„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė kalbina Ievą Toleikytę, buvusią Vilniaus universiteto dėstytoją, vertėją iš danų kalbos, poetę, prozininkę. Prieš akis – pokalbis apie pirmąją jos poezijos knygą „Raudonas slidus rūmas“, kurią 2020 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knyga jau sulaukė įvertinimo – per „Poetinį Druskininkų rudenį“ ji autorei atnešė Jaunojo jotvingio premiją.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./ Ieva Toleikytė

- Ieva, kuo skiriasi procesas, rašant poeziją ir prozą? Dažnai nutinka, kad geri poetai gyvenimo pabaigoje parašo blogos prozos. O tau išėjo priešingai, pradėjai kaip prozininkė, o paskui perėjai prie, sakyčiau, geros poezijos.

- Gal tiesiog atėjo etapas, kai norėjosi rašyti apie save, ir atrodė, kad eilėraštis yra tam tinkama forma. Taip knyga ir atsirado.

- Viename interviu esi sakiusi, kad Trakų pilis nebūtinai svarbesnė už aplink ją augančias gėles. Man labai patiko ši frazė. Ir tavo poezijoje, ir prozoje labai svarbūs gamtos motyvai. Kodėl? Koks, tavo nuomone, yra gamtos ir kultūros santykis apskritai?

- Koks sunkus klausimas. Manau, kad gamta ir kultūra stipriai persipynusios. Nežinau, kas yra pats žmogus. Jis, viena vertus, tarsi kultūros dalis, kultūrą kurianti būtybė, bet kartu ir kūniškas, mėsiškas padaras, gamtoje galintis tapti grobiu kitam, didesniam. Man tai ir yra įdomu – kaip šie dalykai persidengia, kaip galima rasti gamtos galbūt visai negamtiškose situacijose. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje rašau apie du vasaros naktį besiporuojančius šliužus, atrodo, tarsi jie bučiuotųsi. Matydama tą vaizdą iš karto regiu G. Klimto paveikslą. Tai įvyksta natūraliai, būdama gamtoje atrandu įvairių kultūrinių asociacijų.

- Kad skaitytojai nepamanytų, jog tavo knyga – vien tik apie gėles aplink Trakų pilį, reikia pasakyti, kokia tai gamta. Gėlių ten nedaug, daugiau yra pūvančios mėsos, lavonų, kirminų. Kodėl ta gamta tokia, kodėl ryškiai fiksuojama tai, kas nemalonu?

- Na, man atrodo, kad knygoje yra ir gražios gamtos, apie Žaliuosius ežerus truputį rašau, apie įvairius juslinius potyrius, buvimo gamtoje malonumą. Kodėl atsirado tiek daug neigiamų motyvų? Galima įvairiai aiškinti, gal tiesiog buvo toks metas, kai norėjosi rašyti agresyviai, apie nemalonius dalykus, galbūt taip išsilaisvinti.

- Provokuoju: jei gamta tau tokia svarbi, ar sutiktum save vadinti gamtos lyrike ar bent gamtos poete?

- Juokingai skamba, nors tam tikra prasme tiktų. Tik tiek, kad gamtos lyrika gali kelti tokių lūkesčių ir asociacijų, kokių ši knyga nepateisintų. Knyga gali greičiau sunervinti, netgi trukdyti malonėtis ir džiaugtis gamta nei nuraminti, atpalaiduoti. Gamta čia labai svarbi, bet man rūpėjo parodyti, kad ji nėra tik graži ir grožis nėra jos prievolė.

- Knygos pavadinimas – „Raudonas slidus rūmas“. Knygą paglosčius, tas rūmas iš tikrųjų atrodo raudonas ir slidus. Be abejo, pavadinimas yra ir žmogaus kūno metafora. Kodėl būtent tokią metaforą pasirinkai kalbėdama apie žmogaus kūną? Ar raudonas slidus rūmas yra tik žmogaus kūnas, o gal ir kas nors daugiau?

- Na, man norėjosi, kad pavadinimas būtų dviprasmiškas ir keltų dviprasmiškų emocijų. Skamba ir žaviai, ir gražiai, bet ir pavojingai, o gal net šlykščiai. Kaip suprasti „slidus“? „Slidus pastatas“ skamba tiesiog siaubingai. Bet man norėjosi tokios dviprasmybės, pavojaus užuominos. Į tavo klausimą sunku atsakyti, nes tai nutiko savaime, neplanavau, tiesiog rašiau eilėraštį ir ta eilutė tarsi pati pasirašė. Man įdomu suvokti save, pažvelgus kitaip, suvokti žmogų, sakykime, iš bakterijos ar parazito žiūros taško, juk jiems žmogus yra kas kita, jų santykis su žmogumi kitoks. Pamatyti save kaip erdvę, pamatyti save kaip daiktų sumą. Pavyzdžiui, kitame eilėraštyje įsivaizduoju, kaip numirsi ir teliks kaulai, bet tuos kaulus galima išnešioti.

- Ir šunys gali žaisti...

- Šunys, galbūt. Galbūt kas nors radęs gali pasidaryti kokį amuletą ant kaklo. Na, buvo įdomu tiesiog suvokti, kad tai, kas atrodo viena ir neišardoma, kai žmogus esi čia ir dabar, gali visiškai išsiskaidyti ir toliau egzistuoti. Viduje vyksta daug procesų, kažkas tave valgo, kažkas tau padeda, trukdo ir tam tikra prasme esi nekontroliuojamas.

- Man labai patiko eilėraštis pavadinimu (P)rašymas („P“ raidė yra skliausteliuose, todėl išeina ir „prašymas“, ir „rašymas“). Jame kalbi būtent apie parazitus, bakterijas, esą, žmogus niekada nėra vienas, mes nuolat su kažkuo kitu, gyvenančiu mumyse, nors saugiau apie tai negalvoti. Apskritai tavo eilėraščiuose daug ekologinės tematikos.

Štai paskutinis, mano nuomone, įspūdingas eilėraštis apie banginį ir maišelį. Rašai, kad galbūt tą maišelį, kuriame parsinešei rūbų, praris banginis ir jis bus jo skrandyje. Įdomus santykis su gamta – ja galima ir gėrėtis, ir svarstyti žmogaus gamtoje ir gamtos žmoguje vaidmenį. Bet man įdomiausia – ar įmanoma pasiekti harmoniją, kalbant apie gamtos-kultūros santykį, žmogų kaip individą ir visumos dalį, fantazijas, „X-failus“ ir sfinksus, tikrovės faktus. Ar bandai galvoti apie pasaulio harmoniją, ar pasaulis vis dėlto negali būti harmoningas?

- Įdomus klausimas. Kol kalbėjai, mąsčiau, kad dabar pasaulis kaip tik atrodo iškritęs iš harmonijos. Šyla klimatas, ledas tirpsta ašigaliuose, galima perskaityti tokių apokaliptinių prognozių, kad atrodys, jog viskas griūva. Pernai išvis neturėjome žiemos, man buvo trauma, galvojau – negi jau viskas, baigėsi? Būtų labai gaila. Džiaugiuosi, kad dabar pilna to sniego. Kita vertus, gamta visą laiką reguliuojasi, tiesiog naujasis balansas gali mums būti nepatogus, nepriimtinas. Jeigu kažkas karštėja, kitkas natūraliai turi keistis. Tam tikra prasme turbūt visą laiką yra harmonija, tik ji nebūtinai maloni, mums naudinga ar tinkama.

- Taip, tavo knygoje yra šiokių tokių paradoksų ir refleksijos. Pavyzdžiui, eilėraštyje be pavadinimo apie užsistovėjusį vandenį rašai: „…O blogiausias tas lipnus murzinas lyg atskiestas pienas, užsikimšusios kriauklės baseinas, jis neturi poezijos...“ Bet juk jis atsiduria eilėraštyje, tai gal ir jame yra tam tikros poezijos? Kas, tavo nuomone, padaro objektą poetišką?

- Koks nors iš pirmo žvilgsnio paprastas objektas, pavyzdžiui, užsikimšusi kriauklė, pats savaime nėra nei poetiškas, nei įdomus. Bet jeigu atsiranda koks nors kitas dugnas, kita prasmė, asociacijos, daugiaprasmiškumas, tada, manau, jis irgi gali tapti poezija.

- Daug eilėraščių autorefleksiški, juose mąstoma apie patį mąstymą. Pavyzdžiui, sakoma, kad mąstymas sugadintas gūglo ir feisbuko, o poezija (26 puslapyje) neva turi sunaikinti visas saviapgaules. Paskui tame eilėraštyje paaiškėja, kad nė velnio. Kalbama apie žmogaus būtį pasaulyje, apie mūsų veiksmus, netikėtas jų pasekmes. Tikrai daug mąstymo apie save. Gal ir kvailas klausimas, bet vis dėlto, kodėl svarbu mąstyti apie šiuos dalykus dabarties, šylančio klimato kontekste? Kodėl tau nepakanka rašyti, pavyzdžiui, kaip H. Radauskui, kurį cituoji, apie violetines alyvas, princus, kepėjas, lelijas?

- Gal tiesiog kitaip neišeina. Dėliojant šitą knygą, mąstant apie jos koncepciją, man vis dėlto buvo svarbu, kad ji turėtų žinutę, kryptį. Gal banaliai skamba, tarsi būtų paprasta ištraukti tą žinutę. Nėra jos vienos; norėjau, matyt, sukurti kažkokį personažą, lyrinį „aš“ su tam tikra pasaulėžiūra ir etiniais klausimais. Kodėl tai svarbu? Na, man svarbu. Susivokti pasaulyje – ką aš mąstau, kas man rūpi, dėl ko verta aukoti gyvenimą.

- O gera poezija yra apie tai, ar gali būti ir kitokios geros poezijos? Kas tau yra gera poezija? Juk esi ir skaitytoja, vertėja, ne tik rašytoja.

- Man atrodo gera labai įvairi, skirtinga poezija – ir politiška, ir visiškai apolitiška, pavyzdžiui, kaip H. Radausko. Tau uždavus šį klausimą, prisimenu konkrečius eilėraščius. Natūraliai iškilo H. Radausko eilėraštis „Žiemos pasaka“, kurį nuo vaikystės nešuosi su savimi kaip atvėrusį man naują fantazijos erdvę. Aš jį matau vaizdais. Gal kažkas sakytų, kad tai neteisinga ir ne taip reikia skaityti poeziją, bet kai kurie eilėraščiai man atrodo vizualūs ir labai praturtina pasaulį. Kitas eilėraštis, apie kurį pagalvojau, buvo R. Frosto eilėraštis apie beržus, T. Venclovos vertimas. Tas eilėraštis man širdį daužo, maloniai. Tokie tekstai kažkaip pažadina iš kasdienybės, iš plokščio gyvenimo.

- O mūsų skaitytojams linkiu atrasti šią puikią knygą. Ieva sakė „pažadinti“, tad linkiu, kad ir skaitytojus ši knyga pažadintų – pokalbiui su savimi, su poezija, ar bent jau gerai mokslinei gamtos dokumentikai. Dėkoju Ievai.

VIDEO: Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Elžbieta Banytė kalbina Ievą Toleikytę