Svetinguose rašytojos Violetos Šoblinskaitės namuose ant didžiulio stalo nuo plokštainio jau kilo ažūriniai garai, o jos vyras, rašytojas Gasparas Aleksa įpylė gardaus, savo paties gamybos vyno. Žinojau, kad V. Šoblinskaitė gyvenusi ne viename mieste, miestelyje ir kaimelyje, dirbusi įvairių darbų, organizavusį begalę renginių ir parašiusi prozos, poezijos ir dramaturgijos kūrinių. Vienoje iš knygų – apsakymų rinkinyje „Tyruliukuose viskas gerai“ („Kauko laiptai“, 2012) – kalbama apie spalvingas, paprastų provincijos žmonių istorijas. Mano džiaugsmui, kol kalbėjomės, asmeninių, tikrų istorijų taip pat buvo daug ir įvairių.
- Pirmąją poezijos knygą „Šaknų žiedai“ išleidote 1986 metais. Ar keitėsi jūsų, kaip rašytojos, savivoka ir vertybės nuo tų laikų iki dabar?
- Kai bandau prisiminti pirmuosius žingsnius į rašytojystę, manau, mane tuomet kamavo savotiškas dualizmas. Viena vertus, jaunas esi drąsesnis, įžūlesnis, lengviau veliesi į pačias įvairiausias avantiūras, prikreti beprasmybių, nesąmonių. Kita vertus, tavyje dar daug nepasitikėjimo savo jėgomis, abejonių, klaidžiojimų. Lyg jau ir norėtum būti didžiai protingas, bet matai, kad kiti daug protingesni, suaugę, brandūs, o tu vis dar kažkoks neapsiplunksnavęs padaras.
Kartais baltai pavydžiu savo vaikų kartai: jie baigia universitetą – ar net ir nebaigę mokslų, vos pradeda patys užsidirbti duoną – ir staiga pasijunta visaverčiai. O aš tik visai neseniai suvokiau, kad mačiau šiame gyvenime tiek šilto ir šalto, kad jau nebeturėčiau lyg mokinukė tūpčioti prieš nieką, net jei tai būtų koks nors ypatingas ministras ar net karalius.
Dabar tūpčioju vien prieš tuos, kuriuos myliu, kurių pasiilgstu. Nes mylimieji ir mylintys yra didžioji Dievo dovana žmogui. Kiekvienam. Nesvarbu, ar tu rašytojas, ar tau tik juokas iš tų visų rašytojų. Ir jeigu žmogus Dievo dovanos neišsižada, vertybės pamažu virsta dorybėmis, kurių, deja, kaip ir visko šiam pasaulyje, tenka mokytis. Va, tiek gal ir tepakito nuo „Šaknų žiedų“ iki „Edipo dukterų“. Tai dar nepasirodžiusi knyga, Rašytojų sąjungos leidykloje atgulęs romanas, kurio labai ilgai jau laukiu, net pabodo.
- Esate gyvenusi daugelyje Lietuvos vietų. Kas jums telpa į sąvoką „namai“?
- Nuo dešimties metų augau Vilniuje, tiksliau, Naujojoje Vilnioje. Čia buvo tėvų namai – dabar – brolio ir brolienės. Aš sostinėje kažkodėl nepritapau, nors daug gero patyriau: ir įdomios studijos, ir teatras, ir parodos, ir puikiausių knygų kalnai, ir dukters gimimas… Tačiau Vilnius buvo „ne mano“. Visąlaik svajojau kada nors pabėgsianti į „tikrąją“ sostinę, į Kauną, kuris mane žavėjo neinternacionalumu, savąja lietuvybe, taip besiskiriančia nuo „tuteišių“ aplinkos Vilniuje. Tokios buvo svajonės ir jos iš dalies išsipildė. Tačiau sapnuose, net ir egzotiškame Elzės Ožeškienės kiemelyje aplankančiuose, visuomet grįždavau į gimtinę: į Mažeikius – su Vytauto ir Laižuvos gatvėmis, į savo Tirkšlių bažnytkaimį arba į Nausodę, į Sedą, kur kitąsyk gyveno bočeliai, tėvelio tėvai. Gilią nesumeluotą meilę tėvonijai tebejaučiu iki šiol. Čia vis dar galiu susitikti su savo smėlio dėžės drauge Irute, su mūsų giminės jaunesniąja karta. Čia daug man brangių vietų ir kapinaičių – Renave, Geidžiuose, Grūstėje… Žemaitijoje yra mano gimtieji namai, kuriuose vis dar gyvena prisiminimai, balsai, veidai, medžiai, vandenys, žuvys, akmenys, net jei viso to seniai nebėra ant žemės…
Nesigailiu, kad po universiteto baigimo gyvenimas nemenkai mane pablaškė: Jurbarkas, Skuodas, Joniškis, Šiauliai, Mozūriškiai, mažutis šešių pirkių Gribašos kaimelis prie pat Gudijos sienos, kur pavasariais po langais lodavo stirninai, vasaromis besivartydami danguje – nelyg žmonių kalba prabilę – tarpusavy šnekėdavo krankliai, o žiemos naktimis galėdavau klausyti pilkųjų girios solistų… Visur, kad ir kur gyvenčiau, turėjau įvairiausių patirčių – ir džiaugsmų ir nusivylimų, visur ko nors išmokau. Šiauliuose pirmuosius žiedus sukrovė eilėraščių šaknys, Gribašoje stuburą įgavo „Vilkų marti“, naujausiame romane bus „paveikslėlių“ ir iš Tirkšlių, ir iš Mozūriškių… Deja, visos minėtos vietos tebuvo trumpalaikės, vadinasi, laikinieji namai.
- Veliuonoje įsikūrėte nuo 1999 m. – ar prisimenate pirmuosius įspūdžius atsikrausčius į miestelį? Juk prieš tai gyvenote Kauno centre – ką jums reiškė palikti didmiestį?
- Atsisveikinti su Kaunu, nemeluosiu, labai skaudėjo. Kauną „išdaviau“ net du kartus. Pirmąsyk per aštriai išgyvenau naujųjų „4 vėjų“ literatūros žurnalo neišsipildymą ir nutariau trauktis į Dzūkiją, kur grybai ir uogos dar nė vienam neleido mirti iš bado… O 1999-aisiais Nemunas kaip jūrmergę ar laumę atplukdė mane iki Veliuonos sutikti šv. Kalėdų ir pasilikti ilgam. Pirmieji įspūdžiai šiame mažame, bet gražiame miestelyje, turtingame istorinės atminties, nebuvo nei itin smagūs, nei labai prasmingi. Sėkmė, meilė ir laimė į Veliuonos namus atėjo beveik po dvejų metų. (Regis, netyčia grįžau į ankstesnį klausimą?) Žinoma, gyvenimo išbandymų netrūksta ir čia, tačiau taip stabiliai kaip Veliuonoje niekur dar neteko pasijusti.
- Esate produktyvi rašytoja, nardote tarp poezijos, prozos ir dramaturgijos – ar tam, kad persijungtumėte į skirtingus žanrus, reikia ypatingų aplinkybių ar išgyvenimų?
- Klausimas ir lengvas, ir sunkus. Kartais tų aplinkybių ir išgyvenimų reikia, kartais visai nereikia. Tiesiog ištiesi ranką, pasiimi tušinuką, popieriaus skiautę – pirmyn. Arba įsijungi kompiuterį ir lyg prisiklijuoji prie kėdės, neatsiplėši. Būna dienų, kai viskas rūksta kaip iš pypkės, būna, toks stuporas apima, nors pasiusk. Tada puolu daržų ravėti, grybauti, virti, kepti, indų plauti, tauriausio pasaulyje vyno ragauti (man skaniausi – kartveliški bei mano sutuoktinio iš kieme augančių vynuogių nokinti vynai), skaityti, skaityti, skaityti, melstis… Ir taip toliau.
Būna, tuo pat metu reikia nerti į skirtingus žanrus. Štai ir dabar, kol atsakinėju į jūsų klausimus, bandau lipdyti naują poezijos knygelę, dirbu prie operos libreto, vis dar mąstau, ko trūksta novelių rinkiniui „Pirmuoju asmeniu“.
- Ilgus metus dirbote Veliuonos bibliotekoje – kaip derindavote kūrybą?
- Kas galvotų (o tokių tikrai yra!), kad mažo miestelio bibliotekininkas ne kažin ką teveikia, vien ramiai leidžia laiką tarp knygų, labai klysta. Darbų darbelių bibliotekoje tikrai nestinga, po darbo dienos pareini pavargęs kaip kažin kas… Apie rimtesnį rašymą nė kalbos nėra. Tarkime, kai turėjau baigti prieš kelerius metus jau įpusėtas „Edipo dukteris“, atostogų išėjau vasario mėnesį. Kad nebūtų jokių trukdžių ir jokių pagundų – tokiu metu juk nieks nedygsta, nežydi, nekvepia, nečiulba, nedūzgia, nenoksta, piktžolėse neskęsta… Po to, žinoma, reikia visą vasarą kulniuoti darban. Tačiau lazda, kaip sakoma, turi du galus: koks nors birželis, o ir liepa su rugpjūčiu – ne pats blogiausias laikas bibliotekininkams, nes… Skaitytojai juk irgi žmonės. Jeigu nekaitina pilvų prie jūros, turi daugybę kitų reikalų. Kai šilta ir uodai nekanda, jie daro tai, ko nedarė vasarį: šienauja, ravi daržus, skina uogas ir verda uogienes, kiša į stiklainius pomidorus, agurkus ir kitas gėrybes, galų gale, po atlaidus gretimose parapijose laksto, tad knygoms ne kaži kiek laiko telieka. Ir ačiūdie.
Vis dėlto bibliotekininkystė – kūrybiškumą skatinanti specialybė. Ko tik neprasimaniau per tuos septynerius metus… Net pasakų bobute privalėjau tapti. Tačiau labiausiai didžiuojuosi, kad su gimnazijos moksleiviais bei Veliuonos kultūros centro mėgėjais pastatėme net 5 spektaklius: „Eglė – žalčių karalienė“, „Laisvės ilgesį žodis nešė“, „Zuikių mokykla“, „Tikros Kalėdos Pelenei“, „Gied volungėlis ant uolos“. Puikiai suprantu, jog už tokius žaidimus „Auksiniu kryžiumi“ nominuotas nebūsi, tačiau tokių svajonių nė neturiu. Būtų juokinga… Svarbiausia, kad mažo miestelio bendruomenė turėjo galimybę patirti, kas yra vaizdo ir žodžio metafora. Juk provincijai gana dažnai siūloma primityvioji saviveikla, kurios – ką čia slėpsi? – ir miestuose netrūksta.
Žinoma, meluočiau sakydama, kad viskas, ką išvardijau, ne tik mano rašyta, bet ir režisuota, tačiau sumanymai gimė erdvėje, kurią aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę leidau tarp daugybės Jurbarko rajono viešajai bibliotekai priklausančių knygų. Tą erdvę branginau ir puoselėjau.
- O kokių rašymo patarimų turėtumėte žmonėms, kurie skundžiasi neturintys laiko kūrybai?
- Neturi laiko kūrybai, žmogau? Džiūgauk! Vadinasi, tau duota daug metų, mėnesių, valandų, minučių kažkam kitam, kas ne mažiau svarbu.
- Apdovanotame jūsų novelių rinkinyje „Tyruliukuose viskas gerai“ skaitytojai nukeliami į mažą, pramanytą miestelį, kuriame gyvena įvairūs paprasti žmonės, tekste atsiskleidžiantys kaip visai ne paprasti, o ypatingi, net peržengiantys realybės ribas. Kodėl novelėms pasirinkote būtent tokią erdvę?
- Va, čia mane ir pasigavote, mieloji Jurga. Tyruliukai – nors pramanyti, tačiau pojūčių, patirčių ir pažinčių kupini tikrieji mano namai. Stebuklinga erdvė, kurioje svečiuojasi personažai, tiesiog besiprašantys, kad būtų užrašyti. Mes kartu gyvename, dirbame, valgome, miegame, svajojame, šventes švenčiame, mylime, baramės, meldžiamės, gedime išėjusiųjų, kartais net peržengdami realybės ribas. Man labai patinka paprasti žmonės, kurie iš tiesų visai nėra paprasti.
- Eilėraščių knyga „Romanas su Frau“ atsirado tada, kai išvykote į Vokietiją slaugyti garbaus amžiaus senolės. Ar turėjote išankstinių tabu? Kaip atrodė šios knygos rašymas?
- Į Dasendorfą išvažiavau spontaniškai, norėdama išsivaduoti iš streso, kurį kėlė ne itin graži liga, nors medicina padarė viską, kad ištrauktų mane iš bėdos. Kūnas pamažu gijo, o smegenų rievelės – ne. Reikėjo rasti dar didesnį rūpestį, kuris nelyginant pleištas išmuštų iš vidaus niekaip nenugalimas negatyvias mintis. Ir man pavyko.
Nesu iš tų, kurie greitai prisitaiko net ir visiškai svetimoje aplinkoje, akimirksniu perpranta kitų žmonių įpročius, išmoksta svetimo kiemo tvarką. Nepaisant to, kad neblogai pažįstu vokiečius, jų kultūrą, literatūrą, meną (mano slaugoma močiutė apie daugybę garsių savo tautiečių nė girdėti nebuvo girdėjusi) Vokietijoje man buvo žiauriai sunku. Ne fiziškai. Dvasiškai. Slėgė atsakomybė už seną, ligotą, labai vienišą žmogų, slėgė baimė, kad ims ir išmuš jam paskutinioji, be abejo, vargino ir buitis, nes namuose nuolatos kažkas gedo, kiuro, lūžo. Ne visados galėjau prisišaukti gelbstinčias tarnybas, anaiptol ne visi specialistai buvo pareigingi…
Trumpai tariant, įtampos užteko. Gelbėjo kasrytinis pašnekesys su vyru, vakaro malda prašant sveikatos slaugomai močiutei, ištvermės sau pačiai bei lakoniškas dienos „nuotykių“ užsirašymas. Dalis patirčių tapo pasakojimu apie kasdienybę lietuvių, ieškančių galimybės užsidirbti, ir sugulė į knygą, kurioje – nelyg pagal poezijos pradžiamokslį – stengiausi perduoti ir tiesiogines kalbos savybes, ir jausmus keliančias asociacijas. Ieškojau metaforų, kultūrinių aliuzijų, į talką kviečiausi ironiją… Norėjau, kad „Romanas su Frau“ būtų įdomus. Iš dienoraštinių nuotrupų lipdžiau knygą jau namie. Lietuvos be galo ilgėjausi. Manau, net vaikas būdama neskaičiuodavau taip stropiai dienų, likusių iki šv. Kalėdų, kaip skaičiavau, kiek jų dar liko Dasendorfe.
- Ar rašydama galvojate apie skaitytojus? Kaip jie keitėsi, bėgant metams? Pamenate kokių nors netikėtų, prajuokinusių ar papiktinusių komentarų apie savo kūrybą?
- Rašytojas, mano galva, yra baisus egoistas. Jis rašo galvodamas tik apie save, tik apie tai, kas jam rūpi, įdomu, sopa ar linksmina. Bent jau man taip yra. Skaitytojo figūra ima šmėsčioti mintyse, kai rašymo procesas baigtas. Vos rankraštis tampa knyga, vos jis – lyg suaugęs vaikas – išeina iš namų ir pradeda savarankišką gyvenimą, „tėvai“ turi išlįsti iš egoizmo kiauto. Tada ir parūpsta, ką „užauginai“ – įdomų, svarbų, tikrą tekstą ar tik skaitalą?
Per bėgančius metus visa kas skubiai ir stipriai pakito. Skaitymo įpročiai irgi. Anūkams jau nieko nesako pavardės daugelio rašytojų, su kurių kūryba augome, brendome ir sąmonėjome mes. Ir ne tik lietuvių autorius turiu galvoje. Prancūzų, italų, ispanų, latvių, kartvelų, galų gale, tų pačių rusų jie nėra girdėję… O vyresnio amžiaus žmonės, jei tik nėra prisiekusios knygų žiurkės, ne ką težino apie nūdienos autorius, net tuos, kuriems teikiamas Nobelis ar Goncourt’ai. Kita vertus, daugeliui tapo neįkandamos netranskribuotos rašytojų pavardės. Norit juokelio? Kažkada veidinukėje (taip vadinu feisbuką) juokais dalinausi savo virtuvės paslaptimis. Visi rašinėjimai – su aliuzija į „Gargantiua ir Pantagriuelį“ – turėjo rubriką: „Mylėjau tave, Rablė“, tačiau garsiojo prancūzo pavardę rašydavau, žinoma, prancūziškai – Rabelais. Ir sulaukiau vienos pasipiktinusios skaitytojos reakcijos: „Fu, koks bjaurus pavadinimas. Kaip galima mylėti riebalais?“
Anksčiau skaitytojai mėgo rašyti autoriams laiškus. Neretai gana ilgus. Dabar apsiribojama vienu dviem sakiniais internete. Esu mačiusi apie save štai tokį atsiliepimą: „Vilkų marti“ buvo nuostabi knyga, bet po romano „Skyrybų kambariai“, Šoblinskaitės daugiau nebeskaitysiu.“ Trumpai drūtai.
- Mene ir literatūroje vis dar populiarus žvilgsnis į 10-ąjį dešimtmetį – daugelis apie tai rašančių ar kalbančių tada buvo labai jauni ar net vaikai. Minėjote, kad tuo metu jautėtės nesaugiai. Viena vertus, juk tas laikas atrodo visai romantiškas – tebekibirkščiuojanti bohema, bendrystė… Ar galėtumėte sudėlioti pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio akcentus iš rašytojos perspektyvos?
- Koks gražus ir taiklus pasakymas: kibirkščiuojanti bendrystė… Gal dar ir dėl to „Kaunas yra mano miestas, kad ir kur gyvenčiau“. (Kadaise kildami į Parodos kalną galėjom matyti tokį stendą. Gal ir dabar tebėr?). Palikdama Kauną, palikau ir milijoną man svarbių žmonių. Buvom artimi, reikalingi vieni kitiems. Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintaras Beresnevičius, Romualdas Rakauskas, Jūratė Onaitytė, Donaldas Kajokas, Gintaras Gutauskas, Erika Drungytė, Jūratis Zalensas, Rasa Kurakinaitė… Et, nesuminėsi visų, neišvardysi. Už kai kuriuos šiandien jau begaliu tiktai „Viešpaties Angelą“ sukalbėti…
Atskira šneka būtų apie man labai mielas vietas: Nacionalinę dramą, kai teatre darbavosi režisierius Jonas Vaitkus, „Kauno dienos“ ir „Nemuno“ redakcijas, „Skliauto“ kavinę senamiestyje, Lėliukų ir Kamerinį teatrus. Pastarajame užtrukdavau ne vieną valandą, spektaklius žiūrėdavau ne po kartą, su šia trupe važiavome į festivalius, net mileniumą Taline kartu sutikome. Amžinatilsį Stanislovas Rubinovas buvo neeilinė asmenybė, plačiausio akiračio ir be galo tolerantiškas žmogus. Sunku net įsivaizduoti, kodėl kolektyve, kuris atrodė kaip kumštis, atsirado (atsiprašau už bjaurų žodį) tulžingų šiknių, padėjusių teatrą išdraskyti. Man ir šiandien skauda, kad buvo sunaikinta daugybės žmonių traukos vieta, nors su Stanislovo sūnumi Aleksandru ir marčia Daiva bičiuliaujamės gal net stipriau nei tada, kai matydavomės dažnai.
Gaila, kad ne visi išmoksta branginti žmones, su kuriais kūrybos užstalėse duona ir druska dalintasi. Gaila, kad Judo sėkla, kaip matyti, ilgai nepraranda daigumo. Žinau, kad toms aktorėms, kurios padėjo sunaikinti Kauno kamerinį teatrą, rankos jau nepaduosiu. Atleisti, kaip sakoma, galima, o gerbti nebėr už ką.
To meto nesaugumas būtų atskira tema. Buvome pajutę laisvės alsavimą, nebeaktualus tapo sovietinis anekdotas, kad trys bendradarbiai geria virtuvėje alų ir politikuoja, o rytojaus rytą tik vienas iš jų ateina į darbą. Šių dienų žmogus tokio anekdoto gal net ir iš viso nesupras, o mes buvome kupini panašaus folkloro. Kai nebebijai gauti per strėnas ir pakaušį už politiką, atrodo, nebebijai nieko. Tačiau perestroikos ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais turėjome išmokti saugotis visai ko kito. Kas nesisaugojo, stipriai nukentėjo: tapytojui Antanui Obcarskui banditai išdūrė akį, aktorių Viktorą Šinkariuką, jeigu gerai pamenu, žiauriai sumušė Laisvės alėjoje… Gal ne taip skaudžiai, bet vis dėlto kliuvo ir man. Tamsūs vakarai anuomet nebuvo smagūs.
- Koks buvo pirmas, didžiausią įspūdį palikęs, gyvai sutiktas rašytojas?
- Gyvai sutikti buvo du. Anuomet rašytojai dažnai vykdavo į mokyklas. Tai va: Vilniaus XXIV vidurinę teikėsi aplankyti poetas Jonas Lapašinskas ir prozininkas Vytautas Petkevičius. Pirmasis paskaitė eilėraštukų, tačiau didesnio įspūdžio nepaliko, o antrasis… Prieš rašytojams atvažiuojant buvau ką tik smagiai prarijusi jo knygą „Gilės nuotykiai ydų šalyje“ ir visai be reikalo pasigyriau lituanistei, kuri mane, penktokę, įpareigojo per susitikimą su rašto vyrais pasidalinti, kaip sakoma, jaunojo skaitytojo įspūdžiais. Ilgai pūkščiau sakinys po sakinio lipdydama „Gilei“ pagiriamąjį žodį, deja, mokytoja nusprendė, jog mano „prakalba“ būsianti nei į tvorą, nei į mietą. Lituanistė, dabar jau a. a., pati buvo šiokia tokia literatė, mokėjo sudėlioti vadinamuosius montažus, skirtus Kovo 8-ajai, spalio ar Gegužės pirmosios šventėms, pamenu, net ir kažkokį spektaklį režisavo, kuriame ir aš vaidinau… Todėl mokytoja sėdo ir pati parašė tokį tekstą, kokio „reikia“. Man liepė išmokti mintinai. Atmintį turėjau neblogą. Išmokau, išpyliau garsiai prieš visą aktų salę, į tą salę ir atsisukusi. O V. Petkevičiui, nors stovėjau į jį nugara, išaiškinau, kad turėtų geriau išmanyti lietuvių kalbą ir anatomiją: pilvas juk jokiu būdu negali prikepti prie nugaros, nes tam trukdo stuburas… Ir taip toliau, ir panašiai.
Pirmasis farso veiksmas baigėsi lengvučiu kinkų drebėjimu atsisėdus į vietą ir pasididžiavimu, kad nepamiršau teksto, nelemenau, neapsisiusiojau iš baimės. O kai prasidėjo antroji veiksmo dalis… O Dieve! Degė skruostai, degė ausys, degė, man atrodė, net plaukai. Rašytojas puikiai suprato, kad jokiam penktos klasės vaikui, net jeigu būtų vunderkindas, šitokia kūrinio „analizė“ ne pagal jėgas, tad sumalė mano tauškėjimą į miltus.
Atraudojau niekam nematant, tačiau pykau tik ant lituanistės. Ant rašytojo – ne. Man regėjosi, jis turi gilų humoro jausmą…
Gyvai susidūrusi su V. Petkevičiumi dar sykį, būdama jau didelė mergaitė, supratau, jog kai kurie mūsų įsivaizdavimai ne visados atitinka tikrovę. Turėjau paimti iš rašytojo interviu leidiniui, kuriame tuo metu dirbau. Nežinau, kodėl būtent man šią užduotį patikėjo. Gal trūko žmonių? Maniau, priminsiu rašytojui, kokį konfūzą kadaise turėjau, abu pasijuoksime, atslūgs įtampa ir interviu seksis kaip iš pypkės. O, šventasis naivume! Rašytojas nesijuokė. Jis buvo labai rimtas. Toks rimtas, kad nustojau skaičiusi jo knygas. Nes bijojau, kad ir vėl turėsiu pasiieškoti kampo, kuriame paberta jeigu ne stiklo šukių, tai bent jau žirnių. Va, taip kartais būna su tais įspūdžiais…
- Ne tik rašote, bet ir verčiate knygas. Štai ant stalo guli milžiniškas kartvelų literatūros klasiko Čabuos Amiredžibio romanas „Mėnulio sūnus“. Kuo šis vertimas ir knyga jūsų bibliografijoje ypatingi?
- Jau ne sykį esu minėjusi, jog kartvelai šią knygą į lentyną deda trečiąja – po Šventojo Rašto ir Šotos Rustavelio „Karžygio tigro kailiu“. Originale ji vadinama pagrindinio herojaus vardu – „Data Tutašchija“, tačiau europinė tradicija romano pavadinimą sieja su kartvelų pagoniškojo panteono dievybe Tutašcha, kitaip tariant, mėnuliu.
Šią knygą, paties Č. Amiredžibio išverstą į rusų kalbą, perskaičiau 1982-aisiais. Svajojau: atsiras kas protingas, talentingas, gabus ir turėsime Tutašchiją, prabylantį lietuviškai. Metai bėgo, bėgo, bėgo… Per juos praradau, išmėčiau, negrįžtamai paskolinau didžiąją dalį ilgai kauptos bibliotekos, o „Datą Tutašchiją“ pavyko išsaugoti. 2010 m. 32-ojo neišverstos knygos gimtadienio proga atsiverčiau ją dar kartelį ir supratau jokio talentingo bei supratingo nesulauksianti. Tuomet nusprendžiau, jog geriau gal ir ne visiškai tobulas vertimas negu jokio. Ir atsisėdau prie kompiuterio. O po penkerių įtemptų metų, kai vertimą baigiau, apsiverkiau. Skaudžiai. Per laidotuves juk ne gėda verkti, tiesa?
Dar sykį apsiašarojome kartu su Č. Amiredžibio našle Tamar, visų meiliai vadinta Tamriko, aukštojoje Mtacmindoje, tame Tbilisio Panteone, iš kurio visas miestas kaip ant delno. Ten kartvelų literatūros klasikas, beje, paskutiniaisiais gyvenimo metais Sakartvelo Patriarcho įšventintas vienuoliu Davidu, atgulė amžinojo poilsio.
- Ar tai, kad dabar visai netoli mūsų vyksta karas, o neseniai tarp Izraelio ir Palestinos užsiplieskė kruvinas konfliktas, pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą, meną ir kūrybą?
- Kraujas, žaizdos, šūviai, sprogimai, miestų griaučiai… Atrodė, XXI a. – nebe žudynėms. Deja! Kol pasaulyje gyvuoja blogio imperijos, kol ginklų gamybos magnatai vartosi kaip inkstai taukuose, niekas nesikeičia. Mano širdies karas prasidėjo dar 2008-aisiais, kai buvo užpultas Sakartvelas, tuomet dar vadintas Gruzija. Tame kare, beje, žuvo Č. Amiredžibio vyriausias sūnus Iraklis.
Man teko matyti pabėgėlius iš Abchazijos, viešėti sodyboje Tbilisio pakraštyje, iki kurios jau buvo atžlegsėję okupantų tankai. Šeimininkas sakė, jog užpuolikai atsitraukė tik todėl, kad į Tbilisį žaibu atskrido trys prezidentai. Tą vizitą inicijavo Ekscelencija Valdas Adamkus.
Taip, ugnis buvo nutraukta. Remiantis susitarimu, kai derybose tarpininkavo Europos Sąjungai atstovavęs Nicolas Sarkozy, į pozicijas, buvusias prieš karinių veiksmų pradžią, turėjo būti atitrauktos ir užpuoliko karinės pajėgos. Tačiau Rusija susitarimo nesilaikė, kaip nesilaiko jokių susitarimų, tad dalis jėga atplėšto Sakartvelo tebekraujuoja iki šiol.
Manau, gyvename visokio gėrio perpildytame, tačiau nesaugiame pasaulyje. Blogis mėgsta artėti spirališkai atsikartodamas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. XX a. pradžia kokia? Didysis, arba Pirmasis pasaulinis, nusinešęs 9 mln. kariūnų ir 7 mln. civilių gyvybių. Paskui ispaniškojo gripo epidemija, išguldžiusi beveik 50 milijonų. Paskui šiek tiek taikos ir vėl šūviai, bombos, griuvėsiai…
O dabar kas? Kiaulių maras, paukščių gripas, baisioji korona… Ir kraujo upeliai, žudynės, prievartavimai Ukrainoje, ir – lyg to dar būtų maža – Izraelio ir Palestinos konfliktas.
Prisipažinsiu: mano nervų sistema šitam smurtui per silpna, o fantazija pernelyg laki, kad reaguočiau adekvačiai. Net dabar per televiziją rodomų filmų negaliu žiūrėti. Ir nesuprantu, kodėl kiti juos žiūri, kam jie iš viso kuriami, rodomi? Nejaugi neužtenka tikro kraujo ir tikrų žaizdų, kad vėpsotume dar ir į pomidorų padažu pasruvusį aktorių?
Šaukiam rėkiam: klimato atšilimas, klimato atšilimas… Reikia mažinti galvijų bandas, reikia važinėti elektromobiliais ir paspirtukais… O sproginėjančių bombų ugnys klimato nešildo? Kariavom ir kariausim?
Bjauriausia, kad kuo toliau, tuo labiau gyvybė apskritai nebegerbiama, nebebranginama. Net vaikai skatinami į šį stebuklą žvelgti iškreiptai: ar labai baisu žūti, jeigu kompiuteris tau sako, kad turi dar 9 neišnaudotas gyvybes?
- Ką manote apie asmens ir kūrybos atskirtį? Tarkim, ar galima mėgautis genialiu menu, kurį sukūrė kitus kankinęs, išdavęs ar kitaip susitepęs žmogus?
- Žinant, kad Veliuona – Petro Cvirkos kraštas, logiška buvo tikėtis panašaus klausimo. Laimė, P. Cvirka, kaip teigia dokumentai, o ne rašytojo biografijos interpretatoriai, nieko nenušovė, nenukankino ir netgi… neišdavė. Susitepė? Kolaboravo? To nepaneigsi. Kodėl jis tą darė, išsamiau nenagrinėsiu. Šią sudėtingą biografiją po kaulelį išnarstė mano sutuoktinis G. Aleksa romane „Baik cirkus, Cvirka“. O jeigu į jūsų klausimą žvelgtume abstrakčiau, sakyčiau, gyvenimas nenuspėjamas. Manau, yra atvejų, kai kūrybą įmanu atsieti nuo žmogaus, tačiau yra ir kitaip. Aš ne iš tos minios, kuri šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ Minia ne sykį yra stipriai apsirikusi. Baisiausia man, kai žmonės nenori aiškintis tiesos, o aistringai įsikimba į kokią nesąmonę ir patiki, jog viską žino, viską išmano ir yra taip, tikrai ne kitaip, o tuomet į aikštes jau atitempiamos giljotinos arba ant kalnelių surenčiamos kartuvės.
Dievas yra visų mūsų teisėjas. Jam turėsime atsiskaityti už kiekvieną nusidėjimą, net jeigu kalti esame tik dėl to, kad beglamonėdami mylimąjį netyčia išrovėme vieną jo plauką.
Kita vertus, kas laikytina susitepimu? Man, tarkime, atrodo, kad susitepti galima visai nekaltai. Jeigu esi prisiekęs „amžinai, amžinai – ir džiaugsme, ir varge“, bet vis dėlto nuėjai į kairę? Apie neištikimybę juk nepasakysi: kaip nuo žąsies vanduo… O kiek žmonių, tokį sakinį išgirdę, į mane žiūrėdami pasukiotų pirštą prie smilkinio?
- Auginate įvairiausių daržovių, mėgstate konservuoti, nors sakote, kad šis įprotis atėjęs dar iš sovietmečio. Ar galite apie savo mėgstamus ir nemėgstamus buities darbus papasakoti plačiau? Kaip viso to išmokote?
- Gal aš kaip reliktinė ledaunė? Netirpsta manyje kaimietės genas. Įkišti nagus į žemę atšokus nuo klaviatūros ir pailsinti akis juk žiauriai gera. Nesvarbu, kad manikiūrui ate, bet kaip išsivalo galva, išskaidrėja mintys, sunoksta teisingiausi sprendimai. Galų gale, ar ne žemė – pati nuostabiausia gyvoji enciklopedija? Ant asfalto augusiam tas, kas aukštas, turi šakas ir lapus, yra medis. O kaimiečiui – ne. Jis ir žiemą atpažįsta beržą, klevą, šermukšnį, blindę, uosį, skroblą, ievą, žagrenį. Jis į ugnį meta malką, į pievą kala kuolą, prie kurio nakčiai rišamas arklys, o tvorai ieško žiogrių ar „štakietų“. Miesto vaikui dažniausiai skraido tik paukštis. O kaimiečiui rėkauja kėkštas, svirbia svirbelis, icikuoja zylė, karkia višta… Trumpai tariant, esu nuolatinė gamtininkė, nes jaunąja vadintis jau būtų nei šis, nei tas. Gal todėl ir patinka man darbai, su žeme maitintoja susiję? Juk savo sodo ir daržo dovanas taip skanu valgyti – tiek šviežias, tiek stiklainiuose įkalintas. Tų į stiklainius dėjimo darbų iš tiesų išmokome sovietmečiu. Dabar, kai visko per akis, tik turėk pinigų, gal jau nebereikėtų taip stengtis. Tačiau neįtinka man „mama „Maxima“. Aš gaminu skaniau. Kas ragavo – nesiginčys.
O ko nemėgstu daryti? Oi, labai daug ko. Drabužių lyginti, batų blizginti, megzti, nerti ir taip toliau. Nors vilnonių kojinių užkulnius, prisipažinsiu, vis dar užsiadau, kai prakiūra.
- Na, ir pabaigoje teiraujuosi: gal žinote, kaip iškęsti šį tamsųjį ir šaltąjį periodą? Ar turite patarimų?
- Oi, ne, ką čia, žmogau, gali kam patarti, bet ačiū, kad paklausėt… Žiemos tamsa aš irgi bjauriuosi, ypač kai reikia atsukti laikrodžius ir atsisveikinti su vasaros laiku, kuris pridėtų bent vieną šviesesnę pavakario valandą.
Nebent į svečius galėčiau norinčius pakviesti. Paplepėtume, Dievo dovanų paskanautume – ir tų, apie kurias drąsiai galima kalbėti, ir tų, kurias draudžiama reklamuoti. Smagioje draugijoje gal ir kokią protingą idėją pavyktų sugauti… Svarbiausia, sveiki būkime – kojas šiltai reikia laikyt, o gerkles vis praskalaut šiuo bei tuo, profilaktiškai. Tad iki pasimatymo, ar ne?
