Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Elžbieta Banytė kalbina Alfonsą Andriuškevičių

Vilniaus Knygų mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO – specialiai 15min skaitytojams netradiciškai pristato populiarųjį literatūrinių pokalbių ciklą „Šortai“. Pokalbiai buvo įrašyti besiruošiant šių metų Vilniaus Knygų mugei, kuri turėjo vykti kaip tik šią savaitę, gegužės 6-9 dienomis.

Vilniaus Knygų mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO – specialiai 15min skaitytojams netradiciškai pristato populiarųjį literatūrinių pokalbių ciklą „Šortai“. Pokalbiai buvo įrašyti besiruošiant šių metų Vilniaus Knygų mugei, kuri turėjo vykti kaip tik šią savaitę, gegužės 6-9 dienomis.

„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.


Literatūros kritikė Elžbieta Banytė kalbina dailės kritiką, poetą, eseistą, ilgametį Vilniaus dailės akademijos dėstytoją Alfonsą Andriuškevičių. Pokalbyje apie naujausią autoriaus knygą „Nesufalsifikuoti dienoraščiai“ – apie idealų skaitytoją, gerą literatūrą, dienoraščius ir savirefleksiją.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./A.Andriuškevičius – darbo kambaryje. Čia jis skaito ir rašo stovėdamas.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./A.Andriuškevičius – darbo kambaryje. Čia jis skaito ir rašo stovėdamas.

– Pirmas klausimas – įžanginis, papasakokite, kaip ši knyga atsirado.

Pasistengsiu trumpai. 2015 m. man nusibodo rašyti dienoraštį, kurį pildžiau keliolika metų. Ir aš lioviausi jį rašęs. Po kurio laiko pagalvojau, kad dienoraštis liks, kai aš numirsiu, kažkas jį skaitinės, interpretuos, kažko jame ieškos. Ne, geriau jo nereikia, aš jį sudeginsiu, bet prieš sudegindamas nutariau dar kartą perskaityti. Ir kai pradėjau skaityti, kai kurie įrašai pasirodė tiesiog simpatiški ir man taip gaila buvo juos deginti, kad išsiplėšiau ir susidėjau į aplanką. Visa, kas liko neišplėšta, nukeliavo į židinį, o į aplanką sudėtus lapus pasilikau dėl viso pikto. Po kurio laiko, praėjus dar metams ar dvejiems, man nesirašė nei esė, nei eilėraščiai, bet norėjau ką nors veikti, pagniaužyti kokį tekstą, ir nerasdamas išeities staiga pagalvojau – o gal iš tų išsiplėštų lapų galėčiau ką nors atrinkti ir paskelbti. Ir tada pradėjau atrinkinėti. Atrinkęs trejų metų įrašus, kai kuriuos, galbūt įdomesnius kitiems žmonėms, nusiunčiau G. Kazlauskaitei į „Šiaurės Atėnus“ ir paklausiau, ar su šitais dienoraščiais nesugadinčiau laikraščio kokybės. Ji sako, viskas tvarkoje, spausdiname. Na, tada pradėjome ir kone metus spausdinome šituos dienoraščius. Kai jie buvo baigti spausdinti, leidėja G. Kadžiulytė, „Apostrofos“ šefė, man sako – išleiskime knygą. Aš neatsispyriau tam pasiūlymui. Be to, atradau dar dvejų metų dienoraščius, kurių neturėjau, kai spausdinau „(Šiaurės) Atėnuose“. Paskui radau savo tekstą apie S. Gedą, kurį buvau seniai parašęs ir niekur nespausdinęs. Taip pat – manifestinį tekstą „Flirtas su idėjomis“. Pagalvojau, kad sudėjus išspausdintus dienoraščius, tuos naujai atrastus ir dar šiuos du tekstus, galbūt išeitų visai pakenčiama knyga, įdomi, pravarti, smagi kitiems žmonėms.

Tai štai šios knygos atsiradimo istorija.

– Nuostabi istorija, iš ugnies ištraukti dienoraščiai. Papasakojote, kaip jūs, kaip rašytojas, keliavote prie šių tekstų. O kaip prie jų turėtų keliauti skaitytojai? J. Joyce’as yra pasakęs, kad jo idealus skaitytojas turi būti perskaitęs Bibliją ir sirgti nemiga. Ar Jūs turite kokį nors skaitytoją, kuriam šią knygą skiriate, ir ko iš jo tikitės?

Taip, aš turiu savojo skaitytojo supratimą. Tas geidžiamas skaitytojas turėtų būti ne tik šitos knygos, bet ir kitų mano tekstų skaitytojas. Jis turėtų būti panašus į mane, paprastai sakant. O jeigu tą panašumą bandytume šiek tiek išskleisti, tai norėčiau, kad jam rūpėtų fundamentalūs dalykai, sakykime, žmogaus prigimties klausimai, laisvos valios, žmogaus santykio su kosmosu, mirties, kančios. Antras dalykas, norėčiau, kad tai būtų žmogus, kuris jaustų stilių, literatūrinį žaidimą, užuot vien moksliškai žiūrėjęs į teiginius ar pseudoteiginius. Ir trečias dalykas – norėčiau, kad jis gal ir nebūtų mintinai išmokęs Biblijos, kaip J. Joyce’as pageidavo, bet vis tik pasilavinęs. Suprantate, mano tekstuose, ypač eseistiniuose, yra daug nuorodų į kitus tekstus, ir žmogui, kuris nėra jų skaitęs ar kitaip susipažinęs, tos nuorodos negalioja, neveikia, ir pats tekstas daug ko netenka. Turiu trumpą pavyzdį: vieną savo esė pradedu pasakojimu, kad įeinu į mišką ir miškas, ne pasak genijaus, nebuvo nei tamsus, nei tankus ir takelis buvo čia pat.

– Dantė.

Jeigu žmogus neskaitęs Dantės ir neatsimena „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje, / Pametęs tiesų pėdsaką takelio“, tai čia yra tuščia vieta. Štai kodėl norėčiau, kad skaitytojas būtų pasilavinęs, tada jis pagautų žaidimą. Be jo tekstai greičiausiai irgi kažką turi, bet dalies savo vertės, mano akimis žiūrint, netenka.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Elžbieta Banytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Elžbieta Banytė

– Man įstrigo keli dienoraščio aspektai. Pirmas – Jūs fiksuojate, ką skaitote. Esate ne tik rašytojas, bet ir skaitytojas. Ir labai atidus, godus skaitytojas, – tokį įspūdį sudaro dienoraščiai. Na, ir Jūs fiksuojate su tam tikru kritiko negailestingumu. Pavyzdžiui, 2006 m. įraše apie A. Nykos-Niliūno dienoraščius sakote, kad jis nemąsto religijų klausimais, yra pernelyg kritiškas mūsų kultūrai, apskritai niurzglus žmogus, jo išvedžiojimai nedidelės vertės ir pan. Kitas epizodas apie K. Sabaliauskaitę, kur sakote, kad „Silva Rerum“ parašyta gerai, bet neturi metafizinio matmens. M. Atwood „Tarnaitės pasakojimą“ irgi į antrą kategoriją nukeliate. Vis dėlto – koks esate skaitytojas ir ko tikitės iš geros literatūros?

Skaitytojas, kurį nupiešiau, implikuoja ir literatūrą, kuriai teikiu pirmenybę. Aš teikiu pirmenybę tokiai literatūrai, kuri turi gelmę, užkabina tuos fundamentalius klausimus, apie kuriuos kalbėjau. Ne teoriškai suformuluoja, o įaudžia į tekstą. Taip pat literatūrai, kuri yra stilinga. Literatūrai, kuri kažkaip atsišakoja į kitus kultūros reiškinius. Ir man labai nuobodi literatūra, kurios, deja, pastaruoju metu vis gausėja, labai orientuota į socialinius klausimus. Jeigu knyga analizuoja rasės, klasės, lyčių, tautų problemas, bet nėra gelmės, kalbos apie žmogaus prigimtį, jo santykį su visata, man ji neįdomi. Skaitydamas atitinkamai reaguoju, ir mano, kaip Jūs vadinate, kritiški, švelniai kritiški pastebėjimai būna susiję su mano pozicija, su nusiteikimu, ką norėčiau rasti geroje literatūroje.

Gerai, kad atkreipėte dėmesį į šitą dalyką. Spausdinau įrašus tokius, kokie buvo, nieko nekeisdamas, bet mano valioje buvo, ar tekstą palikti, ar išmesti. Skaitydamas įrašus pagalvodavau, ar vis dėlto galima kokį minusėlį parašyti N. Niliūnui, K. Sabaliauskaitei, D. Kajokui, P. Repšiui, S. Parulskiui, ar ne. Aš nenorėjau tų žmonių užgauti, bet dienoraščius rašiau ne spausdinimui, tad apie jokį negailestingumą negali būti kalbos. Rašiau taip, kaip reagavau tada skaitydamas. Svarsčiau, ar tuos įrašus palikti, ir vis tik priėjau išvadą, kad jeigu juos išmesčiau, mano santykis su dabartine lietuvių literatūra, menininkais, bičiuliais, pasidarytų velniškai prėskas, beskonis. Na, įsivaizduokite, kad tų įrašų su minusais nėra. Dingsta gyvas tikras santykis, kurį buvau užfiksavęs dienoraščiuose, su dabartiniu literatūros procesu, su mūsų dabartiniais kultūros kūrėjais, pagaliau mano bičiuliais. Ir apie jų galimą reakciją galvodamas pamaniau, kad galbūt jie bus protingi žmonės ir nesupyks, o jeigu supyks, tai patys kalti.

– Ar supyko nors vienas?

Taip. Gavau pastabų. Ne vieną pastabą gavau iš tų autorių, kurie paminėti su kokiu nors menku minusėliu, kad, na, negražiai esu pasielgęs. Bet aš pasakiau, kad buvo toks įrašas, o įrašas yra dokumentas, nieko pakeisti nebuvo galima.

– Publikavote savo dienoraščius, matyti, kad esate skaitęs A. Nykos-Niliūno dienoraščius. Ar apskritai Jums įdomu skaityti dienoraščius? Kokius juos skaitote?

Štai, Elžbieta, su kitų autorių dienoraščių skaitymu – ta pati dainelė kaip ir apskritai su literatūros skaitymu. Man įdomūs F. Kafkos dienoraščiai, A. Nykos-Niliūno dienoraščiai, bet neįdomūs J. Baltušio dienoraščiai, nes ten, kur fiksuojama realybė, su kuo susitiko, kas ką pasakė, kokios tuo metu buvo politinės ar kitokios aplinkybės, man atrodo seklu. O ten, kur einama prie fundamentaliųjų klausimų, žinoma, tokius dienoraščius skaitau su didžiausiu malonumu. Ir išvis, iš visų skaitytų dienoraščių F. Kafkos keliu ant aukščiausio laiptelio.

– Kafkos dienoraščiai ir man labai įstrigo. Kai atrinkinėjote savo įrašus, ar Jums buvo įdomu pažiūrėti į save iš laiko perspektyvos?

Taip, ir matote, tada pasidarė toks dvigubas žaidimas. Kai rašai dienoraštį ir aprašinėji ką nors iš praėjusios dienos, tartum žiūri į save iš šios dienos pozicijos, bet jau į buvusį, vakarykštį save, o kai skaitai po keliolikos metų, antra perspektyva atsiranda. Kai skaitai išleistą knygą, tai išvis tų perspektyvinių vagonų visas traukinys pasidaro. Taip, žinoma, įdomu pamatyti, dėl ko abejojai, blaškeisi, graužeisi, ar buvai ryžtingas, ar kuo nors žavėjaisi. Pasižiūrėti iš kito laiko labai smagus dalykas.

– O pats dienoraščio rašymas, štai rašėte, rašėte ir metėte 2015 metais. Neatnaujinote?

Ne.

– O kodėl, kas tokio atsitiko?

Mąstydamas apie šią laidą spėjau, kad gali būti toks klausimas, ir pats ėmiau galvoti, kas gi, velnias, atsitiko? Pamaniau, kad, pirmas dalykas – labai daug savo pasaulio esu išdėstęs eseistiniuose tekstuose. Antras dalykas – daug to esu išdėstęs, apmąstęs ir save iš įvairių pusių apžvelgęs tuose jau parašytuose dienoraščiuose ir man nebeįdomu pasidarė, nebuvo traukos vėl kažką rašyti, dvelkė kartojimusi, mechaniniu fiksavimu, tuo fiksavimu, kurio aš ir nemėgstu kitų dienoraščiuose.

– O kai rašėte dienoraštį, ar tai buvo daugiau rašymo pratybos Jums kaip rašytojui, ar vis dėlto kiekvienam žmogui būtina refleksyvi saviraiška?

Kai rašiau, tiesiog rašiau ir negalvojau, ką čia dabar darau, kokie to principai. Bet kai buvo rengiama knyga, ėmiau svarstyti, kokie principai veikia šiuose dienoraščiuose, ir supratau, kad vienas iš svarbių dalykų buvo savianalizė, pavartyti save, pasižiūrėti į save jau kitą dieną arba tos dienos vakare. Kai rašai, labiau įsigilini. Šitą dalyką esu pastebėjęs dar tada, kai buvau dailės kritikas: jeigu žiūriu į paveikslus ruošdamasis rašyti, daug labiau į juos įsigilinu negu tuomet, kai vaikštau po parodą ir tik šiaip sau žiūriu. Tai štai, kai rašai apie save, labiau į save įsigilini negu tada, kai nerašydamas pagalvoji „ai, tai aš be reikalo nedaviau Aniai pinigų alkoholiui“. Kita priežastis buvo noras užfiksuoti kai kurias būsenas, kai kurias idėjas, kad aš kada nors atsivertęs pasiskaityčiau, kad jos labiau įstrigtų. Ir dar galima pasakyti, kad tai buvo ir tam tikros literatūrinės pratybos. Nes formuluodamas žodžiais – žinoma, aš nerašiau jų šiaip sau kaip papuola (susitikau tą ir tą, oras buvo toks ir toks), rašydamas stengiausi išraiškingai, stilingai nusakyti tuos aptartus dalykus, ir todėl tai buvo drauge tam tikros literatūrinės pratybos.

– Ir todėl šita knyga tokia puiki.

Nuostabu, Elžbieta, kad Jūs ją pavadinote puikia.

– Tikrai puiki knyga. Tiems, kurie pasiilgę gana asmeniško, bet ne narciziško kalbėjimo. Tiems, kuriems irgi širdį dėl kažko skauda, bet ir negalėtų paskambinti draugui ir pasakyti, kad štai šiąnakt galvojau apie mirtį. Ši knyga gali būti, na, tokia knyga prie lovos ar važiuojant autobusu, kai gali atsiversti bet kurį puslapį, perskaityti vieną įrašą ir apie jį pagalvoti. Žodžio ir minties šventė. Visgi tai yra meno kūrinys; ne tik parašyta apie žmogų ir žmogaus būtį, bet tai padaryta dar ir tikslia literatūrine išdailinta kalba.

Dėkoju pašnekovui, o skaitytojams linkiu malonių literatūrinių atradimų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai