Pravėrus duris ir nusileidus kelis laiptelius žemyn, lankytojus pasitinka knygyno siela ir įkūrėjas Tomas Lučiūnas, į lentynas kruopščiai dėliojantis knygas ir su jauduliu laukiantis oficialaus atidarymo. Prieš metus čia dar buvo parfumerijos parduotuvė, bet dabar palei sienas – vien knygos, leistos sovietmečiu ir nepriklausomybės laikotarpiu, išeivijoje ir Lietuvoje.
Tomo teigimu, knygyne dabar galima rasti maždaug 2,5 tūkst. knygų ir tai tėra dešimtadalis viso to, kas yra sukaupta gelbėjant senas knygas nuo utilizavimo.
„Tai yra labai intymus darbas. Žmonės į tavo rankas atiduoda savo pačių ar artimųjų asmenines bibliotekas, kauptas ir mylėtas daugybę metų. Ir tai nėra vien tik knygos, bet emocijos, jautriausios gyvenimo patirtys“, – sako knygyno įkūrėjas, su kuriuo ir susėdome pakalbėti apie naują avantiūrą ir seną meilę knygoms.
Dešimt metų, trys šimtai žingsnių
– Tomai, kokiomis nuotaikomis pradedate šį naująjį knygyno etapą?
– Toks jausmas, kad nuo anarchistų atėjome iki kapitalistų – taip galėčiau apibendrinti šį dešimties metų laikotarpį. Pradžioje knygyną pradėjome nedideliame butuke. Taigi visą tą laiką jis buvo mažiau matomas, net labiau slaptas nei viešas.
Tačiau per tą laiką patys pajutome, kad užaugome, nebetilpome toje erdvėje su savo knygomis, tad reikėjo žengti naują žingsnį – ieškoti erdvesnių patalpų. Nors buvusią knygyno vietą ir dabartinį pastatą skiria vos 300 žingsnių, tačiau toks įspūdis, kad nuėjome gerokai toliau.
Nors buvusią knygyno vietą ir dabartinį pastatą skiria vos 300 žingsnių, tačiau toks įspūdis, kad nuėjome gerokai toliau.
Dabar tai jau tikras knygynas – sunku jo nepastebėti iš gatvės. Anksčiau į mūsų butą-knygyną žmonės užeidavo labai gerai žinodami, ko jiems reikia, tikslingai. O čia dar iki atidarymo kartais sulaukiam ir atsitiktinių lankytojų, kurie užeina ieškodami įsigyti gėlių ar galimybės atsispausdinti. Tai, be jokios abejonės, knygyno viešumoje įdomybės bei netikėtumai.
Žinoma, žvelgdamas į šias naujas patalpas, suprantu paprastą dalyką – kuo daugiau ploto, tuo daugiau ir atsakomybės. Kai įkūrėme knygyną 2013 metais, viskas atrodė tartum smagus žaidimas. Dabar žymiai daugiau reikalų su exelio lentelėmis, mokesčiais ir kitais rimtais reikalais.
Seniai norėjau turėti viešai matomą ir laisvai prieinamą knygyną. Štai dabar jis toks ir yra. Man ir pačiam labai smalsu pažiūrėti, kas iš viso to išeis.
– O ar pasikeitė pati knygyno koncepcija – prekiauti skaitytomis knygomis?
– Keldamiesi į naujas patalpas, svarstėme, ar verta plėsti ir knygų pasirinkimą, prekiauti ne tik senais, tačiau ir naujais leidiniais. Tačiau galiausiai pamatėme, kad tokiai veiklai šiuo metu turime per mažai rankų, tad liekame išimtinai prie skaitytų knygų.
Tiesa, dabar į knygyną patenka jau tik atrinktos knygos, o ne viskas iš eilės ir bet kas. Šiose patalpose nėra tokių aukštų lubų, kaip buvo aname bute, todėl sąmoningai atrenkame tai, kas gali būti įdomu skaitytojui. Tad knygų pasiūla knygyne dabar yra mažesnė, bet gerokai aktualesnė.
Žinoma, neketiname šalia knygų prekiauti kanceliarinėmis priemonėmis ar bandelėmis. Norisi neprarasti savojo „šuniško“ kvapo. Bet kartu ieškome ir būdų, kaip skaitytojui padėti atrasti tai, ką gero, vertingo ir įdomaus turime.
– Ar šį knygyną galima vadinti „Juodojo šuns“ atgimimu?
– Tai ne tiek atgimimas, kiek natūrali tąsa. Išsikraustę iš buvusios vietos, savo veiklos nesustabdėme, nors nuo praėjusių metų gegužės ir buvo šiokia tokia pauzė. Tačiau visą tą laiką mes ir toliau dirbome su knygomis – važinėjome po muges, įvairius renginius, priimdavome iš žmonių jiems nebereikalingas jų knygas, o kartu tvarkėmės naujas knygyno patalpas ir kūrėmės.
Beje, persikraustymas buvo ir puiki proga susitvarkyti knygų sandėlius: rugpjūtį surengėme grandiozinį kelių dienų išpardavimą. Nežinojome, ko tikėtis, bet tai pranoko mūsų lūkesčius: norėdami patekti į mūsų knygynėlį, žmonės laukė didžiulėje eilėje. Tai dar kartą patvirtino, kad perskaitytos knygos gyvena ne vieną, o kelis, kartais gal ir keliolika gyvenimų.
Vieni knygų atsikrato, kiti jų ieško
– Pandemijos laikotarpiu knygynai bei leidyklos, kurie dar neturėjo internetinės prekybos, suskubo tai padaryti. Dabar kai kurie net atsisako fizinės prekybos ir pasitenkina išimtinai internetinėmis parduotuvėmis. Ar dabar atidarydami knygyną nežengiate žingsnio atgal?
– Prekybos internetu mes neatsisakome, tad radikaliai ir neregresuojame (juokiasi). Išties dvejus pandemijos metus prekiavome tik internetu, tad dabar jau žinome, ką dėl to parardome. Juk kai nesusitinki akis į akį su žmogumi, negirdi jo balso, nematai emocijų, neišgirsti ir istorijų. O tai yra labai svarbi santykio dalis, kuri vyksta aplink knygas ir jos gyvenimą.
Tuo tarpu internete viskas gerokai pragmatiškiau: iš reto kliento sulauki grįžtamojo ryšio, paprastai apsiribojama sumokėjimu už knygą ir tiek. O knygyne viskas yra gerokai žmogiškiau.
Kai nesusitinki akis į akį su žmogumi, negirdi jo balso, nematai emocijų, neišgirsti ir istorijų.
Keliaujant po įvairias šalis, aš pastebiu tokius nedidelius senų knygų knygynus, į kuriuos visada smalsaudamas užeinu. Man patinka netikėto atradimo jausmas, galimybė staiga pasijusti atsidūrus kitame laike.
Šios, visų pirma, emocinės patirtys sužadino norą ir man pačiam tai išbandyti. Ar visa tai pritaikoma dabartiniam mūsų laikmečiui, Lietuvos rinkai – nežinau. Bet nepabandęs ir nesužinosi.
– Per pastaruosius kelis dešimtmečius gan stipriai pasikeitė knygų rinka, estetinis jų vaizdas, o gausybė leidinių tiesiog akimirksniu moraliai paseno pakitus politinei santvarkai. Maža to, sovietmečiu kauptos asmeninės bibliotekos mirus žmogui tampa našta artimiesiems. Kaip pats sugyvenate su tuo faktu, kad daug knygų dabar tampa tiesiog makulatūra?
– Man kaip knygos žmogui tai yra skaudi tema. Sunkiausia buvo suprasti ir pripažinti sau, kad visų knygų neišgelbėsiu. Juk netapsiu staiga Nacionaline biblioteka...
Anksčiau buvo toks laikotarpis, kai nuolatos keliavau po Lietuvą ir surinkinėjau išmetimui skirtas knygas. Kai jų kiekis tapo kritiškas, pradėjau jas rūšiuoti ir atskirti tai, kas niekam nebeįdomu, nuo to, kas turi išliekamąją vertę. Tuomet skaudama širdimi dalį „moraliai pasenusių“ atiduodavau perdirbti. Žinoma, didžioji dalis tų knygų buvo išleistos sovietmečiu, neretai – rusų kalba. Tikrai nemaniau, kad jos dar gali būti aktualios.
Senųjų knygų, kurias žmonės tiesiog atiduoda, skaičiai nemažėja. Laimei, nemažėja ir tokių, kuriems bent dalis tų senųjų leidinių yra labai įdomūs.
Tačiau praėjusių metų vasarį nutarėme surengti viešą akciją ir pasiūlyti žmonėms nemokamai pasirinkti tokių knygų. Šią akciją pavadinome „Dasvidaniya“ ir į vieną vietą suvežėme tris tonas rusiškų sovietmečiu išleistų knygų. Mano nuostabai – po kelių dienų iš visos tos krūvos liko vos pusė tonos. Nuo to laiko jokių knygų neatiduodu utilizuoti. Tai, kas nėra aktualu knygynui, išvežioju po mažąsias bibliotekėles – ten jos kažkaip pačios „išsivaikšto“.
Galiu pastebėti, kad tų senųjų knygų, kurias žmonės tiesiog atiduoda, skaičiai nemažėja. Laimei, nemažėja ir tokių, kuriems bent dalis tų senųjų leidinių yra labai įdomūs. Tad iš esmės šis procesas nepakito. Mes ir toliau iš žmonių surenkame jiems nebereikalingas knygas ir atlikę pirminę atranką siūlome tiems, kurie jų ieško.
Ar dabar knygos sensta greičiau?
– Kokia apskritai, jūsų manymu, dabar yra perskaitytų knygų rinkos situaciją Lietuvoje?
– Man atrodo, perskaitytų knygų bumas kilo po 2008 m. finansų krizės. Tuomet atsirado kelios internetinės platformos, vėliau ir keli knygynai. Šiuo metu Vilniuje yra trys tokios vietos, kur gali atnešti bei įsigyti perskaitytas knygas. Tiesa, Kaune, pavyzdžiui, neseniai vienintelis toks knygynas bankrutavo.
Vis dėlto, yra daugybė pavienių knygų kaupikų, kurie surenka knygas ir jomis prekiauja savo mikrorajonuose, važinėja po blusturgius bei įvairias muges. Patyrinėjus internetines platformas ar socialinius tinklus, galima įsitikinti, kad perskaitytų knygų rinka šiandien gyvena gan intensyvų gyvenimą.
Prieš kurį laiką iš bankrutavusio knygyno perėmėme pilną jūrinį konteinerį knygų, o netrukus mums prireikė ir antro.
Išties tokių knygų pasiūla yra didžiulė. Mūsų pavyzdys rodo, kad jei priimi visas knygas be jokios atrankos, labai gretai gali virsti sandėliu, kuriame tiesiog pamesi galvą. Įsivaizduokite: prieš kurį laiką iš bankrutavusio knygyno perėmėme pilną jūrinį konteinerį knygų, o netrukus mums prireikė ir antro. Išties perskaitytų knygų iš asmeninių bibliotekų kiekiai dabar yra tokie didžiuliai, kad knygos skaičiuojamos ne kilogramais, bet tonomis.
Taip pat pastebiu tendenciją, kad vis dažniau žmonės mums atneša jau nepriklausomybės laikotarpiu išleistas knygas. Ir nors sovietmečio knygos vis dar sudaro didžiąją dalį, tačiau tas santykis nuolatos kinta. Ar tai reiškia, kad dabar knygos sensta dar greičiau? Galbūt.
– Įdomu, kaip pačiam pavyksta atskirti savo paties namų biblioteką nuo knygyno?
– Anksčiau atskirti buvo sudėtinga ir į namus nešiausi viską, ką rasdavau netikėto, įdomaus, ką maniau, kad būtinai reikės ateityje perskaityti. Bet tokiu būdu knygos turi tendenciją augti geometrine projekcija. Taigi iškyla pavojus apsiversti ne tik knygyne, bet ir namuose. Ypač tai pajutau tuomet, kai teko kraustytis iš vieno buto į kitą ir sunešioti tuos didžiulius knygų kiekius. Tai tikrai vargina.
Palaipsniui su knygomis išmokau sugyventi panašiu principu, kaip ir knygyne – perskaitau ir atnešu į bendrą katilą, kad jos gyventų tolesnį gyvenimą.
Tačiau palaipsniui su knygomis išmokau sugyventi panašiu principu, kaip ir knygyne – perskaitau ir atnešu į bendrą katilą, kad jos gyventų tolesnį gyvenimą, o tie, kas ieško konkrečios knygos, galėtų ją čia surasti. Na, o jei jau kokia knyga labai sudomina, galiu ją pasiskolinti ir iš bibliotekos: nebejaučiu poreikio turėti visų knygų, kurias perskaičiau.
Dabar kolekcionuoju knygas bei leidinius apie Joną Meką – visa, kas išleista jo / ar apie jį įvairiomis kalbomis. Šitokie leidiniai iškart keliauja pas mane ir tampa mano kolekcijos dalimi. Tai gal ne tiek bibliofilija, kiek sportinis interesas kolekcionuoti mylimą autorių. Su nekantrumu laukiu ketvirtojo J.Meko raštų tomo ir džiaugiuosi kad ir mažiausia publikacija apie jį.
