Ruošiantis jubiliejiniam renginiui, kalbiname leidyklos „Tyto alba“ vadovę, ilgametę Vilniaus knygų mugės organizatorę Lolitą Varanavičienę ir du dešimtmečius mugę globojusią tuometę „Litexpo“ parodų grupės vadovę Mildą Gembickienę. Pašnekovės, paklaustos apie ketvirtį amžiaus kuriamo ir tradicija tapusio renginio sėkmės paslaptį, vieningai atsako: „Idėja deganti komanda ir grynas entuziazmas.“
Leidėjų, rašytojų ir skaitytojų šventė
Norintys sužinoti Vilniaus knygų mugės istoriją, turi nusikelti į 1999 m., kai „Litexpo“ buvo suorganizuota Baltijos knygų mugė, kiekvienais metais keliavusi per Baltijos šalių sostines. Tuo metu Vilniuje ji sulaukė neįprastai didelio lankytojų susidomėjimo.
„Jau tada, organizuodami 1999 m. mugę, pajutome tiesiog ore tvyrantį didelį lietuvių norą skaityti ir kalbėti apie knygas, taigi ėmėme ieškoti naujų renginio formų, todėl kilo idėja organizuoti Vilniaus knygų mugę. 2000 m. pirmoji mugė tilpo dabartinėse Muzikos salės erdvėse, o pats renginys buvo orientuotas į leidyklų knygų sandėlių išpardavimus. Nuostabą kėlė tai, kiek daug žmonių atėjo, lankytojai vilko maišus knygų“, – pasakoja L.Varanavičienė.
Pašnekovei antrino M.Gembickienė: „Pirmoji mugė buvo maža, nors tada, žinoma, atrodė labai didelė. Planuodami ją ilgai svarstėme apie patį mugės formatą ir pasirinkome švedišką variantą, kai mugė yra atvira visiems – tai šventė rašytojams, leidėjams ir skaitytojams, jų susitikimo vieta. Šie trys dalyviai nuo pat pradžių tapo mugės ašimi ir, kaip paaiškėjo, pasirinktas formatas buvo itin sėkmingas.“
Prisimindamos Vilniaus knygų mugės gyvavimo pradžią pašnekovės akcentavo, kad mugės organizavimas reikalavo semtis žinių iš užsienio patirčių – teko keliauti po tuo metu Europoje vykusias knygų muges, susipažinti su tokio tipo renginių standartais. Visgi mokymosi procesas neturi pabaigos: „Visus tuos dvidešimt penkerius metus vadinčiau mokslo metais – ir leidėjams, ir lankytojams“, – svarsto L.Varanavičienė.
Mugė, keičianti nusistovėjusias mąstymo normas
Šiandien esame įpratę kalbėti apie knygas, joms dar nepasirodžius knygynų lentynose, bet prieš dvidešimt penkerius metus, pasak L.Varanavičienės, viešai pristatyti knygą ir ją reklamuoti buvo rizikingas žingsnis, kadangi vyravo nuostata, jog knyga pati turi surasti savo skaitytoją.
„Žinoma, prieš dvidešimt penkerius metus neturėjome šiandien puikiai žinomų ir pamiltų mugės formatų – diskusijų, trumpų konceptualių pokalbių su kūrėjais, tačiau žinojome ir matėme, kad tokie renginiai vyksta užsienio knygų mugėse. Ir nors mums atrodė labai svarbu kalbėti apie knygas, būta ir tam tikro priešiškumo. Tokiame kultūriniame kontekste turėjome ne tik keisti nusistovėjusias normas, bet ir mokytis, pavyzdžiui, kaip „sutilpti“ į keturiasdešimt penkių minučių renginio formatą, kaip moderuoti, o tai nebuvo paprasta.“
Dabar turtinga kultūrinė programa – neatsiejama Vilniaus knygų mugės dalis. Pastaraisiais metais skaitytojams per keturias mugės dienas siūloma daugiau nei 500 kultūrinių renginių, palyginti su 2000 m., tai – dešimt kartų daugiau. Organizatorių teigimu, kiekvienais metais kartelę kultūrinei programai kėlė gausėjantis lankytojų skaičius, todėl anksti buvo pradėta galvoti apie skirtingas mugės auditorijas – šeimas, vaikus, specialistus.
„Mugėje gana greitai atsirado bibliotekoms ir šeimoms dedikuotos dienos, be to, pradėjome galvoti apie vaikams skirtą salę, taip prie organizatorių grupės prisijungė Sigutė Chlebinskaitė, sukūrusi vaikams nuostabių veiklų mugėje, – pasakoja M.Gembickienė. – Žvelgdama į praėjusius metus, galiu sakyti, kad, kurdami mugės kultūrinę programą, išbandėme įvairiausių žanrų renginius.
Vienais metais populiarumo viršūnėje buvo kulinarinės knygos, todėl mugėje pastatėme virtuvę, kur čia pat buvo gaminamas maistas ir pristatinėjamos knygos. O po maždaug dešimtos mugės supratome, kad turime įvesti ir diskusijų formatą, kuris tuo metu buvo itin aktualus. Taip į mugę, kurioje iš pradžių dominavo literatūra, įsiliejo socialinio gyvenimo, politikos, istorijos ir kitos temos. Taigi, knygų mugė tapo renginiu žmogui apie žmogų ir apie tai, kas jam aktualu.“
Pasaulinio lygio rašytojai, norintys išvysti nepažįstamą kraštą
Kiekvienais metais į tarptautinę Vilniaus knygų mugę atvyksta dešimtys užsienio autorių, kurių apsilankymas lietuvių skaitytojui per mugės gyvavimo laiką jau tapo įprastu ir laukiamu įvykiu. Visgi L.Varanavičienė prisimena, kaip buvo sunku prieš daugiau nei dvidešimt metų pasikviesti užsienio žvaigždes. Dalis jų kelionę į mugę suvokė netgi kaip savotišką egzotiką – norėjo išvysti jiems menkai pažįstamą Europos kraštą arba… sniegą.
„Vilniaus knygų mugės sėkmės istoriją lėmė du komponentai – didelis lietuvių noras skaityti (vis dar esame skaitytojų tauta) ir nauja, patraukli renginio forma, kai lankytojai gali susitikti ir su literatūros pasaulio žvaigždėmis. Juk čia lankėsi ir knygos „Pasaulis pagal Garpą“ autorius Johnas Irvingas, romano „Erškėčių paukščiai“ autorė Colleen McCullough, italų rašytojas Alessandro Baricco, norvegai Herbjørg Wassmo bei Josteinas Gaarderis ir daugelis kitų.
Pirmuoju mugės gyvavimo dešimtmečiu užsienio rašytojai buvo ypač laukiami, mums visiems atrodė, kad jie kitokie, daugiau žinantys, tad mūsų kaip organizatorių lankytojų vilionė užsienio autoriais buvo viena iš pagrindinių užduočių, nors prisikviesti literatūros pasaulio žvaigždes visada buvo sudėtinga. Kiekvienas leidėjas, kvietęs užsienio autorių, gali papasakoti tragikomiškų istorijų apie atvykusius svečius Lietuvoje vasario mėnesį – neretai tekdavo rašytojui ir tinkamus batus nupirkti, kad nesušaltų.
Štai Colleen McCullough atskrido avėdama basutėm ir šilkiniu kostiumėliu, kai buvo –20 laipsnių šalčio. Daug kas iš rašytojų atvyko vedini smalsumo, norėdami pamatyti jiems menkai pažįstamą Europos paribį. Tačiau visų atvykusių autorių įspūdžiai buvo ir yra kuo puikiausi, o Vilniaus knygų mugėje apsilankiusių rašytojų sąrašas mažai nusileidžia kitoms Europos mugėms“, – tvirtina L.Varanavičienė.
Pasak pašnekovės, kurį laiką užsienio autoriai buvo akstinas eiti į mugę, bet situacija prieš dešimtmetį ėmė kardinaliai keistis: „Mes jau ilgą laiką pastebime tendenciją, kad lietuvių autoriai lankytojui tapo lygiai tokie pat įdomūs arba net įdomesni nei atvykstantys svečiai. Šiandien matydama, kad perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja lietuvių autoriai – tiek grožinėje, tiek negrožinėje kategorijose – drįstu teigti, kad daugiausia tai yra ir Vilniaus knygų mugės nuopelnas.“
„Knygų mugė diktuoja leidybos ir skaitymo madas bei tendencijas, ji yra aiškus veiksnys visoje Lietuvos leidyboje, o mugės vardą gana gerai žino ir užsienis, mes daug bendradarbiavome su ambasadomis, kultūros centrais. Anksčiau mums pavydėdavo latviai, gal pavydi ir iki šiol, nes jiems Rygos knygų mugės taip ir nepavyko įsukti, tad jie negali atsistebėti šiuo reiškiniu Vilniuje“, – priduria M.Gembickienė, atskleisdama užsienio svečių perspektyvą.
Neatskiriama mugės dalis – Muzikos salė
Nuo 2015 m. Vilniaus knygų mugėje veikianti Muzikos salė artėjančiais metais švęs savo dešimtmetį. Paklausta, kaip į mugę įsiliejo muzika, M.Gembickienė pasakoja, jog tai įvyko Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA iniciatyva.
„Kažkuriais metais Vilniaus knygų mugėje suorganizavome atskirą bukinistų salę, kurią jie patys pavertė nuostabia bohemiška erdve, o mes nusprendėme ten įrengti kavinukę ir surengti trumpus muzikinius intarpus. Tas kampelis su kava, gyva muzika ir knyga mugėje egzistavo apie trejus metus, jis augo ir populiarėjo. Vėliau šią mugės dalį pradėjo prižiūrėti AGATA, jie patys, turėdami dar daugiau idėjų, pasisiūlė prisijungti prie mugės kaip partneriai. Organizacinis komitetas ilgai svarstė, ar muzika mugėje neužgoš knygų, tačiau Vilniaus knygų mugės ir AGATA bendradarbiavimas – puikus sinergijos pavyzdys, kai galime mokytis vieni iš kitų“, – teigia M.Gembickienė.
Vienos – knygų – kraujo grupės mugės lankytojai
L.Varanavičienė pastebi, kad per dvidešimt penkerius metus pasikeitė ir knygų mugės lankytojų pirkimo įpročiai: „Dabar skaitytojas, pamatęs jį dominančią knygą, pirmiausia telefone palygina knygos kainas skirtingose pardavimo vietose ir užsisako knygą internetu. Lankytojui tapo svarbesnė informacija apie knygą, pokalbis su leidėju ar autoriumi apie ją, o knyga į namus gali atkeliauti ir kitais keliais.
Kiekvienais metais ir lankytojai sukuria ypatingą mugės atmosferą, buvimas tarp žmonių, kurie tikrai yra vienos kraujo grupės – knygų kraujo grupės – yra su niekuo nesulyginama patirtis. Tai veikia netgi teatrališkai ar magiškai. Vaikai, kuriuos lankytojai atsivesdavo prieš dvidešimt metų, šiandien patys ateina su savo vaikais. Tai įrodo, kad Vilniaus knygų mugė lankytojams svarbi ne dėl knygų pirkimo, bet dėl kultūrinio vyksmo. Mes sukūrėme dar vieną metų šventę ir tikrai galime džiaugtis bei didžiuotis tuo, ką turime.“
„Apskritai, Vilniaus knygų mugės lankytojas yra išskirtinis, teigiamas žmogus, besidomintis ir atlaidus nesusipratimams, žinantis, ko nori ir dėl ko ateina į mugę. Puikiai atsimenu, kaip vieną labai šaltą žiemą prie bilietų kasų eilėje stovinčius žmones vaišinome arbata, jie buvo tokie geranoriški ir kantrūs“, – dalinasi M.Gembickienė.
Istorinis mugės vaidmuo
Pašnekovių teigimu, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo mugės organizavimo pradžios, taip pat jau galime kalbėti ir apie istorinį mugės vaidmenį. M.Gembickienė pastebi, kad žvelgdami į Vilniaus knygų mugės archyvinę medžiagą galime sekti knygos leidybos istoriją, jos pokyčius, pamatyti, kaip keitėsi knyga, jos formatai, galiausiai – pažvelgti iš knygos meno perspektyvos, įvertinti vyravusias tendencijas.
„Lygiai taip pat Vilniaus knygų mugė fiksuoja lietuvių literatūros slinktis: įdėmus tyrinėtojas, peržiūrėjęs per dvidešimt penkerius metus mugėje pristatytų knygų sąrašus, rekonstruotų labai įdomų lietuvių literatūros paveikslą. Ne mažiau svarbu ir tai, kas ir kaip buvo kalbama renginių metu. Labai gaila, kad anksčiau nebuvo daromi renginių įrašai. Įsivaizduokite, kiek turinio, kuris šiandien kultūros istorikams būtų neįkainojamas, tiesiog dingo.
Mugė – efemeriškas kūnas, kaip teatras. Dalis to, kas čia įvyko, nusėdo žmonių sąmonėje, bet yra neįrodoma: negalėčiau perpasakoti įvykusių daugybės puikiausių pristatymų, išsakytų minčių, įvykusių proto slinkčių, nes tai, deja, nedokumentuota. Galime atmintį palaikyti tik tradicijomis: daug rašytojų, kurie buvo Vilniaus knygų mugės turiniu, šiandien jau yra išėję, bet jų buvimą jaučiame iki šiol, jie tarsi palikę fizinį įspaudą knygų mugėje, todėl be galo svarbu kiekvienais metais juos prisiminti“, – sako L.Varanavičienė.
Leidyklos „Tyto alba“ vadovė akcentuoja ir Vilniaus knygų mugės įtaką plačiajai visuomenei, mini tyrimo „Lietuvos gyventojų skaitymo įpročiai“ skaičius.
„Mane itin nudžiugino, kad Vilniaus knygų mugė tyrimo grafoje „Skaitymo skatinimo iniciatyvos“ yra absoliuti lyderė: 54 proc. apklaustųjų žino, kas yra Vilniaus knygų mugė, o 28 proc. joje dalyvavo. Tai – dokumentuotas laimėjimas. Prie jų būtų galima priskirti ir 2020 m. mugę, kuri sutraukė daugiau nei 72 tūkst. lankytojų. O jeigu žvelgsime plačiau, pagrindinis Vilniaus knygų mugės ir apskritai skaitymo tikslas – išsaugoti kalbą.
Globalizacijos procesai vyksta nepaprastai sparčiai, vis daugiau jaunų žmonių skaito anglų kalba, bet uždavinys išlaikyti jų domėjimąsi lietuvių autorių kūryba – tiek grožine, tiek negrožine – buvo suvoktas labai anksti, realizuotas ir šiandien tai yra stiprioji Vilniaus knygų mugės pusė. Linkėčiau, kad mugė nebeaugtų į plotį, o eitų į gylį, kad mes nepamirštume pagrindinio ne tik mugės, bet ir lietuvių autorių kūrybos, lietuvių literatūros tikslo – išsaugoti kalbą.“
Į mugę eina ir knygų veikėjai
Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė skaitytojus pasitiks su šūkiu „Kukutis eina į mugę“. Poeto Marcelijaus Martinaičio sukurtas Kukutis laikomas vienu populiariausių ir žinomiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos personažų, jis įkūnija žmonių įvairialypiškumą, vidinį laisvės siekį. Nuo 2021 m. mugėje apsilankanti kaip dalyvė M.Gembickienė džiaugiasi mugės tema: „Labai įdomi ir netikėta tema. Man Kukutis – skaitytojas lietuvis, kuris kiekvienais metais eina į mugę, jai ruošiasi. Vilniaus knygų mugė – kaip Kukučių šventė.“
L.Varanavičienė, komentuodama artėjančios mugės temą ir apžvelgdama visus dvidešimt penkerius mugės gyvavimo metus, tikino, jog į mugę eina ne tik skaitytojai ar rašytojai, bet ir knygų veikėjai: „Į Vilniaus knygų mugę dabar ateina ir mūsų skaitomi, mylimi personažai. Tie, kuriuos mes per mugės gyvavimo metus sukūrėme, tampa gyvi ir eina kartu su mumis. O žmones, kurie pagalvos, kad čia ornitologų mugė – nes kukutis yra ir labai gražus paukštis – noriu pakviesti ir į knygų pasaulį“, – šypsosi pašnekovė.
Apie jubiliejinės mugės kultūrinę programą L.Varanavičienė sako: „Visi Lietuvos leidėjai suprato šiųmetinės mugės ypatingumą. Jau matome būsimų keturių dienų renginius. Regis, mugė dar paaugo. Mums vėl pavyko.“
