Šioje knygoje garsiausia pasaulio gamtininkė Jane Goodall ir rašytojas Douglasas Abramsas tyrinėja vieną iš labiausiai vertinamų ir mažiausiai suprantamų žmogaus prigimties elementų. J.Goodall įvardija keturias vilties priežastis: nuostabų žmogaus intelektą, gamtos atsparumą, jaunimo galią ir nepalaužiamą žmogaus dvasią.
Remdamiesi dešimtmečius trukusiais tyrinėjimais, išplėtusiais mūsų supratimą apie tai, ką reiškia būti žmogumi ir ką turime daryti, kad sukurtume geresnį pasaulį, pašnekovai aptaria svarbius klausimus: kaip išsaugoti viltį, kai viskas atrodo beviltiška? Kaip išugdyti viltį savo vaikams? Koks ryšys tarp vilties ir mūsų veiksmų?
Knygoje pasakojamos jaudinančios ir įkvepiančios istorijos iš J.Goodall gyvenimo, pateikiamos unikalios nuotraukos. Aptardama patirtis, kurios formavo jos įsitikinimus, J.Goodall atskleidžia, kaip tapo vilties pasiuntine. Ir pirmą kartą pasidalija mintimis apie jos laukiantį kitą – svarbiausią ir turbūt paskutinį – savo nuotykį.
Knygos ištrauka
Ar mokslas gali paaiškinti, kas yra viltis?
Kai mudu su Jane sutarėme kartu rašyti knygą apie viltį, aš šiek tiek patyrinėjau šią palyginti naują studijų sritį. Nustebau sužinojęs, kad viltis visiškai skiriasi nuo troškimo ar svajonės. Viltis veda į sėkmę ateityje, ko nepasakytum apie nepamatuotą optimizmą. Nors viena ir kita susiję su mąstymu apie ateitį pasitelkiant turtingą vaizduotę, tiktai viltis uždega mus veiksmui, nukreiptam į pageidaujamą tikslą, – būtent tai Jane nuolat pabrėždavo vėlesnių mūsų susitikimų metu.
Viltis veda į sėkmę ateityje, ko nepasakytum apie nepamatuotą optimizmą.
Susitelkdami ties ateitimi, mes darome vieną iš trijų dalykų. Fantazuojame, tai yra puoselėjame didžiąsias svajones veikiau dėl smagumo ir pramogos; analizuojame, tai yra susikoncentruojame ties visais blogais dalykais, kurie galėtų nutikti – taip buvo elgiamasi ten, kur užaugau; arba viliamės, tai yra įsivaizduojame ateitį, kartu pripažindami neišvengiamus iššūkius. Įdomu pastebėti, kad linkę viltis žmonės iš tiesų numato tykančias kliūtis ir stengiasi jas pašalinti. Sužinojau, kad viltis yra ne tik pozityvus problemų vengimas, bet ir būdas jas spręsti. Ir vis dėlto lig šiol visada maniau, kad viltį ir optimistinę dvasią puoselėjantys žmonės tokie yra iš prigimties, tad man parūpo sužinoti, ar Jane su tuo sutiktų.
– Kaip jūs manote, kodėl kai kurie žmonės labiau linkę puoselėti viltį – ar jie tiesiog didesni optimistai už kitus?
– Galbūt, – tarė Jane, – bet atsakymas į šį klausimą dar priklauso ir nuo to, kad viltis ir optimizmas nėra tas pats.
– Kuo jie skiriasi?
– Neturiu nė menkiausio supratimo, – atsakė ji juokdamasi.
Luktelėjau žinodamas, kad Jane patinka mokslinių tiesų paieškos ir diskusijos. Pats mačiau ją svarstant apie tai, kuo šie dalykai skiriasi.
– Tikriausiai žmogus arba yra optimistas, arba ne. Tai jo būdas arba gyvenimo filosofija. Kaip optimistas, jūs galite galvoti: „O, viskas bus gerai.“ Priešingai nei pesimistas, kuris sako: „O, nieko gero čia nebus.“ Viltis, kita vertus, yra atkaklus pasiryžimas daryti viską, kas įmanoma, kad tik tai, ką sumanėte, pavyktų. Ir viltį mes galime puoselėti. Ji gali keistis per visą mūsų gyvenimą. Žinoma, tikėtina, kad optimistinės prigimties žmogus bus labiau orientuotas į viltį, nes jis visada mato stiklinę pusiau pilną, o ne pusiau tuščią!
Optimistišką asmenybę iš dalies lemia genetinis paveldimumas, bet jį, žinoma, gali nustelbti įvairūs aplinkos veiksniai.
– Ar genai, – paklausiau, – lemia šią mūsų charakterio ypatybę?
– Kiek esu skaičiusi, – tarė Jane, – esama įrodymų, kad optimistišką asmenybę iš dalies lemia genetinis paveldimumas, bet jį, žinoma, gali nustelbti įvairūs aplinkos veiksniai, kai, pavyzdžiui, gimusieji be genetinio polinkio į optimizmą gali išsiugdyti labiau optimistinį ir labiau nepriklausomą požiūrį, pagrįstą pasitikėjimu savo jėgomis. Tai neabejotinai susiję su vaikyste ir ankstyvuoju auklėjimu. Palanki aplinka šeimoje gali turi didelės įtakos – žinau, nes man pačiai labai pasisekė, ypač turint galvoje mano mamą. Bet juk nesužinosime, ar aš būčiau buvusi mažesnė optimistė, jei būčiau jautusi mažesnį šeimos palaikymą? Esu kažkur skaičiusi, kad pora identiškų dvynių, net ir užaugę skirtingose aplinkose, vis tiek buvo labai panašūs kaip asmenybės. Bet, kaip esu sakiusi, negalima nuneigti aplinkos poveikio genams.
– Ar girdėjote anekdotą apie tai, kuo skiriasi optimistas nuo pesimisto? – paklausiau. – Optimistas mano, kad šis pasaulis yra geriausias iš visų įmanomų, o pesimistas būgštauja, kad optimistas yra teisus.
Jane nusijuokė.
– Mes iš tiesų nežinome, kas mūsų laukia, tiesa? Bet negalime sau leisti manyti, kad, jei nieko nepajėgiama pakeisti, viskas savaime išsispręs.
Pragmatiškas Jane požiūris privertė mane prisiminti pokalbį su Desmondu Tutu, kurio gyvenime buvo labai daug tragiškų įvykių ir kuris patyrė daugybę išbandymų kovodamas už Pietų Afrikos išlaisvinimą nuo rasistinio apartheido režimo.
Negalime sau leisti manyti, kad, jei nieko nepajėgiama pakeisti, viskas savaime išsispręs.
– Arkivyskupas Tutu, – prasitariau Jane, – kartą man yra sakęs, kad, pasikeitus aplinkybėms, optimizmas gali greitai virsti pesimizmu. Viltis, aiškino jis, yra daug stipresnė jėga, faktiškai nepalaužiama. Vienam žurnalistui kartą paklausus Tutu, kodėl jis visada nusiteikęs optimistiškai, cituodamas Biblijos pranašą Zachariją jis atsakė, kad yra veikiau ne optimistas, o „vilties kalinys“. Jis teigė, kad viltis, nepaisydama visų tamsumų, suranda šviesą.
– Taip, – pritarė Jane. – Viltis neneigia visų egzistuojančių sunkumų ir pavojų, bet jie jos nesustabdo. Nors aplinkui daug tamsos, mūsų poelgiai kuria šviesą.
– Taigi, atrodo, mes galime pakeisti savo požiūrį, kad pamatytume tą šviesą ir kartu pasistengtume sukurti jos daugiau. Jane linktelėjo.
– Svarbu veikti ir suvokti, kad mes galime pakeisti situaciją, o tai paskatins ir kitus imtis veiksmų. Tada suprasime, jog visi kartu iš tiesų galime pakeisti daug daugiau. Būtent taip sklinda šviesa. Ir tada, žinoma, visi pajuntame dar stipresnę viltį.
– Aš visada esu šiek tiek skeptiškai nusiteikęs tokio neapčiuopiamo dalyko kaip viltis atžvilgiu, – tariau, – bet yra keletas įdomių tyrimų, pasak kurių, viltis turi didelės įtakos mūsų sėkmei, laimei ir net sveikatai. Viena metaanalizė, išnagrinėjusi daugiau kaip šimtą studijų apie viltį, teigia, kad vilties jausmas dvylika procentų pagerina mokymosi rezultatus, keturiolika procentų – pasiekimus darbe ir tiek pat sustiprina laimės pojūtį. Ką jūs apie tai manote?
– Esu įsitikinusi, kad viltis smarkiai keičia daugelį mūsų gyvenimo aspektų. Ji veikia mūsų elgesį ir tai, kiek gebame pasiekti, – atsakė Jane. – Bet turbūt taip pat svarbu atminti, kad nors skaičiai ir yra svarbūs, imtis veiksmų žmones daug labiau paskatina tikros istorijos nei statistika. Daugybė žmonių dėkoja man už tai, kad savo paskaitose nesivadovauju statistiniais skaičiais.
Viltis neneigia visų egzistuojančių sunkumų ir pavojų, bet jie jos nesustabdo.
– Bet argi mes taip ir nepateiksime žmonėms tikrų faktų? – pasiteiravau.
– Na, galime pateikti juos knygos pabaigoje – tiems, kuriems rūpi visos smulkmenos.
– Tokiu atveju parengsime skyrelį „Papildoma informacija“ tiems, kurie norės sužinoti smulkiau apie mudviejų aptartus mokslinius tyrimus, – pasiūliau ir uždaviau Jane klausimą apie bendruomeninę vilties prigimtį: – Koks, jūsų nuomone, yra vilties, kurią žmonės patiria savo pačių gyvenime, ir viltingo požiūrio į pasaulį santykis?
– Tarkime, jūs esate motina, – atsakė Jane. – Puoselėjate viltį, kad jūsų vaikas įgis tinkamą išsilavinimą, susiras gerą darbą, užaugs doras žmogus. Viliatės, kad jums taip pat pavyks susirasti gerą darbą ir išlaikyti šeimą. Šios viltys yra susijusios su jumis ir jūsų šeima. Bet jos akivaizdžiai išauga į viltį, susijusią su visa bendruomene ir šalimi, kurioje gyvenate. Tikitės, kad jūsų bendruomenė pasipriešins naujam projektui, susijusiam su oro tarša, ir kad tai išeis į naudą jūsų vaiko sveikatai. Viliatės, kad bus išrinkti tinkami politikai, kurie padės jūsų lūkesčiams virsti tikrove.
Kiekvienas iš mūsų turime vilčių ir svajonių, siejamų su mūsų asmeniniu gyvenimu, ir vilčių bei svajonių, susijusių su visa žmonija ir pasauliu.
Pasak Jane, akivaizdu, jog kiekvienas iš mūsų turime vilčių ir svajonių, siejamų su mūsų asmeniniu gyvenimu, ir vilčių bei svajonių, susijusių su visa žmonija ir pasauliu.
Vilties studijos numato keturias sudedamąsias dalis, kurios yra būtinos, kad mūsų gyvenime – ir galbūt visame pasaulyje – atsirastų ilgalaikis vilties jausmas. Pirmiausia, turime išsikelti realius siektinus tikslus, kaip ir numatyti realius būdus jiems pasiekti. Be to, mums reikia tikėjimo, kad galime šiuos tikslus įgyvendinti, ir paramos įveikiant kelyje pasitaikančias kliūtis. Kai kurie mokslininkai šias sudedamąsias dalis vadina „vilties ciklu“, nes kuo daugiau kiekvienos iš jų turime, tuo labiau jos viena kitą sąlygoja ir tuo daugiau vilties mūsų gyvenime.
Jane Morris Goodall – britų primatologė ir antropologė. Laikoma žymiausia pasaulyje šimpanzių eksperte, J.Goodall geriausiai žinoma dėl 60 metų trukusių laukinių šimpanzių socialinės ir šeimyninės sąveikos tyrimų nuo 1960 m., kai pirmą kartą nuvyko į Gombės upelio nacionalinį parką Tanzanijoje, kur stebėjo į panašų į žmogaus šimpanzių elgesį, įskaitant ginkluotus konfliktus. 2002 m. balandžio mėn. jai suteiktas JT Taikos pasiuntinio vardas. J.Goodall yra Pasaulio ateities tarybos garbės narė.
Douglasas Abramsas – knygų autorius, leidėjas, literatūros agentas ir „tiesos medžiotojas“. Kartu su Dalai Lama ir Desmondu Tutu parašė „Džiaugsmo knygą“, bendradarbiavo su Stephenu Hawkingu šiam leidžiant paskutinę savo knygą „Trumpi atsakymai į didžiuosius klausimus“. Taip pat dirbo su kitais Nobelio premijos laureatais, įskaitant Nelsoną Mandelą, Jody Williams ir Elizabeth Blackburn. D.Abramsas yra kūrybinės knygų ir žiniasklaidos bendrovės „Idea Architects“, padedančios vizionieriams kurti išmintingesnį, sveikesnį ir teisingesnį pasaulį, įkūrėjas ir prezidentas.
