Serija „Pirmoji knyga“ išleido M.Nastaravičiaus poezijos knygą „Dėmėtų akių“ (2010), J.Tumasonytės prozos knygą „Dirbtinė muselė“ (2011), R.Stankevičius debiutavo su poezijos knyga „Akis“ (1995), o Renata Šerelytė su „Žuvies darinėjimu“ (1996).
Serija „Pirmoji knyga“ – kokybės ženklas?
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla „Pirmųjų knygų“ seriją pradėjo 1994 metais, tuomet pasirodė Valdo Gedgaudo poezijos knyga „Kapsulė“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės prozos knyga „Tris paras prie mylimosios slenksčio“. Šiuo metu leidykla laikosi tradicijos, kas metus išleisti po vieną debiutinę prozos ir poezijos knygą. Pradžioje, kai keletą metų „Pirmųjų knygų“ serijos leidybą rėmė „Santaros Šviesos“ federacija, buvo išleidžiama po 3–4 knygas.
„Autoriai šiame konkurse bando dalyvauti ne vieną kartą. Tai juk nėra vienkartinis procesas. Daugiausia pateikiama poezijos rankraščių, nors būna metų, kai ir prozos tekstų gauname daugiau, bet taip nutinka retai“, – kalbėjo „Pirmosios knygos“ serijos redaktorė Janina Riškutė.
Šiuo metu iki kovo vidurio yra paskelbtas pirmosios knygos konkursas ir laukiama rankraščių. Pasak J.Riškutės, būna ir taip, jog terminas yra pratęsiamas, nes nesulaukiama pakankamai pretendentų.
Vakarą vedusiam Regimantui Tamošaičiui gilesnius pamąstymus sukėlė mintis, jog pretenduoti į pirmosios knygos išleidimą žmogus gali iki 35 metų.
„Manau, jog viską, ką žmogus rimto padaro, tai ir padaro iki 35 metų. Paskui nelieka nieko tikro, tik kartojimasis, kiek pastebiu įžymių žmonių biografijose“, – savo įsitikinimais dalijosi R. Tamošaitis.
Pasak jo, Rašytojų sąjungos leidžiama „Pirmosios knygos“ serija yra galimybė talentingiems bei gabiems autoriams patekti į literatūrą, o pirmoji knyga ypatinga tampa ne tik patiems autoriams, bet ir skaitytojams.
Poetas R.Stankevičius kalbėdamas apie savo pirmąją knygą, pirmiausia akcentavo siekį padrąsinti tuos, kurie ketina leisti pirmąją knygą ir svarsto, ar verta dalyvauti konkurse, kai šiais laikais tiek daug galimybių išleisti knygą lengvesniu keliu – pasirinkus vieną ar kitą leidyklą.
„Pirmosios knygos“ serija yra galimybė patikrinti save. Juk nesinori leisti to, ko paskui reikėtų gėdytis. Tai juk konkursas ir tavo kūrinius vertina ekspertai, kurie yra daugumos siekiamybės. Tai suteikia ir tam tikrą saugumo pojūtį. Tie būsimi rašytojai, kurių kriterijai yra knygų pardavimas, niekada nesiverš į šį konkursą. Tiems, kurių kriterijus kokybė ir viltis patekti į literatūros istoriją, čia vienintelė saugi vieta.“
Prieštaraudamas R.Stankevičiui, M.Nastaravičius teigė, jog skaitytojų ar literatūrinės bendruomenės reakciją knygos atžvilgiu lemia ne leidykla, kurioje knyga buvo išleista, o knygos turinys.
„Yra ir daugiau leidyklų, kurios leidžia pirmąsias knygas. Ir tai labai gerai. O literatūrinė bendruomenė ir skaitytojai atsirinks, kas jiems tinka ir patinka.“
Panašu, jog jaunieji kūrėjai labiau mėgsta kalbėti tekstais, o ne apie santykį su savo knygomis. Galbūt jų santykis vis dar bręsta.
Debiutuojančių rašytojų kūrybą pradėjo leisti „Tyto alba“, „Nemuno“ leidykla, „Versus Aureus“. Tačiau tai nepanaikina pirmųjų knygų stokos lietuvių literatūros lauke.
Pirmosios knygos fenomenas arba vartai į literatūros pasaulį
Pasak R.Tamošaičio, tarp pirmosios knygos ir skaitytojo visada atsiranda labai subtilus santykis. Pirmosios knygos dažniausiai skiriasi nuo profesionaliųjų kūrinių, todėl dauguma autorių vėliau tarsi drovisi ar gėdijasi savo pirmųjų knygų. Tačiau pirmojoje knygoje pateikiama tam tikra kūrybinė programa, nors gal ir ne itin konkrečiai ir solidžiai.
„Man nepaprastai įdomu skaityti žymių autorių pirmąsias knygas. Pirmojoje knygoje bręstantis autorius visą laiką išmeta visą spektrą užuomazgų, kurias jis turi ir turės visą gyvenimą. Skaitydamas to paties autoriaus kitas knygas tose užuomazgose randi eilėraščius, už kurių jis užsikabino, ir tai galbūt lėmė tolesnę jo kūrybinį kelią“, – kalbėjo poetas R.Stankevičius.
R.Tamošaitis pabrėžė, jog jis visada laukia pirmųjų knygų, nes norisi naujų veidų, naujų asmenybių, naujos literatūros.
„Pirmosios knygos skiriasi nuo profesionaliosios literatūros, kažkokie stebuklingi įvykiai dažniau įvyksta naiviųjų žmonių gyvenimuose. Kurie turi drąsos ir negali suvaldyti poreikio byloti apie save, apie savo patirtis per knygas.“
Pirmoji knyga – pirmoji meilė ar pirmoji gėda
Apie santykį su savo pirmosiomis knygomis kalbėję keturi rašytojai – dar visai neseniai debiutavę ir jau itin gerai žinomi literatūriniai vardai – išreiškė skirtingas santykio pozicijas. Neseniai savo pirmąsias knygas išleidusiems autoriams vis dar sunku įvardyti santykį su savo knygomis, nes nėra pakankamos laiko distancijos, kitaip nei R.Šerelytės ar R.Stankevičiaus atveju. Jų santykis su pirmosiomis knygomis aiškesnis ir išsakyti jį žodžiais lengviau. Jaunųjų kūrėjų atveju santykis su jų knygomis paremtas nuojautomis ar tiesiog pačios knygos „grožėjimusi“.
R.Šerelytė kalbėdama apie pirmąją savo knygą „Žuvies darinėjimas“ teigė, jog galvodama apie „Pirmosios knygos“ seriją prisimena tik pačias gražiausias akimirkas.
„Prieš šitą vakarą atsiverčiau savo pirmąją knygelę. Buvo truputį keista ją skaityti, tarsi skaityčiau kito nepažįstamo žmogaus kūrybą, tačiau paskui buvau taip nustebinta, beveik priblokšta, nes viskas, ką šiandien norėčiau pasakyti, čia yra. Gal skiriasi forma, išraiška.“
R.Šerelytė pabrėžė, kad niekada nereikia savo pirmųjų knygų šalintis ar jų drovėtis. „Drįsčiau paprieštarauti kritikams, kurie sako, jog pirmąsias knygas reikia pamiršti. Pirmosios knygos negalima pamiršti – ji kaip pirmoji meilė. Ji visada gyva.“
Reaguodamas į tokią R.Šerelytės mintį apie pirmosios meilės bei pirmosios knygos sąsają, M.Nastaravičius savo santykį su pirmąja knyga išsakė ne taip egzaltuotai.
„Pirmosios meilės ir pirmosios knygos paralelės bent jau mano sąmonėje nėra tapačios. Man pirmoji meilė buvo gerokai rimtesnė nei pirmoji knyga. Bet savo pirmojoje knygoje vis dar randu du eilėraščius, kurie man iki šiol patinka. Negalvoju, ar turėtų būti gėda. Aš tai priimu kaip duotybę. Šita knygelė yra.“
J.Tumasonytė dalindamasi įspūdžiais apie savo kaip rašytojos kelią labiau akcentavo patirtį iki knygos „Dirbtinė muselė“ ir ilgą jos laukimą. O santykį su knyga įvardijo trumpai: „Negaliu pasakyti, kad man gėda. Ir tikrai man bus gėda, jei toliau rašysiu. O jei nerašysiu, irgi bus gėda. Ta knyga nebrandos užkonservavimas, kuris man visai įdomus. Man pačiai labai įdomu matyti mano šitą knygą.“
Panašu, jog jaunieji kūrėjai labiau mėgsta kalbėti tekstais, o ne apie santykį su savo knygomis. Galbūt jų santykis vis dar bręsta.
