Už savo veiklą pelnęs Šv.Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, D.Pocevičius naujoje knygoje tyrinėja pamirštas, nutylėtas bei nepastebimas Vilniaus istorijas. Ypatingas dėmesys čia skiriamas menininkams – rašytojams, kompozitoriams, ypač dailininkams, jų kūrybai ir gyvenimo būdui. Pasak knygos autoriaus, šiame pasakojime savotiškais reliktais tampa būtent žmonės, aktyviai kūrę miestą ir savo pačių gyvenimą jame vėlyvuoju sovietmečiu.
Taip pat jo dėmesio centre šį kartą atsiduria tuomečių knygynų, leidyklų, vaistinių, juvelyrinių ir valiutinių parduotuvių gyvenimai, tyrėjas atkreipia dėmesį ir į tuos reliktus, kuriuos mieste paliko šachmatininkai, „Spartos“ fabriko darbininkai, pirmieji kompiuterių specialistai.
Pasak D.Pocevičiaus, „daugelis sovietmečio tyrimų panašūs į pirmąjį „Tiesos“ laikraščio puslapį. Jie vienodi, nykūs, politiškai angažuoti. Mano tyrimai labiau primena margą paskutinįjį „Vakarinių naujienų“ puslapį su nedideliais straipsneliais, trumpomis žinutėmis, kultūros ir sporto renginių skelbimais ir, aišku, humoro skyreliu“.
Naujos knygos pasirodymo progą D.Pocevičių ir pakalbinau apie jo tyrinėjimus bei atradimus, mūsų santykį su miestu ir sovietmečio istorija, atmintį bei jos metamorfozes.
– Prieš keletą metų buvai apdovanotas Šv.Kristoforo statulėle „už nepastebėtos Vilniaus istorijos tyrimus“. Toks apibūdinimas, man rodos, labai taiklus ir simboliškas, nes „nepastebėti“ yra, ar bent jau buvo, ne tik įvairūs mažieji-senieji reliktai, kuriuos tyrinėjai pirmojoje knygoje „100 istorinių Vilniaus reliktų“, tačiau ir sovietmečio ženklai, į kuriuos atkreipi dėmesį štai jau antrojoje šiam laikotarpiui skirtoje knygoje. Tad įdomu, kaip pats įvardytum mūsų santykį su šiuo laikotarpiu?
– Taip, visų trijų knygų viršelius puošia Vilniaus emblema, simboliškai sukomponuota iš žmogaus akies, Gedimino pilies kontūrų ir užrašo „Miestas, kurio nepastebime“. Miesto, tiksliau, kai kurių jo detalių ir fragmentų, kuriuos įvardiju reliktais, nepastebime dėl dviejų labai paprastų priežasčių – nesugebame pastebėti ir nenorime pastebėti.
Nesugebame, nes skubame į darbą, lekiame į prekybcentrį, vaikštome tik gražiai suremontuotomis pagrindinėmis gatvėmis, vengiame apleistų skersgatvių ar juo labiau tamsių praėjimų per tarpuvartes, nes šios dažnai jau paskelbtos privačiomis valdomis ir užrakintos. Mes vartojame miestą, o ne jame gyvename. Kaip tada pastebėsi pajuodusią gelsvą plytą su hebrajiškais rašmenimis Pranciškonų gatvėje? Arba automobilių stovėjimo aikštelę Trijų Kryžių kalno papėdėje, už Sereikiškių parko, anapus tiltelio per Vilnią, kur ne taip seniai žvilgsnį traukė medinės architektūros šedevras – Vilniaus bajorų vasaros klubas, sudegintas per gariūnmetį 1994-ųjų pavasarį?
Mūsų istorinė atmintis yra selektyvi. Taip buvo visada – ir sovietmečiu, ir tarpukariu, ir Rusijos imperijos laikais.
Nenorime pastebėti, nes dėl politinių ir ideologinių priežasčių, dėl vadinamojo didžiojo istorinio naratyvo tiesiog nenorime prisiminti kai kurių istorijos detalių. Kam mums faktas, kad XIV–XVI a., katalikiško Lietuvos krikšto aušros laikais, Vilnius buvo stačiatikių miestas su 18 cerkvių, kurios vėliau sunyko, buvo paverstos katalikų ar unitų bažnyčiomis? Arba kas norės prisiminti faktą, kad kūrybinės organizacijos sovietmečiu Vilniuje pastatė net 20 menininkams skirtų daugiabučių su dirbtuvėmis ir darbo kabinetais? 5 didžiuliai dailininkų namai kuo puikiausiai stovi ir šiandien, bet ant jų nėra nė vienos atminimo lentos tiems, kurie daug prisidėjo prie miesto plėtros ir puošybos. Užtat turime į valias atminimo lentų antisovietiniams veikėjams, tikriems ir tariamiems, kurie miesto labui dažnai nenuveikė nieko.
Taigi mūsų istorinė atmintis yra selektyvi. Taip buvo visada – ir sovietmečiu, ir tarpukariu, ir Rusijos imperijos laikais. Pastebime ir prisimename tik tai, ką norime prisiminti.
– Šioje knygoje, kaip pats pripažįsti, dėmesio centre „atsidūrė ne architektūriniai, urbanistiniai ar meniniai reliktai, o anuomet gyvenę žmonės, patys tarsi tapę anų laikų reliktais“ ir mielai dalinęsi savo gyvenimo prisiminimais. Susidaro įspūdis, kad egzistuoja gan radikali skirtis tarp nusistovėjusio ideologizuoto sovietmečio paveikslo ir kasdienių žmonių prisiminimų, kuriuose, panašiai kaip ir dabar, politika išvis nevaidina didelio vaidmens.
– Įdėmiau pažvelgę nustebtume, kaip mažai mūsų kasdienybę, įpročius ir gyvenimo būdą veikia politika ir ideologiniai naratyvai. Žinoma, atiduodame jiems duoklę: seniau nueidavo į gegužės 1-osios demonstraciją, šiandien – į eitynes kovo 11-ąją. Sekmadieniais kartais apsilankome bažnytėlėje. Tai ir viskas. Gyvename sau, o politika – sovietiniai ar tautiniai naratyvai – sau.
Įdėmiau pažvelgę nustebtume, kaip mažai mūsų kasdienybę, įpročius ir gyvenimo būdą veikia politika ir ideologiniai naratyvai.
Reikalas tas, kad kur kas didesnį poveikį mūsų gyvenimui daro nuo politikos nepriklausantys XX–XXI a. civilizaciniai pokyčiai, kaip šiandien madinga sakyti – trendai. Tai intensyvi urbanizacija, vartotojiško gyvenimo būdo sukeltas hedonizmas, visuotinė sekuliarizacija, dominuojanti vakarietiška kultūra, dėmesys ekologijai ir pan. Šie didieji procesai užgimė tarpukariu, įsibėgėjo sovietmečiu ir tęsiasi iki šiol. Štai apie 1960-uosius Lietuvos žiniasklaidoje įsiplieskė diskusija dėl vartotojiškumo, tada vadinto miesčioniškumu. Ir ką manote? Miesčionys nugalėjo. Pripažinta, kad kurdami komunizmą galime ir turime gyventi gražioje ir patogioje buityje. Taip ir gyvename, nors kuriame nebe komunizmą, o tautinę Lietuvą globaliame pasaulyje.
Taip, naujojoje knygoje didelis dėmesys skirtas „gyviesiems reliktams“ – senjorams, šiandien sulaukusiems 70–90 metų. Tai natūralu – knyga labiau skirta vėlyvajam sovietmečiui, kurį mūsų senoliai puikiai prisimena. Traukdamas iš jų galvų prisiminimus susidūriau su fenomenu, apie kurį žinojau, bet nemaniau, kad jis bus toks ryškus.
Traukdamas iš jų galvų prisiminimus susidūriau su fenomenu, apie kurį žinojau, bet nemaniau, kad jis bus toks ryškus.
Tas fenomenas – asmeninės atminties pakeitimas kolektyvine. Štai mirusio garsaus skulptoriaus žmona, 85-erių senutė, ilgai pasakoja, kaip aršiai jos vyras kovojo prieš sovietų valdžią, koks žymus rezistentas buvo. Kalba lyg iš Seimo tribūnos, nuoširdžiai atkartoja laikraščių antraštes, įpina ir asmeniškumų. Tačiau jos istorijų nepatvirtina nei archyviniai dokumentai, nei kitų amžininkų prisiminimai, nei paties vyro, ilgai lipdžiusio komunistų partijos veikėjų galvas, veiksmai. Vadinasi, senutė daug ką išgalvojo.
Pykti niekaip negali – ji tikrai tiki tuo, ką sako. Asmeninė jos atmintis tiesiog prisitaikė prie kolektyvinės atminties, suformuotos per pastaruosius 30 metų. Greičiausiai ji prisiklausė, prisižiūrėjo ar prisiskaitė žiniasklaidos pranešimų apie „tyliąją rezistenciją“, „tylųjį modernizmą“ ar „darbą Lietuvai“, patikėjo tomis pasakomis ir ilgainiui perkėlė jas į savo atmintį. Tokių respondentų, kurie stengėsi „pagražinti“ savo prisiminimus, pasitaikė ne viena dešimtis.
– Ar remiantis subjektyviais prisiminimais, nekyla pavojus iškreipti buvusią tikrovę, pasinerti į nostalgiją, juk neretai prisimindami savo jaunystės metus žmonės linkę juos pagražinti ir pamiršti tai, kas buvo ne taip gražu?
– Teiginys, kad velnias slypi smulkmenose, yra visiškai teisingas. Prisikasti prie tiesos padeda artimesni, intymesni pokalbiai, kuriuos sociologai vadina giluminiais interviu. Įtaręs, kad garbaus amžiaus pašnekovas ima dailinti savo praeitį, pasiduoti nostalgijai ar primestai kolektyvinei atminčiai, paprašydavau susitikti dar ir dar kartą. Įsigilinus į smulkmenas dažniausiai paaiškėdavo, kaip viskas buvo iš tikrųjų ir ką jis prikūrė.
– O ar patikimi kiti šaltiniai, kuriais remiesi, pavyzdžiui, to meto spauda ar vieši to laikotarpio žmonių pasisakymai? Ar visada lengva atskirti persūdytą optimizmą bei propagandą nuo realybės?
– Kritiško ir skeptiško mąstymo žmogui, kokiu save laikau, tą padaryti nesunku. Be to, priklausau tai laimingai kartai, kuri per 1988–1991 m. politinių pervartų laikotarpį buvo ganėtinai suaugusi ir galėjo savo akimis pamatyti visą tą ideologinio persidažymo ceremoniją. To neregėjusios jaunesnės kartos yra daug naivesnės ir patiklesnės. Dauguma jaunuolių nūdien šventai tiki, kad sovietmečiu laikraščiai meluodavo, o šiandien sako tiesą.
Dauguma jaunuolių nūdien šventai tiki, kad sovietmečiu laikraščiai meluodavo, o šiandien sako tiesą.
Atrodytų keista, bet meluojančius sovietinius laikraščius man pavyko prigauti vos keletą kartų, nors perskaičiau šimtus tūkstančių straipsnių ir pranešimų. Pavyzdžiui, apie 1965-uosius emigrantams skirtas „Tėvynės balsas“ mažne du kartus padidino Lietuvon grįžusių reemigrantų skaičių. Matyt, taip siekta paraginti tėvynainius...
Dažnai stengtasi nutylėti negeroves ir pasigirti laimėjimais, o meluota labai retai. Taigi anų laikų žiniasklaida vadovavosi principais, 1928 m. aprašytais viešųjų ryšių tėvo E.Bernays‘o knygoje „Propaganda“. Jais vadovaujamasi ir šiandien.
– Tavo paties pasakojimas taip pat nėra vienalytis – skaitant knygą neretai galima jausti ir ironiją, ir nuostabą ar tiesiog mėgavimąsi užtikus vieną ar kitą įdomybę. Tad kaip tu pats apibūdintum savo santykį su šiuo laikotarpiu?
– Santykiui apibūdinti geriausiai tiktų ambivalencijos terminas, kuris išreiškia sudėtingus ir prieštaringus jausmus, apimančius meilę ir neapykantą, pasigėrėjimą ir pasibjaurėjimą. Iš tikrųjų sovietmetis toks ir buvo – anaiptol ne vienalytis, koks vaizduojamas šiandien, o įvairus, nuolat ieškantis, dažnai besikeičiantis, kupinas vidinių prieštaravimų. Konservatyvus ir kartu modernus. Kuriantis utopiją ir kartu labai pragmatiškas. Empatiškas žmogui ir kartu jam abejingas. Žodžiu, visoks. Vėlyvasis sovietmetis, smarkiai besiskiriantis nuo pokarinio, jau labai panašus į šiandieną. Dėl to jis labai aktualus ir įdomus tyrinėtojams.
Sovietmetis toks ir buvo – anaiptol ne vienalytis, koks vaizduojamas šiandien, o įvairus, nuolat ieškantis, dažnai besikeičiantis, kupinas vidinių prieštaravimų.
– Istorikas Valdemaras Klumbys yra sakęs, kad jei šiandien viešojoje erdvėje išgirstume klausimą „Kas sovietmečiu buvo gerai?“, tai priimtume kaip įžūlią provokaciją“. Štai kodėl, jo teigimu, paprastai apsiribojama pasakius vieną, bet nutylint kitą. Tarkime, sovietmečio muzikoje buvo ne tik Stasys Povilaitis, bet ir Ganelino, Tarasovo bei Čekasino trio, poezijoje – ne tik Tilvytis, bet ir Marcinkevičius, Baltakis, taip pat Geda bei Martinaitis. Ar galima sakyti, kad tavo knyga kaip tik ir yra bandymas sugriauti monolitinį sovietmečio vaizdinį, parodant jo įvairovę, atspalvius ir sluoksnius?
– Daugelis sovietmečio tyrimų panašūs į pirmąjį „Tiesos“ laikraščio puslapį. Jie vienodi, nykūs, politiškai angažuoti. Mano tyrimai labiau primena margą paskutinįjį „Vakarinių naujienų“ puslapį su nedideliais straipsneliais, trumpomis žinutėmis, kultūros ir sporto renginių skelbimais ir, aišku, humoro skyreliu.
Pradedu nuo mažų dalykų – kokio nors relikto. Tebūnie tai iki šiol išlikęs juvelyrinės parduotuvės „Eglė“ interjeras Vilniaus gatvėje. Už jo užsikabinęs, stengiuosi atkurti tos nedidelės viešojo gyvenimo srities – juvelyrinių dirbinių prekybos – istorinį vaizdą. Domiuosi konkretybėmis ir kasdienybe. Kaip puošdavosi mūsų tėvai, močiutės ir seneliai? Kas buvo garsiausi anų laikų Vilniaus juvelyrai? Dėl kokio žiedo iš proto ėjo miesto poniutės? Kodėl 9-ajame dešimtmetyje prie juvelyrinių nusidriekdavo eilės?
Monolitinio sovietmečio vaizdinio sugriauti nė nebandau. Sąžiningai atvaizdavus anuos laikus, jis sugriūva pats.
Pasėdėjęs archyvuose ir bibliotekose, pakalbinęs buvusias juvelyrinių parduotuvių pardavėjas ir vedėjas, jau turiu ne tik atsakymus į šiuos klausimus, bet ir bendresnį socialinį to meto paveikslą. Tada panašiais būdais kuriu kitą paveikslą, kuris parodo, kaip atsirado ir kaip gyvavo įdomus anų laikų fenomenas – valiutinės, boninės ir čekinės parduotuvės. Išdėliojęs tokius paveikslus vieną šalia kito, jau sukuriu nedidelę parodą. Jos lankytojai, t. y. mano knygų skaitytojai, dažnai sako, kad paveikslai ryškūs, spalvingi, gerai atrinkti, o pati paroda – įdomi ir vertinga.
Taigi to monolitinio sovietmečio vaizdinio sugriauti nė nebandau. Sąžiningai atvaizdavus anuos laikus, jis sugriūva pats.
– Kokie pačiam buvo didžiausi šio laikotarpio atradimai, netikėtumai?
– Atradimų nors vežimais vežk. Išsiaiškinau šiandien visiškai pamiršto tradicinio džiazo mohikano Jakovo Šabsajaus gyvenimo istoriją. Detaliai atkūriau ilgą, bohemišką ir duobėtą poeto Pauliaus Širvio kelią Vilniuje, kai per dvi dešimtis metų jis sugebėjo pakeisti net 8 gyvenamąsias vietas.
Nemažai naujo sužinojau tyrinėdamas Vilniaus šachmatų klubo ir Vilniaus kompiuterių namų istorijas. Nustebino, kaip sumaniai buvo sukurta menininkų – rašytojų, dailininkų, kompozitorių – socialinės rūpybos sistema, apėmusi Literatūros, Dailės ir Muzikos fondus.
Sužinojęs, kokius honorarus gaudavo garsiausi ano meto rašytojai, patyriau tikrą šoką.
O sužinojęs, kokius honorarus gaudavo garsiausi ano meto rašytojai, patyriau tikrą šoką. Palyginus vidutinius jų honorarus su vidutiniu anų laikų atlyginimu ir viską perkėlus į dabartį, išeitų, kad žymiausi plunksnos meistrai iš kūrybos šiandien turėtų uždirbti po 10–16 tūkst. eurų per mėnesį.
– Kitais metais Vilnius minės 700-ąjį gimtadienį. Žvelgiant iš šios perspektyvos, pripažinkime, penki sovietmečio dešimtmečiai yra labai nedidelis laiko tarpas, mažytė istorijos dalis. Kas nors būtinai pasakytų, kad tiek tu, tiek ir kai kurie istorikai per daug dėmesio skiria šiam laikotarpiui, nes jis tikrai nėra toks jau reikšmingas.
– Tarp „reliktinių“ mano knygų populiariausia pirmoji – „100 istorinių Vilniaus reliktų“, pasakojanti apie senąjį miestą nuo XIV iki XX a. vidurio. Ji jau kelis kartus perleista. Tačiau toks skaitytojų pasirinkimas man nelabai suprantamas. Juk viduramžių miestas, įkalintas tarp gynybinių sienų, mums galbūt įdomus, tačiau visiškai nebeaktualus. Drastiškai pasikeitė viskas: ir miesto infrastruktūra, ir gyventojų sudėtis, ir miestelėnų papročiai.
Kur kas svarbesnė mums turėtų būti antroji XIX a. pusė, kai Vilnius ėmė įgauti dabartinio miesto bruožų. Ir kuo labiau artėjame prie dabartinių laikų, tuo jo istorija, kad ir nesena, darosi vis aktualesnė. Kad ir kaip to nenorėtume, bet dabarčiai pats svarbiausias yra sovietmetis, iš kurio tiesiogiai ir kilo mūsų miestas – tikras didmiestis su unikaliu suplanavimu ir lietuviškai kalbančiais gyventojais.
Kad ir kaip to nenorėtume, bet dabarčiai pats svarbiausias yra sovietmetis, iš kurio tiesiogiai ir kilo mūsų miestas – tikras didmiestis su unikaliu suplanavimu ir lietuviškai kalbančiais gyventojais.
Neseniai vėl pasikėliau į „Paukščių tako“ apžvalgos aikštelę televizijos bokšte. Dievulėliau! Kiek žalių plotų! Ne miestas, o miškas su laukymėse išsimėčiusiomis trobomis, jei lyginsi su Barselonos, Berlyno ar Paryžiaus intensyviai užstatytomis „šachmatų lentomis“. Tokiu sumaniu „kaimišku“ miesto planu, kuris gimė tuo pačiu sovietmečiu, vargu ar kas gali pasigirti.
– Kokie tolimesni tavo planai? Ar dar yra neaprašytų šio laikotarpio reliktų bei artefaktų, kuriuos toliau ketini tyrinėti? Ar bus ir trečioji knygos dalis?
– Dar liko apie ketvirtis šimto neaprašytų 1944–1990 m. reliktų. Medžiaga surinkta. Eilėje laukia Vilniaus teatralai, „Lelijos“ siuvimo fabrikas ir „Sigmos“ skaičiavimo mašinų gamykla, santuokų rūmai ir laidojimo biurai, Vilniaus sporto, medikų ir studentų miesteliai, kordodromai ir taksi parkai, naujieji sostinės rajonai – pradedant Žirmūnais ir Lazdynais, baigiant Fabijoniškėmis ir Pilaite. Iš jų turėtų gimti trečioji knygos dalis.
