Vilniaus kišenėse – eilėraščių šimtas: po miestą poezijos keliais

Kuriame lange negesdavo poeto Pauliaus Širvio, bijančio tamsos, šviesa? Kokias eiles Barborai Radvilaitei skyrė vienintelis XVI a. LDK sostinėje gyvenęs ispanas? Kokia poetė Vilniui skyrė daugiausia eilių?

Poetų pamatytas ir išjaustas Vilnius į maršrutą įtrauktuose eilėraščiuose apima miesto istorijos laikotarpį nuo jo sukūrimo iki pat šių dienų. 3 km ilgio teminis pasivaikščiojimas pėstiesiems vingiuoja po Senamiestį. Kiekvienoje stotelėje istoriją lydi konkretus su ta vieta susijęs eilėraštis.

Maršruto sudarytojo gido Donato Jokūbaičio teigimu, buvo galima surinkti dvigubai ar net trigubai daugiau eilėraščių, dedikuotų Vilniui: „Galima daryti prielaidą, kad kuo vėliau yra sukurtas eilėraštis, tuo labiau jis tarsi išveda iš miesto centro į kitus Vilniaus rajonus. Juk šiuolaikiniai poetai skyrė eiles ir Karoliniškėms, ir Pašilaičiams. Tačiau labiausiai supoetintas visgi yra Senamiestis, jame daugiausia istorijos sluoksnių, todėl ir maršrutas veda nuo Gedimino kalno iki Aušros Vartų“.

Justinas Marcinkevičius, Vladas Braziūnas, Judita Vaičiūnaitė, Adomas Mickevičius – tik dalis iš maršrute cituojamų poetų. Kai kurie iš jų – ispanas Petras Roizijus, lenkas Julius Slovackis, švedų kilmės Laurencijus Bojeris, žydas Moišė Kulbakas, baltarusis Maksimas Bahdanovičius – atskleidžia Vilniaus daugiakultūriškumą, įvairovę. Jų eilės daugiausia dvelkia nostalgija praeičiai, romantiškam Vilniaus vaizdiniui, dingusiam miestui.

„Ar gali šis maršrutas pritraukti tuos, kurie nesidomi poezija? Dažniausiai nemėgsti to, ko nepažįsti, todėl pats laikas pabandyti pažiūrėti į Vilnių ne tik kaip į miestą iš cemento. Juk jame – ne tik plytos, bet ir idėjos, dvasia. Poezija yra bandymas sudvasinti vietą, nuimti jos materialumo nuodėmę, išreikšti emociją. Todėl šis maršrutas – būdas kitaip pažinti Vilnių“, – įsitikinęs D.Jokūbaitis.

Kaip rašė Kazys Bradūnas eilėraštyje „Rytas mano mieste“:

„Vienos dienos senamiesčio kelionė

Mano gyvenime gražiausioji gal bus.“