Britė Lucinda Riley į savo CV gali įsirašyti daugybę profesijų – ji buvusi žurnalistė, buvusi balerina, teatro, kino ir televizijos aktorė. Tačiau, žinoma, labiausiai ji garsi kaip rašytoja. Ją ypač išgarsino romanas „Orchidėjų namai“, o leidykla „Tyto alba“, pakvietusi šią autorę, prieš mugę išleido dvi naujas L.Riley knygas. Beje, leidykla skelbia, kad šios autorės Vilniuje laukė trejus metus.
Atrodo kaip svajonės išsipildymas, kad aš galiu pragyventi iš savo vaizduotės.
Ši autorė knygas pradėjo rašyti būdama 24-erių. Pirmiausia sukūrė aštuonis istorinius meilės romanus Lucindos Edmonds vardu. Paskui jos literatūrinė karjera nutrūko – rašytoja susilaukė keturių vaikų. Praėjus keliems metams ji nusprendė toliau kurti ir išleido romaną „Orchidėjų namai“, tapusiu jos šuolio į pasaulinę šlovę pradžia. Romanas buvo ir yra nepaprastai populiarus – per metus jis buvo išverstas į 30 kalbų.
Turi septynis vaikus
Vilniuje susirinkusiems skaitytojams ir skaitytojoms (jų salėje, žinoma, buvo dauguma) rašytoja sakė, kad jau nuo vaikystės turėjo labai lakią vaizduotę ir, kiek save pamena, daugiausia laiko praleisdavo svajodama. „Ir tai atrodo kaip svajonės išsipildymas, kad galiu pragyventi iš savo vaizduotės“, – sakė rašytoja.
Rašytoja turi septynis vaikus ir pripažįsta, kad dažnai rūpinimąsi šeima sunku suderinti su darbu. „Pirmiausia aš esu motina ir tik paskui rašytoja. Kartais aš jaučiuosi kalta, manau, kad turėčiau daugiau laiko leisti su savo šeima, o ne rašydama. Taigi, salėje esantys vyrai, jūsų gyvenimas yra paprastesnis“, – sakė L.Riley.
Kelionės – labai svarbios
Daugiausia laiko šiame susitikime autorė skyrė savo naujausiai knygai „Majos istorija“, kuria pradedamas jos naujas ciklas apie septynias seseris. Autorė sako, kad šiai knygai, kurios veiksmas vyksta Rio de Žaneire ir Paryžiuje, ji atliko daug tyrimų, pati gyveno aprašomose vietose. Lankydamasi šiose vietose sėmėsi įkvėpimo ir būsimiesiems knygos personažams. „Aš įsijungdavau diktofoną ir vaikštinėdavau aplinkui, vėliau šie įrašai padėdavo sukurti būsimuosius herojus“, – pasakojo autorė.
Ji sako sunkiai įsivaizduojanti, kaip galėtų parašyti knygą neapsilankiusi toje vietoje, kuri vaizduojama knygoje – jai labai svarbu pajausti atmosferą, aprašomos vietos nuotaiką.
Ji išdavė ir tai, kas jai labiausiai patinka kelionėse – stebėti įspūdingus pastatus. „Vienos moterys mėgsta batus, o aš mėgstu pastatus“, – sakė rašįytoja, kuri ir Vilniuje išsyk nuskubėjo apžiūrėti architektūros.
Knygą rašo devynis mėnesius
Autorė sako, kad jai vienos knygos parašymui prireikia devynių mėnesių. Ji pripažįsta, kad knyga jai tampa tokia artima, jog atiduodama naujausią kūrinį į leidyklą ji jaučia liūdesį. Tad džiaugiasi, kad parašiusi „Majos istoriją“ to jausmo išvengė – žino, kad ši serija tęsis.
L.Riley kūriniuose neretai susilieja dabarties įvykiai su tolima praeitimi, ir į klausimą, apie kurį laiką jai įdomiau rašyti, autorė atsakė, kad didžiausią džiaugsmą jai kelia tai, kad gali sujungti preitį su dabartimi, šuoliuoti laiku. „Dažnai rašydama knygą iki pačios pabaigos ir pati nežinau, kaip viskas susijungs“, – sakė L.Riley.
Autorė sako, kad knygose jos pačios biografinių detalių dažniausiai nėra, išskyrus antrąjį romaną, kur viena herojė išties labai panaši į ją.
