„Prisiminimai apie Atomo imperiją“ – tai buvusio dėstytojo ir talentingo jo studento kūrinys. Šie žinomi Prancūzijos menininkai, susijungę bendram darbui, padovanojo skaitytojams puikią knygą, kurią galima pavadinti ir detektyviniu romanu, ir erdvine opera, ir fantastinių nuotykių knyga. Autoriai atiduoda pagarbą mokslinės fantastikos literatūrai ir jos kūrėjams, „Atomo stiliui“, kurį simbolizavo 1958 m. Briuselyje įvykusios pasaulinės parodos pastatas Atomiumas – metalo molekulės kopija. Jie mus kviečia į kelionę laike ir erdvėje, kur susipina praeitis, dabartis ir ateitis, svajonės ir tikrovė, retro ir dabartis. „Prisiminimai apie Atomo imperiją“ grąžina mus į vaikystę, padeda stačia galva pasinerti į nuotykius.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
Knygos pavadinimas susijęs su Alfredo Van Vogto „Atomo imperija“, o Polio personažas paimtas iš karo psichologijos žinovo Cordwainerio Smitho knygos „Instrumentalizmo senjorai“. Joje nagrinėjamas tikras klinikinis atvejis.
Pasaulis įžengė į Atomo amžių. Amerikietis Polis, dirbantis Pentagone Tolimųjų Rytų konsultantu, puikiai prisiderinęs prie šeštojo dešimtmečio visuomenės. Teisybė, vaikystėje jis patyrė dvasinę traumą, buvo seksualiai išnaudojamas nimfomanės guvernantės, ir tada užmezgė telepatinius ryšius (įsivaizduojamus ar tikrus) su tolimos ateities galaktikos didvyriu Zartu Arnu. Apie šią draugystę jis rašė dienoraščius. Deja, Polio užrašai pateko jo viršininkams į rankas ir jie jį nusiuntė pas psichiatrą. Daktaras apie savo pacientą parašė intriguojantį straipsnį „Reaktyvinė sofa“. Straipsnis sudomino Gynybos ministerijos karo ir ginklų pramonės patarėją Žiboną Zelbubą. Šis, panaudojęs hipnozę, privertė Polį išgauti iš Zarto Arno ateities mokslo paslaptis. Prasideda žiauri kova. Zartas Arnas dėl slaptų dokumentų vagystės patenka į kalėjimą, jis nesupranta Polio elgesio, laiko jį išdaviku. Polis mėgina sužlugdyti Zelbubo planus, bet jo ir kolegų protu manipuliuoja blogio genijus, svajojantis sukurti Atomo imperiją, galinčią valdyti pasaulį...
Alexandre Clérisse piešiniai elegantiški, išraiškingi, žaižaruoja linksmomis, puikiai parinktomis spalvomis, džiugina akį. Dailininkas sumaniai žongliruoja šeštojo dešimtmečio grafiniais stiliais, perteikia to laikotarpio estetiką.
Susitikimas su dalininku Alexandre Clérisse Vilniaus knygų mugėje („Litexpo“) vasario 22 d., penktadienį, 18 val. Renginio metu bus pristatyta knyga „Prisiminimai apie Atomo imperiją“ ir bus demonstruojama, kaip šiuolaikiniai dailininkai kuria iliustruotas knygas. Knygų mugėje svečias vieši Prancūzijos instituto Lietuvoje ir leidyklos „Žara“ kvietimu.
Siūlome trumpą interviu su autoriumi.
- Kaip gimė ši istorija?
- Šią istoriją ilgai brandino scenaristas Thierry Smolderen. Jis norėjo joje sumaišyti savo domėjimąsi moksline fantastika, vaikystėje skaitytas knygas ir šeštojo dešimtmečio visuomenės analizę, bet pageidavo, kad grafinis stilius atitiktų turinį. Aš jau buvau truputį studijavęs grafinį to laikotarpio stilių savo pirmoje knygoje, ir jo istorija mane iškart sužavėjo.
- Ar naudojote daug dokumentų?
- T. Smolderen surinko be galo daug dokumentų. To laikotarpio knygų ir žurnalų, internete surastų paveikslų, filmų. Kiekvienas albumo epizodas turėjo atvaizduoti atmosferą ir dekorą, personažus, automobilius, architektūrą, tekstilės, baldų motyvus. Beveik visi piešiniuose esantys elementai vienaip ar kitaip egzistavo. Visų pirma, naudojomės grafiniais šaltiniais, tais, kurie įkvėpė visus kitus, pvz. Charley Harper. Sunkiausia buvo nepasiklysti informacijoje ir išsaugoti savo pasaulį.
- Kokią techniką naudojate, kurdamas savo piešinius?
- Aš dirbu kompiuteriu, su vektorinių paveikslų rengimo programa Illustrator. Vektorinių iliustracijų rengimas Illustrator programa iš esmės skiriasi nuo rengimo programa Photoshop. Ja galima atlikti iškirptos medžiagos koliažus. Rezultatas būna panašesnis į tapybą negu į piešimą. Aš nedarau eskizų pieštuku, žaidžiu su formomis ir spalvinu iškart, spalvos atsiranda be tarpinių etapų. Tai vyksta greitai ir labai spontaniškai. Aš naudojau dėmes ir grifonažus, kuriuos atlikau ant popieriaus, nuskenavau ir įterpiau į savo piešinius: nuspalvinti jie davė tapybinį efektą. Galiausiai aš nubrėžiu keletą juodų brūkšnių, kad mano personažai būtų gyvesni.
- Kaip atsidūrėte komiksų srityje?
- Baigęs vizualinės komunikacijos mokslus, įstojau į Angulemo aukštąją piešimo mokyklą studijuoti komiksų, nes į šią sritį taikiausi nuo pat vaikystės. Trečiame kurse vienas iš mano dėstytojų, scenaristas Thierry Smolderen pasiūlė man išspausdinti projektą, prie kurio dirbau Coconino-world svetainėje. Darbas ėjosi gana greitai, ir galop aš pasiūliau Jazzclub, Džazo klubą – nes tai ir buvo jis – keletui leidėjų. Dargaud juo susidomėjo ir išleido. Tai buvo lyg stebuklinė pasaka! Vėliau dirbau iliustratoriumi ir projektų koordinatoriumi daugelyje leidyklų. Mano antra knyga, Trompe la mort (Apgauk mirtį), išėjo 2009 m.. Tai istorija, per Antrąjį pasaulinį karą nutikusi mano seneliui. Paskui buvęs dėstytojas Thierry Smolderen pasiūlė „Prisiminimus apie Atomo imperiją“.
