidžiamas iš pareigų. Ginant Vilnių aktyviai dalyvavo miestiečiai, žymiausias jų indėlis – mieste sutelkta tautinė gvardija, kurios pirmasis vadas buvo žymus architektas ir Vilniaus universiteto Architektūros katedros profesorius Laurynas Gucevičius. Su Jokūbu Jasinskiu jis susipažino tada, kai Lietuvos sostinėje buvo įkurta Lietuvos inžinierių korpuso mokykla, kurioje Laurynas Gucevičius dėstė architektūrą ir topografiją. Laurynas Gucevičius aktyviai dalyvavo organizuojant gvardiją, vadovavo jai iki savo sunkaus sužeidimo kautynėse prie Varanavo.
Sunkėjant sukilėlių padėčiai frontuose, Vilniuje buvo sumažinta reguliariosios kariuomenės įgula. Tautinės gvardijos ir pasiryžusių ginti miestą vilniečių parama buvo dar svarbesnė. Pirmą kartą Rusijos kariuomenė šturmavo Vilnių liepos 19 d. Šturmui vadovavo generolas Bogdanas Knoringas. Rusams pavyko užimti Užupio priemiestį. Gynėjai padegė šv. Stepono ir Medininkų (Aštrusis Galas) priemiesčius, taip sutrukdydami rusams pulti Vilnių iš šitos pusės. Paskutinį kartą istorijoje gynybai buvo panaudota miesto gynybinė siena. Liepos 20 d. rusams pavyko prasiveržti pro miesto vartus. Mūšiai vyko pačiame senojo miesto centre, prie rotušės. Vilniečiams į pagalbą atsiųstas anksčiau Vilniaus įgulai vadovavusio Jurgio Grabovskio dalinys, prasimušęs per Pohuliankos priemiestį į Vilnių, pakeitė kautynių eigą ir privertė rusus pasitraukti nuo Lietuvos sostinės. Sutelkę daugiau pajėgų rugpjūčio 11 d. rusai pakartotinai puolė miestą.
Vėl degė priemiesčiai, nuo artilerijos stipriai nukentėjo pats miestas ir gynybinė siena. Karinė sukilėlių vadovybė jau kuris laikas rengėsi galimai Vilniaus evakuacijai, kariuomenei reikalingos įrangos ir amunicijos išvežimui iš arsenalo. Naktį iš rugpjūčio 11 į 12 d. Vilniaus magistrato atstovai pasirodė Rusijos kariuomenės vadovybės būstinėje ir pranešė apie pasirengimą kapituliuoti. Dieną kapituliacijos aktas buvo pasirašytas. Rugpjūčio 14 d. Šv. Jonų bažnyčioje buvo surengta ceremonija, magistratas, Pirklių bendrija ir miestiečiai prisiekė nenorėję sukilti prieš Rusijos imperatorę ir pasidavė jos globai. Pasidavimo Jekaterinos II globai deklaraciją pasirašė 1076 miestiečiai, o vėliau dar 46. Praradus sostinę sukilimas Lietuvoje neilgai trukus pralaimėjo. Pasipriešinimas buvo užgniaužtas taip pat ir Lenkijoje. Vilniuje įsitvirtino okupacinė įgula. Okupacinė administracija rengė krašto prijungimą prie Rusijos. 1795 m. spalio 24 d. Peterburge Rusija, Prūsija ir Austrija pasirašė trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo sutartį. Vilnius kartu su didžiąja Lietuvos dalimi atiteko Rusijai. Sunaikinus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į kraštą atėjo generalgubernatorių ir Vilniaus, kaip gubernijos centro, laikai. Vis dėlto Lietuvos žmonės per visą nelaisvės laikotarpį, trukusį ilgiau nei šimtmetį, žinojo, kur yra jų sostinė.
