Šiandien „Vilniaus kelrodis“ atveria du miesto pažinimo kelius. Pirmiausia juo galima naudotis kaip dingusio Vilniaus gidu. Tai pasakojantis žemėlapis, leidžiantis palyginti dabartinį miestą su tuo, kuris gyvavo prieš šimtą metų. Kartu tai aukštos literatūrinės vertės kūrinys, parašytas žinomų vokiečių rašytojų Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Šie menininkai gali užimti tvirtą vietą Vilniaus literatūroje ir stoti į vieną gretą su tokiais autoriais kaip Moravskis, Frankas, Sirokomlė, Gary, Miłoszas.
„Vilniaus kelrodis“ – vienintelis žinomas bendras P. Fechterio ir M. Jacobso kūrinys. Šiuo atžvilgiu knyga, kuri anksčiau nebuvo versta į lietuvių kalbą ir niekada pakartotinai vokiškai nepublikuota, svarbi tiek Vokietijos, tiek Lietuvos literatūros istorijai. Knyga „Vilniaus kelrodis“ prekyboje pasirodys jau gegužės pradžioje.
Paul Monty: Vilniaus klajonių pratybos
„Teisę užkariauti miestus eiliniai mirtingieji dažniausiai palieka pasaulio didiesiems ir jų karvedžiams“, skelbia Paul Monty, „Vilniaus kelrodžio“ autorius. Tačiau nepaisant tokios daugumai nepasiekiamos garbės, „kiekvienas keliautojas gali pats užsikariauti svetimą miestą. Jei keliautojas yra slaptas strategas, – pastebi Monty, vaikštinėdamas Vilniaus gatvėmis Pirmojo pasaulinio karo dienomis, – jis pirmiausia pasitelkia dokumentus ir žemėlapius, kad planingai įsisavintų naujus įspūdžius.“
Bet jei „jo gyslomis teka bent šiek tiek menininko kraujo – o keliavimas neabejotinai priklauso prie septynių laisvųjų menų – tai kiek kitaip imasi šio darbo. Jis išeina į gatvę; tarsi lapas vėjo leidžiasi jos nešamas ir, pasiduodamas atsitiktinumui, nebijo išklysti iš kelio“. Monty Vilnius buvo okupuotas miestas, o patsai autorius-keliauninkas – ne kas kitas kaip (vokiečių) karys, išėjęs pasivaikščioti po jam pavaldų, bet dar nevisiškai atsidavusį ir vis dar mažai pažįstamą miestą.
„Dauguma keliautojų, – pripažįsta Monty, – vykstančių toliau ir šiame mieste sustojančių nebent porai valandų, apie jį sprendžia iš nedidelio fragmento: tai senas, netvarkingas provincijos miestas siauromis gatvėmis, kurioprastas grindinys ne itin vilioja pasivaikščioti. Tačiau tik klaidžiodamas gatvėmis pajunti, koks margaspalvis, sumišęs šio miesto gyvenimas ir šurmulys.“ Laimė, anot gido, „mielajame Vilniaus mieste visada pučia gaivus vėjas“, tad net ir tas, kuris nebijo pamesti kelio dėl takelio ar ryžtasi netikėtumams, gali pasiekti savo tikslą nepriklausomai nuo tik aukšto rango karvedžiams skirto strateginio miesto plano. Svarbiausia, kad taip kelionę „pradėjus nevalia sustoti“.
Anot vadovo, didžiajai vokiečių karių daugumai pažintis su Vilniumi prasideda miesto traukinių stotyje, „kurioje susitinkama palikus tėvynę, pastogę ir tėvų namus“. Taikos metu stotis – tai strateginis taškas žemėlapyje, tranzitinė, pereinamoji erdvė, kurioje susikerta keleivių istorijos ir likimai. Jos prieangyje iš karto pajuntamas netikėtas „judėjimo ir laisvės“ dvelksmas, lydintis visus „atvykstančius bei išvykstančius keleivius“. Karo sąlygomis ši miesto laukiamoji salė tampa tam tikru laiko tarpsniu, niekam nepriklausančia akimirka ir teritorija, kurioje „susiliečianamie likusiųjų ir iš svetur atvykstančių vyrų civiliniai pasauliai“. Stoties perone fronto mūšių perspektyva susiduria akistata su taikaus gyvenimo prisiminimais: paliktas „namų pasaulis nusidriekia iki platformos“, bet į rytus išvykstančiajame „traukinyje šis pasaulis“ jau priklauso karodievams. Taigi, nuo pat pirmųjų žingsnių Vilnius Monty vaizduotėje yra pažeistas nostalgijos – namų ilgesio, – ir todėl klaidžiojimas po jį, iš dalies, yra savęs ieškojimas arba žvilgsnis į savo praeitį.
(...)
Tai, kas dar yra gyva šiandienoje, tačiau netolimoje ateityje, tikriausiai jau bus palaidota. Fronto akivaizdoje atsidūrusiam kariui jo palikti namaitampa svetima teritorija, ir tik vaikščiodamas (o galgi –patruliuodamas) po mėnesienos apgaubtą nepažintą, betjau užkariautą, Vilnių, jis, Monty supratimu, gali nusikelti vis toliau į praeitį, į ten, kur „dar buvo taika“ ir kur ilgesys naujiems atradimams dar nebuvo susitapatinęs su iliuzijomis. Tik kai gaubiamas nostalgijos šis negimtas miestas „sugrąžina į tikrovę – svajonės išsisklaido“ ir tik kai „kieta Vilniaus gatvių grindinio realybe, pro paslaptingai šmėkščiojančias kates grįžtame“ į savo laikinus namus, mes – kariai – imame nujausti tai, kas yra jau neprikeliama. Tokio ilgesio akimirksnis yra tarsi kelrodė klystkelyje. Kai mintimis yra sugrįžtama į vakarus, į dar neužmirštus namus Vokietijoje, Vilniaus nakties danguje „blyškiai nušvinta ir krisdama užgęsta vėlyva rugpjūčio žvaigždė“.
Savo esė apie pasivaikščiojimo meną (Te Art of Walking), XIX a. amerikiečių rašytojas ir transcendentalizmo filosofjos pradininkas Henry Davidas Toreau (1817–1862) aprašo skirtumą tarp dykinėtojo ir vaikščiotojo. Pirmasis bastosi po pasaulį apsimesdamas, kad keliauja į Šventąją Žemę, bet tik antrasis išsikelia sau tikslą pasiekti jos tolimus, nematomus krantus. Dykinėtojas naudojasi kitų gerumu ir ieško asmeninės naudos, užsimetęs pamaldaus keliautojo rūbą, o vaikščiotojas yra klajoklis, kuris atsisako savo pareigų ir atsakomybių trokšdamas atrasti vidinę laisvę.
Vaikščiojimas (angl. sauntering), kaip aiškina Toreau, pagal prasmę gali būti sietinas su dviem dalykais – ėjimu arba kelione į Šventąją Žemę (pranc. à laSainteTerre) ir žmogumi, kuris yra sansterre, kitaip tariant, „be žemės arnamų, o tai, gerąja prasme, reiškia, ne kad jis neturi konkrečių namų, bet kad vienodai gerai jaučiasi visur“. Sujungdamas abi prasmes, Toreau paverčia vaikščiotoją mūsų laikų piligrimu. „Jei esate pasiruošęs palikti savo tėvą irmotiną, brolius ir seseris, žmoną, vaiką ir draugus, ir niekada daugiau jų nebematyti, – rašo Toreau, aukštindamas tikslingo klajojimo dorybes, – ir jei susimokėjote skolas, surašėte testamentą, susitvarkėte visus savo reikalus ir esate laisvas žmogus, tada jūs pasiruošęs eiti pasivaikščioti.
"Vadovaujantis Toreau patarimu, kiekvieną pasivaikščiojimą turi lydėti išsilaisvinimo pojūtis, nes vaikščiotojui nereikalingas joks žemiškas vadovas ar gidas, kuris nubrėžtų galimą kelionės kryptį. Todėl pasivaikščiojimo meną galiausiai galima palyginti su nepažabota gamtiška jėga arba „vingiuojančia upe, kuri be paliovos užsispyrusi ieško trumpiausio kelio į jūrą“. Vis dėlto kiekvieno sėkmingo pasivaikščiojimo paslaptis – tai prieš grįžtant namo patirtas nušvitimas ar atrasta vidinė ramybė. Pereidamas prie ryžtingesnės ir karingesnės gaidos amerikiečių poetas ir gamtininkas kiekvieną savo pasivaikščiojimą ima tapatinti net su „tam tikru kryžiaus žygiu, į kurį kviečia mumyse slypintis Petras Atsiskyrėlis, – žygiu pirmyn, siekiant atkariauti šią Šventąją Žemę iš netikinčiųjų“.
Kaip dauguma idealistų bei romantikų, mąstydamasapie vaikščiojimą, Toreau iškelia Gamtą kaip pagrindinį įkvėpimo šaltinį, ir jo dykinėtojas, be jokios abejonės, yratas, kuris niekada neišdrįsta atsisakyti miesto bei buržuazinių patogumų. Kita vertus, bastūnas, nors ir turi nemažai tų pačių bruožų kaip vaikščiotojas, nesiekia kitų šventųtikslų – tik be tikslo vaikštinėti ir gaudyti miesto įspūdžius. Prancūziškas (ir angliškas) žodis flâneur, kilęs iš senovės skandinavų kalbos, reiškia vaikščiojimą padrikai – „šiaipsau“ – be tikslaus siekio ar konkretaus plano; ir dėl to žydų kilmės vokiečių filosofas ir estetikos tyrinėtojas Walteris Benjaminas (1892–1940) palygino metropolio – paryžietiškos prigimties – bastūną su menininku, gavusiu skudurininko vaidmenį ir keliaujančiu per šiuolaikinį miestovaizdį lyg valkata, besirausiantis šiukšlėse, rinkdamas, skaitydamas ir perrašydamas miesto pasakojimus.
Vaikščiotojas yra tarsi kūrėjas, o flâneur– aktorius. Nepaisant to, šiuolaikiniai dykinėtojai, vadovaudamiesi Benjamino XIX a. Paryžiaus prekybinių arkadų interpretacija, „mėgina – pamėgdžiodami dievus – pasiekti lyg ir dalinę transcendenciją, kuri laikinai padeda įveikti modernaus pasaulio sukrėtimus“. Taigi vaikštinėtojas kaip menininkas, bent taip, kaip jį tokį galėjo suvokti Monty, yra kūrėjo ir aktoriaus junginys, pats saukuriantis, teatralizuojantis miestą, „kurio vardas niekada anksčiau neskambėjo kaip viliojimas“, bet „kuriame dabar slypi jo likimas. Nežinomas ir pažįstamas, svetimas ir savas driekiasi jis prieš kario akis“.
Laimonas Briedis
***
Vilniaus veidas
Miesto istorija atsispindi ne tik knygose ar kronikose: ji įsispaudusi pačiame miesto vaizde. Ją įžvelgsi ne tiek pavieniuose pastatuose, kurie žymi tik tam tikrus raidos etapus, kiek miesto plane– bendrame paveiksle, parodančiame, kaip miestas atsirado, plėtojosi ir augo. Kaip žmogaus veide matyti jo patirtys ir išgyvenimai, taip ir žmonių gyvenvietė atspindi savo patirtis ir išgyvenimus, atskleidžia savo paskirtį ir charakterį arba jį paslepia, jei įvykiai, užuot skatinę, stabdė ar žlugdė visumos augimą, neleisdami jai plėtotis pagal savo vidinius dėsnius.
Vilniaus miesto planas yra akademinis tokios nuolat slopinamos, pertraukiamos ar užgniaužiamos raidos pavyzdys. Gatvės ir skersgatviai čia surizgę, susipynę; akysveltui ieško tvarką kuriančių linijų, kurios kokiu norslogišku būdu paaiškintų miesto organizmo prasmę. Taine tik ankšta ir neplaningumas, tokie būdingi seniesiems miestams ir tokie akivaizdūs Vilniuje. Čia trūksta miesto širdies – gyvenimo centro, apie kurį sukasi visi pagrindiniai dalykai, čia nėra stuburo – didelės, visą miestą maitinančios gatvės. Vilniaus miesto planas, dar kartą grįžtant prie jo įvaizdžio, atrodo kaip veidas seno žmogaus, kuris daug patyrė, bet lemtingų likimo akimirkų taip ir neišgyveno.
Priežastį nesunku atrasti. Vilnių, kaip ir daugumą senųjų miestų, nuolat siaubė dideli gaisrai, sunaikindavę ištisus kvartalus su visomis bažnyčiomis ir namais. Laikas buvo nuožmus, trūko sumanių vadovų, tad ir atstatymas vykdavo padrikai. Kiekvienas statydinosi naują namą taip, kaip jam geriau, neatsižvelgdamas į visumą. Taip tiesus tapo kreivas, o kreivas dar kreivesnis. Įtakos turėjo ir kalvota vietovė, tad galiausiai susiformavo toks miesto vaizdas, prieš kurį net tūkstantmečiai senosios Romos kvartalai atrodo visai logiški ir neklaidūs.
Akivaizdžia eismo logika pasižymi vienintelis senasis Lydos kelias, per Aušros Vartus atvedantis į miestą. Ties buvusia rotuše, dabartiniu miesto teatru, jis persiskiria:viena atšaka – Didžioji ir Pilies gatvės – nuveda link katedros ir Pilies kalno, sudarančių senąjį miesto branduolį,kita atšaka – Vokiečių ir Vilniaus gatvės – vingiuodama per miestą atveria kelią eismui link Žaliojo tilto ir per upę išveda iš miesto. Taigi šiaurės–pietų kryptis mieste aiški. Sunkiau atsekti vakarų–rytų kryptį. Iš Pohuliankos Trakų, Dominikonų ir Šv. Jono gatvėmis nukankama prie Pilies kalno, bet Naugarduko gatvė atsiremia į Pylimo gatvę, kur kadaise stovėjo miesto gynybinė siena, ir tiesiog prasmenga nedidelių gatvelių raizgalynėje.
Vis dėlto senųjų miesto arterijų pėdsakai dar matyti, šiuolaikinis eismas joms nepadarė įtakos. Geležinkelio stotis įkurdinta nuošaliai, su miestu ji nesujungta jokia judria privažiavimo gatve, nes Pylimo gatvė dar dabar juosia, taip sakant, senąją miesto dalį. Tačiau miesto planas prašyte prašosi perbraižomas: Sodo gatvę pailginus taip, kad jikirstų Pylimo gatvę ir susijungtų su paplatinta Arklių gatve, stotis kone tiesia linija būtų sujungta su miesto centru. Kartu būtų sukurta nauja miesto ašis – pagrindinė gatvė, atliekanti tam tikrą funkciją ir sudaranti atsvarą Šv. Jurgio gatvei. Tiesa, gražus pastarosios gatvės akcentas ir tikslas yra katedra, bet jai trūksta eismo šaltinių: vargu ar ja vyktų didelis judėjimas nuo Žvėryno pusės.
Stebėtina, kad Neries upei, lygiai kaip geležinkeliui, miesto gyvenime tenka labai menkas vaidmuo. Nors, žvelgiant nuo Pilies kalno, ji žaviai atrodo miesto paveiksle, tačiau susisiekimo sistemoje, sprendžiant iš miesto plano, atlieka nereikšmingą vaidmenį. Šv. Jurgio gatvė ją tiesiog išstūmė iš miesto gyvenimo: jis užgęsta ties jos pakrante arvyksta ant vandens, bet pati Neris lieka nuošaly. Šiek tiek krantinės, du, tiksliau, turint galvoje transportą, tik vienas tinkamas tiltas, dvi link upės vedančios gatvės – tai ir visas jos vaidmuo mieste. Taigi ji galėtų paguodos ieškoti vyresniųjų seserų – Šprė ar Tiberio upių būryje: retsykiais pagalvoji, kad viską lengvai buvo galima padaryti kitaip, geriau.
Tai tik detalės, krintančios į akis žmogui, kartkartėmis pasamprotaujančiam apie šiuos dalykus, bet neprivalančiam dalyvauti miesto plėtros procese. Baronas Hausmannas, sukūręs didžiuosius Paryžiaus bulvarus, lengvai rastų patrauklaus darbo Vilniuje, o kol kas nors panašaus įvyks, keliautojui teks ieškoti padrikos logikos pėdsakų ir stebėtis logikos akivaizdžiai stokojančiu eismu, o suvokus šio miesto planavimo prasmę ar beprasmybę, bent šitaip palengvinti sau orientavimąsi jame, nors tai ne visada paprasta.
Sodai ir aikštės
Miestų aikštės yra bendros gyventojų svetainės. Tai vietos,kur susitinkama po dienos darbų, pasikeičiama naujienomis ar šiaip šnekučiuojamasi – didžiulis bendras kambaryspo atviru dangumi; sutvarkę reikalus, žmonės čia susiburia,kad pasijustų bendruomenės nariais. Graikų agora, turgus, kadaise buvo didžiulė miesto tarybos narių posėdžių salė po atviru dangumi, kur būdavo aptariami ir derinamimiesto reikalai. Beje, moterys iki šiol ištikimai išsaugojo ir atkakliai tebepuoselėja šią antikinę turgaus prasmę.
Galima sakyti, kad aikščių šia prasme Vilniuje nėra. Nė viena vieta nevadintina miestelėniškojo gyvenimo širdimi, taip kaip Marktplatz Hildesheime, Altmarkt Dresdene, Piazza Florencijoje ar kitos garsios aikštės. Vilniuje yra didelių ir mažų aikščių, kurios ypač pavasarį atrodo gražiaiir patraukliai, bet nėra tokios, kuri būtų neatsiejama miesto gyvenimo dalis.
Tokį šio miesto likimą nesunku įžvelgtijo plane. Aikštės, kaip ir daugybė gatvių bei skersgatvių,čia atsirado atsitiktinai, veikiau iš užgaidos negu iš būtinumo, išimtį sudaro nebent nauji skverai palei Šv. Jurgiogatvę. Kai kada tai tiesiog gatvių praplatėjimai ar išsišakojimai, ilgainiui virtę aikštėmis, kaip, tarkim, ties teatru,arba savotiškos išgaubos, pavyzdžiui, Vilniaus gatvėje, ties dabartiniu karininkų kazino. Vargu ar čia įžvelgsime prasmingą miesto plėtrą. Matyt, nė tokio poreikio niekada nebuvo: daugybė kiemų ir paslaptingų skersgatvių atlikotą vaidmenį, kuris kituose miestuose, kur miestelėniškasis gyvenimas tekėjo laisviau, teko didelėms viešoms aikštėms. Vilnius akivaizdžiai liudija Rusijai būdingą miesto gyvenimo ir ofcialiosios visuomenės atskirtį.
Taip pat nerasime senamiestyje nė vienos puošnios aikštės, kuria miestas pasirodytų it šventadienio drabužiais apsitaisęs, kuri puikuotųsi iškiliausiais statiniais ir būtų apsupta patrauklių pastatų. Iš esmės mieste yra vienintelė aikštė: priešais rūmus esanti Napoleono aikštė. Ir jai trūksta vieningumo, kuriuo pasižymi aiškus planavimas, bet, šiaip ar taip, tai nedidelis prieškiemis, uždara, gatvių neperkirsta erdvė. Nors šiaurinė jos pusė ne visai išbaigta,tačiau bydermejeriškai prislopintas nedidelės bažnyčios barokas bei klasicistiniai Vyskupų gatvės pastatai jai neabejotinai suteikia išskirtinio žavesio.
Visos kitos Vilniaus miesto aikštės yra už senamiesčio ribų, ten, kur miestas pamažu virsta priemiesčiais. Lukiškių aikštė– tai tik medžiaga tikrai aikštei įrengti, būdingas rusiškas erdvės eikvojimas jos neformuojant; ji nesusijusisu aplinkiniais pastatais, tai veikiau neapstatytas plotas,nei gyva miesto dalis. Labiau į visumos organizmą įjungtaŠv. Jurgio aikštė. Tai tiesiog tiesiog atvira sodo dalis, deja, visai neatribota nuo eismo gatvių; ir čia trūksta uždarumo,būdingo europietiškajai aikštės sampratai. Tačiau dėl želdinių aplink atsiminimų apgaubtą nedidelę koplyčią aikštės viduryje tai šioks toks ramybės kampelis, kuris, galbūt vėliau sumaniai įrengus jo „sienas“, – kol kas neapstatytą aplinkinę erdvę, taptų daug puikesnis.
Su aplinkuma susiliejanti Katedros aikštė kažin ar vadintina aikšte – veikiau parku, laipsnišku perėjimu į Pilie skalno ir sodų jo papėdėje vešlią žalumą. Ribos išnyksta, net paskiri namai neužsklendžia erdvės. Vienoje pusėje įaikštę kabinasi visas miestas, kitoje, vesdama į laisvę, skečia glėbį gamta. Katedra – paskutinis miesto akcentas; užjos – Pilies kalnas ir jo prieangiai, bet tai jau apylinkės.
Minėtos erdvės gražiai išlygina aikščių trūkumą vidiniame mieste. Jose tebetvyro ramaus gyvenimo jaukumas,būdingas tiems miestams, kurių dar nepasivijo spartusšiuolaikinio gyvenimo tempas. Be to, patrauklumo šioms vietoms galėtų pavydėti ne vienas garsus „sodų meno“ kūrinys. Plačiai išsidriekęs Botanikos sodas* Pilies kalno papėdėje pakyla iki pat viršūnės ir saugiai šliejasi prie kalvųkitapus Vilnelės, įliejančios į jaukią ramybę gyvo vandens čiurlenimą. Už lengvo medinio teatro pastato, kitoje tiltelio pusėje, serpantinu vydamasis apie kalvas sodas tarsisavaime kyla aukštyn.
Apačioje, pakrantėje, su juo susilieja rimtyje skendintis Bernardinų sodas. Ties šia vieta miestas nutyla, jausti tik pro šalį plaukiančio gyvenimo ritmingas pulsavimas – gamta santūriai skverbiasi artyn, ir kai iš toli ataidi skaidrūs vokiškos muzikos garsai, o ant suoliukų palei plačius takelius taikiai pramaišiui sėdintys moterys irvaikai, kareiviai ir miestelėnai žiūrėdami ir klausydamiesi mėgaujasi ramybe, ne iš karto įtartum, kad kažkur, visai netoli, tebevyksta mūšiai ir tęsiasi karas.
