„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.
Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.
Tomo Petrulio antroji poezijos knyga „Sterili“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m.) apibūdinama vienas kitam prieštaraujančiais epitetais – vieni eilėraščius vadina pornografiškais, obsceniškais, kiti – žaismingais, treti juose atpažįsta religinės poezijos intonacijų. Pokalbiui su autoriumi susitinka literatūrologė ir rašytoja Virginija Cibarauskė.
– Tomai, knygos redaktorius Dainius Dirgėla anotacijoje rašo, jog šiam poezijos rinkiniui apibūdinti geriausiai tinka pornografijos epitetas: „Tomo Petrulio „Sterili“ – tai kalbos, filosofijos ir tikėjimo pornografija.“ Kaip pats manai, ar šis apibūdinimas iš tiesų tikslus? O gal visa kūryba yra pornografija, kitaip tariant, dvasinis nusirenginėjimas, apsinuoginimas?
– Aš nesutikčiau su Dainiaus nuomone apie mano knygą (juokiasi). Nemanau, kad tai yra tikėjimo, kalbos pornografija. Aišku, redaktorius turi teisę į savo nuomonę ir ji, ta nuomonė, sveikintina, bet šiuo atveju man svarbiau jungtis ir galbūt skirtis tarp kalbos, tikėjimo ir kūniškumo. Mano tekstai siekia migruoti tarp šių sąvokų, tad pornografija tikrai nėra tas esminis kirtis, kurį norėtųsi pabrėžti. Ji labai svarbi vaizdinių prasme, bet kirtis būtų ta trijų dėmenų sankaba.
– Vis tik kūno vaizdinių, funkcijų, skysčių tavo eilėraščiuose iš tiesų gana daug. Net mąstymui ir kalbai nusakyti pasitelki kūno metaforas, pavyzdžiui: „Šita pasaka – apie tai, kaip raidės turi angas, kaip jos vaikščioja kojom, kaip jas kankina vaizdiniai.“ Ar pats esi svarstęs, kodėl kūnas tau tapo tapo metaforų šaltiniu?
– Gal todėl, kad kūnas ir kalba persidengia. Kūnas yra gan takus, tiek turint galvoje visokius skysčius, tiek nagų, plaukų augimą. Tie skysčiai, gleivės siejasi su tam tikru kalbos takumu ir, kaip jau minėjau, šie dalykai persidengia – kūnas įsikalbina ir kalba įsikūnija.
– Esi baigęs istorijos ir religijos mokslus. Pristatinėdamas savo pirmąją knygą „Triukšmo gyvatė“ sakei, kad ta knyga buvo bandymas rašyti religijai artimą poeziją. Ar tą pati galėtum pasakyti ir apie „Sterili“, ar tavo santykis su poezija rašant šią knygą pasikeitė?
– Be abejo, santykis keitėsi, jis nebėra toks, koks buvo. „Sterilioje“ svarbesnis religiškumo ir kalbos ryšys. Aišku, tęsiamos ir kitos temos, tik gal šiek tiek rimčiau – yra rimtesnių, lyriškesnių tekstų. Tačiau išlieka svarbios ir tikėjimo sekuliarume, šventybės profaniškume, profaniškumo šventybėje temos. Ši linija tęsiasi, bet aš pradedu žaisti rimčiau ir radikaliau.
– Kaip, kuria prasme radikaliau?
– Įvaizdžių grubumo prasme. Pirmoje knygoje įvaizdžiai švelnesni. Naujausiame rinkinyje atsiranda tam tikro smurtiškumo elementų. Nesakau, kad smurtiškumo nėra „Triukšmo gyvatėje“, bet „Sterilioje“ jis labiau suaktyvinamas. Kai kalba įsikūnija ir kūnas įsikalbina – tai juk smurtas.
– Smurtiška, kai kalba ateina ir užvaldo kūną? Ar kai kūnas generuoja kalbą?
– Jie turbūt nuo pat pradžių neatsiejami. Toks judėjimas – kalba kūno link ir kūnas link kalbos. Tam tikra prasme, sakytum, vienas kitą prievartauja, nes kalba iš esmės yra prievartinis dalykas. Ta prievarta, ko gero, labiau ateina per ideologijas, indoktrinacijos procedūras, t.y. iš kalbos pusės kūno link. Kita vertus, kalba, kaip tokia, gal apskritai neišprievartaujamas dalykas, nes yra anonimiška ir kartu amžina, o kūnas visai kitoks. O šiaip juk ir kasdienė kalba, pavyzdžiui, troleibuse ar parduotuvėje, gan smurtiška, dažnai būna net labai imperatyvi.
– Kalbame apie smurtą, bet tavo poezijai, ypač rimams nusakyti, puikiai tinka ir žaismingumo epitetas – tavo rimai netradiciniai savo paprastumu. Klasikinės metrinės poezijos kūrėjai ir jos gerbėjai gal net galėtų juos pavadinti banaliais, primityviais. Kodėl renkiesi būtent tokią rimavimo strategiją? Gal kad skaitytojui būtų lengviau nuryti tuos smurtinius įvaizdžius?
– Aš rimuoti iš tikrųjų nemėgstu (juokiasi). Jeigu mėgčiau, tuomet daryčiau tai profesionaliai ir laikyčiausi tam tikro metro, skaičiuočiau skiemenis ir pan. Šiuo atveju gal kaip tik yra susiformavęs poreikis parodijuoti. Kai rašai apie labai rimtus dalykus, kartais pačiam pasidaro per daug rimta, net skaudu. Pati kalba tarsi sužeidžia ir tuomet turi kažkaip sušvelninti situaciją pajuokaudamas. Taigi, gal tie primityvūs rimai yra būdas juokauti.
– O koks tavo santykis su lietuvių poezijos kanonu, kuris šiaip jau gana rimtas tiek rimų, tiek temų, įvaizdžių prasme? Ar yra tau artimų autorių, poetų, iš kurių mokeisi?
– Matai, aš nežinau, kas yra tas kanonas (juokiasi). Tikrai nežinau. Ir literatūros tyrinėtojai, man regis, neturi to sutartinio žinojimo, kas tas kanonas. Anot vienų, kanonui priklauso kokia nors giesmė apie stumbrą, kiti gal to kanono giesmėje apie stumbrą nenorėtų matyti. Manau, kad visgi kanonas yra gyvas procesas. Dalykų kanonizavimas ir jų iškanonizavimas. Mano, kaip literatūros tyrinėtojų bendruomenei nepriklausančio žmogaus, kanonas ateina iš kiek kitų kontekstų. Aš esu kanonizavęs ne tik poetus, bet ir visokius objektus, pavyzdžiui, negyvosios gamtos. Tarkim, vėjo blaškomi ir neblaškomi dūmai (nors čia jau Maironis), koks nors varveklis gali labai pasitarnauti mano kanono formavimuisi. Mano kanonui gali priklausyti net ne poetai, o kokia, tarkim, viena poezijos eilutė.
– Noriu paklausti apie tavo eilėraščių subjektą. Tikriausiai jo negalima tapatinti su Tomu Petruliu? Man įdomi šio subjekto pozicija: jis tarsi atsiribojęs nuo savo patirčių, kalbėjimo apie jas, kitaip tariant, atsiribojęs nuo savęs paties – stebi save stebintį, patiria save patiriantį. Tai kuria kiek keistą, net groteskišką gyvenimo, primenančio teatro sceną, efektą. Pavyzdžiui, viename „Sterilios“ eilėraštyje rašai: „Tik nustojęs kovoti prieš viską jis galėjo pažvelgti į viską kaip į teatrą arba į cirką.“ Kuo šis atsiribojęs, bet kartu ir labai viskuo besidomintis žvilgsnis imponuoja? Ar tai dar vienas būdas būti nerimtam, žaismingam? O gal negalėjimą į nieką pasinerti iki galo suvoki kaip žmogiškos būties tragizmo šaltinį?
- Mano egzistencijoje distancija yra įprasta. Aš nemėgstu taip pasinerti į kažką, kad paskui nebejausčiau distancijos, išsitrintų ribos. Kartais, būna, jos nusitrina savaime, bet šiaip mėgstu tam tikrą refleksyvumą, jis yra mano siekiamybė. Refleksyvumas, distancija – vieni pagrindinių mano tekstų šaltinių. Tai labiau noras pagauti, užčiuopti, kas vyksta, negu kažką aprašyti arba perteikti savo būseną.
– Savo antrąją knygą pavadinai „Sterili“. Kokiomis savybėmis turi knyga pasižymėti, kad ją galėtum vadinti sterilia? Skaitant tavo knygą akivaizdu, kad tradicine prasme suprantamo sterilumo joje nėra daug.
– Visos knygos daugiau mažiau sterilios. Kai dalykai medijuojami, jie tam tikra prasme sterilizuojami ir „gyvas gyvenimas“ – tebus atleista man už šį pleonazmą – patirtys ir išgyvenimai tekste tarsi priblėsta. Bet kuriame tekste, net įtaigiausiai parašytame, pirminis impulsas sterilizuojamas.
– Ačiū už pokalbį ir steriliai nesterilią poeziją.