Pirmoje pokalbio dalyje, atitekusioje „Rubinaičio“ žurnalui, šnekėjomės apie vertėjo vaikystę Klaipėdos krašte, tėvo mokykloje išeitus mokslus, vaikystės ir paauglystės skaitinius bei kitas pramogas, apie pasirinkimą versti vaikų literatūrą, dukters ir anūkių lenkimą prie knygos, naujausius vertimus: Marko Twaino „Tomą Sojerį“ ir Roberto Louiso Stevensono „Lobių salą“. Antrąją pokalbio dalį pradėkime nuo vertėjo ir redaktoriaus karjeros pradžios.
– Vilniaus universitete studijavai anglų filologiją. Kada supratai, kad norėtum tapti literatūros vertėju, o ne, tarkim, mokytoju kaip Tavo tėvas?
– Jau trečiame kurse nusprendžiau, kad galėčiau, na, sugebėčiau versti. Pasirinkau apsakymą, išverčiau ir nunešiau į Literatūrą ir meną. Šviesaus atminimo Juozas Aputis jį aprobavo ir išspausdino. (Vėliau pačiam teko redaguoti jo vertimą, ir abu kažką gerdami pajuokavome, kad jis yra tarsi mano, kaip vertėjo, krikštatėvis.) Tada noras būti vertėju sukonkretėjo, įgavo pamatą. Trečiame ar ketvirtame kurse atlikau pedagoginę praktiką S.Nėries vidurinėje. Ten man tarytum sekėsi, diskutuodavau apie gyvenimą su provokatyviais „tarybinio elito“ jaunuoliais, bet jaučiau nuolatinę įtampą – už tas diskusijas dėstytoja mane apibarė. 1970 m., baigęs universitetą, gavau pasiūlymą važiuoti mokytojauti į Nidą su perspektyva vėliau tapti mokyklos direktoriumi, bet nesusigundžiau. Vertimas vis dėlto kirbėjo.
– Tai mokytojauti neteko? Kaip išsisukai nuo paskyrimo – juk anais laikais paskirtoje vietoje reikėdavo išdirbti tam tikrą laiką?
– Reikėjo sukurti planą, kaip nuo to priverstinio mokytojavimo išsisukti. Buvo nuspręsta taip. Paprašiau, kad mane paskirtų mokytojauti į Katyčius Šilutės rajone. Ten dirbo mano tėvas ir palaikė neblogus santykius su rajono Švietimo skyriumi. Jo vedėjas tėvui pažadėjo, kad man rugsėjo pirmą nepasirodžius paskirtoje mokykloje jie manęs neieškos ir Švietimo ministerijai nesiskųs. Tuo metu atlikau bandomąjį vertimą „Vagoje“. Leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Visockas pasakė, kad galėtų mane priimti į darbą, bet tai neįmanoma, nes esu paskirtas mokytojauti. Kas kita, jei prieš tai kur nors trumpai padirbėčiau ir turėčiau darbo knygelę. Taigi padirbėjau porą mėnesių Knygų rūmuose ir tada jau buvau priimtas į „Vagą“ jaunesniuoju redaktoriumi. Beje, tą pačią dieną kaip ir germanistas Teodoras Četrauskas.
– Į kokią aplinką patekai, 1970 m. atėjęs dirbti į „Vagą“? Tuo metu leidyklai vadovavo autoritetingas direktorius Jonas Čekys, kurio 100-ąsias gimimo metines minėjome pernai, o vyriausiasis redaktorius tebebuvo poetas Alfonsas Maldonis. Ar teko su jais bendrauti? Kaip pasikeitė atmosfera leidykloje atėjus naujiems vadovams?
– Atėjęs į dirbti į „Vagą“ buvau pakviestas labai trumpo pokalbio pas direktorių Joną Čekį, jis palinkėjo sėkmės. Pasirodė toks „kietas“, niūrokas, gal net sovietinis kirvis. Tik vėliau supratau, koks jis literatūros patriotas ir geras žmogus. Kiek ilgėliau pakalbino Alfonsas Maldonis, domėjosi, ką skaitau, kaip suprantu literatūrą. Pirmas įspūdis apie jį buvo kaip apie šiltą ir malonų žmogų. Bet po poros metų jį pakeitė Kazys Ambrasas, o Joną Čekį – Algirdas Pekeliūnas. Atsiradus naujiems vadovams mes, vertimų redakcijų žmonės, didesnio skirtumo nepastebėjome, tačiau iš kolegų originaliosios literatūros redakcijose girdėdavome nuogąstavimų, kad bus sunkiau leisti lietuvių literatūros palikimą, uoliau bus paisoma Glavlito norų. Tai, regis, pasitvirtino.
– Vertėjų Stasio ir Arvydo Sabonių sudarytoje knygoje „Rašytojas ir cenzūra“ (1992) atsispindi, kaip kentėdavo originaliosios literatūros redaktoriai dėl knygose paliktų „idėjinio pobūdžio trūkumų“, aptariamų partinės organizacijos susirinkimuose. Ar esi kada susidūręs su cenzūra dirbdamas Verstinės literatūros redakcijoje? Ar teko kada ką nors išbraukti iš užsienio autoriaus knygos?
Sykį man suredagavus knygą apie indėnus mano darbą tikrinęs vyresnysis kolega rekomendavo išbraukti epizodus apie lyties organų žalojimus ir panašius dalykus kaip „drastiškus“.
– Su cenzūra vertimų redakcijose (iš pradžių dirbau Verstinės literatūros redakcijoje, vėliau Vaikų ir jaunimo verstinės literatūros redakcijoje) nesu susidūręs. Mat beveik visada vertimai buvo leidžiami tik tų knygų, kurios jau būdavo išverstos į rusų kalbą ir išleistos Maskvos leidyklose, ir ant paruoštos spaudai knygos būdavo dedamas spaudas „Remiantis neslaptų leidinių spausdinimo vieningų taisyklių paragrafu 2 punktas 3 Glavlito vizos nereikia“. Bet pamenu, kad vienas kitas vyresnės kartos redaktorius vis dėlto turėdavo savo paties vidinį cenzorių. Net ne politinį, o kažkokį „dorovinį“. Sykį man suredagavus knygą apie indėnus mano darbą tikrinęs vyresnysis kolega rekomendavo išbraukti epizodus apie lyties organų žalojimus ir panašius dalykus kaip „drastiškus“. Dėl viso pikto pasitikslinau žodyne, ką šis žodis reiškia. Kadangi dar buvau visai „žalias“, kolegos patarimo paklausiau. Bet jaučiau, kad čia persistengta, ir pats tokių dalykų vėliau nedarydavau. Manau, kad ir daugumai kitų tokių pagundų nekildavo. Taigi vertimų redakcijų darbuotojams Glavlite lankytis nereikėdavo, ir to mums pavydėdavo kolegos iš lietuvių literatūros redakcijų. Sykį girdėjau, kaip vienas jų rūškanas pasiguodė kolegai rūkydamas: „Vėl kviečiasi tas asilas.“
– 1982 m. ir man nusišypsojo laimė būti pakviestai į „Vagą“. Po kurio laiko, jau išėjus redaktorės pradžiamokslį, Verstinės literatūros redakcijos, kurioje dirbau, vedėja Eugenija Stravinskienė pati pasiūlė man išversti knygą. Bet tais laikais sklido kalbos, kad žmogui iš šalies gauti vertimą „Vagoje“ galima tik per pažintis. Ar tai tiesa?
– Iš dalies tiesa. Vertimų kone privaloma tvarka ir priklausomai nuo knygos apimties maždaug kas metai dveji gaudavo vertimų redakcijų redaktoriai. Buvo nuostata, kad geras redaktorius gali būti tik tas, kuris ir pats verčia. Kitų redakcijų darbuotojams gauti versti knygą būdavo sunkiau. O žmonės „iš šalies“ vertimų (ypač iš rusų kalbos, nes funkcionieriai ją ir temokėdavo) gaudavo įvairiai. Vieni per pažintis su leidyklos vadovybe, kiti kaip „naudingi leidyklai žmonės“ (pvz., valdžios žmogus, galintis „pramušti“ leidyklai butą ar ko nors parūpinti), dar kiti per pažintis su redakcijų vedėjais. Pamenu, kad mūsų leidyklai versdavo net tuometinis partijos sekretorius. Redaktoriai spėliodavo, kad tai daro jo dukros. Na, bet rimtus kūrinius iš užsienio kalbų vis dėlto versdavo vertėjai profesionalai.
Nors direktoriaus Jono Čekio „laikais“ dirbau tik porą metų, žinojau, kad jis vertimais paremdavo inteligentus, dėl valdžios nemalonės negalinčius gauti darbo, pvz., buvusius tremtinius. Tokie versdavo svetimomis pavardėmis.
Honorarai už vertimą būdavo gana dideli, ypač lyginant su dabartiniais. Pvz., už savo pirmąją verstą knygą (apie 10 lankų, išleistą 25000 egz. tiražu) gavau penktadalį dviejų kambarių kooperatinio buto kainos.
Honorarai už vertimą būdavo gana dideli, ypač lyginant su dabartiniais. Pvz., už savo pirmąją verstą knygą (apie 10 lankų, išleistą 25000 egz. tiražu) gavau penktadalį dviejų kambarių kooperatinio buto kainos. Taigi vertėjas gerokai pasididindavo savo pajamas.
Na, ir įsidarbinti leidykloje ne visada buvo paprasta – „Vagoje“ dirbo gana nemažai aukštų valdininkų žmonų ir marčių. Tai buvo „prestižinė vieta“.
– Vis dėlto leidykla, matyt, laikėsi ne „žmonomis ir marčiomis“. Kas Tau „Vagoje“ buvo autoritetai? Kaip mokeisi redaguoti? Kaip buvo keliama redaktorių kvalifikacija? Atsimeni, kad turėjome vadinamąją bibliotekos dieną?
– Autoritetai buvo didesnė dalis tuo metu dirbusių vyresniųjų kolegų (nevardinsiu pavardėmis, kad kurio nepamirščiau). Neilgai leidykloje padirbus tekdavo redaguoti ir jų verstus kūrinius, tai būdavo tikrai geros pamokos. Kvalifikaciją padėdavo kelti ir „rarotos“, kai tavo redaguotą tekstą po keliolika puslapių išdalindavo peržiūrėti kolegoms. Tačiau apie 1972 m. „rarotos“ kažkodėl dingo (girdėjau, kad jos žeidžia redaktoriaus orumą). Bibliotekų dienos atsirado maždaug apie 1975-uosius, bet niekas, aišku, į bibliotekas būtent tą dieną neidavo, na, nebent būdavo pribrendęs koks rimtas reikalas. Jei spausdavo terminai, tą dieną tiesiog dirbdavome namie.
– 1985 m. įsikūrus „Vyturiui“, vaikų ir jaunimo literatūros leidyklai, perėjai dirbti į ją. Čia jau tikriausiai pats buvai autoritetas. Ar tik redagavai knygas? Gal prisidėjai ir prie leidybos programos formavimo? Ar skyrėsi darbas ir atmosfera „Vagoje“ ir „Vyturyje“? Kodėl leidykla bankrutavo?
– Į „Vyturį“ ne perėjau, o buvau perkeltas kartu su visais, dirbusiais vaikų ir jaunimo literatūros redakcijose, taigi tokių „autoritetų“ naujai įsteigtoje leidykloje buvo nemažai. Prie repertuaro formavimo šiek tiek prisidėdavau, bet ne per daug, nes planai vis dar būdavo sudaromi vadovaujantis Maskvos leidyklų planais. Tik atgavus Nepriklausomybę atsirado daugiau laisvės, bet ne visada žinojome, kaip ja geriausiai pasinaudoti.
Atmosfera tose leidyklose šiek tiek skyrėsi, nes darbuotojai buvo kiek kitokie negu „Vagoje“ – mat surinkti „kadrus“ steigiamam „Vyturiui“ reikėjo gana skubiai...
Kodėl leidykla bankrutavo, aiškiai pasakyti negalėčiau, nes tuo metu tai atrodė tarsi ir natūralus procesas. Netrukus ėmė kurtis privačios leidyklos, neturinčios tokių išpūstų etatų ir todėl pelningesnės. O gal tas bankrotas kam nors buvo naudingas? To paties galėčiau paklausti ir Tavęs pačios – kodėl kone dingo „Vaga“? Na, ne dingo, tačiau iš didžiulio ir gan kūrybiško mechanizmo teliko tiek mažai?
– Panašiai atsakyčiau ir aš: gerai nežinau, bet nieko negalėčiau kaltinti, nes sunku įsivaizduoti, kad atsiradus daugybei nedidelių leidyklų galėjo išsilaikyti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų toks gigantas kaip „Vaga“ (vienu metu ten jau dirbo apie tris šimtus žmonių). Nieko keisto, kad nemažai žmonių teko atleisti, ir jie jautėsi įskaudinti, o paskui, kai „Vaga“ jau buvo privatizuota, patys pardavėme akcijas, nes leidybinė situacija ir moralinė atmosfera pasidarė tokia, jog prasmės toliau dirbti tarsi nebeliko, juolab kad darbo jau gaudavome iš naujųjų leidyklų.
Bet grįžkime į ankstesnius laikus, kai „Vaga“ dar buvo vienintelė grožinės literatūros leidykla. Ar pripažintum, kad knygos tada buvo parengiamos geriau? Iš dalies tai lėmė techniniai procesai, pvz., korektūros būdavo skaitomos kelis kartus, tiek redaktorių, tiek korektorių. Bet prisiminkime, kaip redaktorius bendradarbiaudavo su autoriais ir vertėjais...
– Taip, manau, knygos tais laikais būdavo paruošiamos geriau. Žinoma, tai lėmė ir daugkartinis knygos „sijojimas“. Redaktoriai leidykloje buvo maždaug vienodo profesionalumo, t.y. tos pačios mokyklos. Dabar redaktoriai įvairiose leidyklose yra labai skirtingo lygio, vieni laikosi vienokios redagavimo sampratos, kiti kitokios. Verčiant tai pačiai leidyklai ilgesnį laiką, pavyksta susivokti, kurio redaktoriaus norėtum, su kuriuo vaisingiausias bendravimas. Tai galiu daryti todėl, kad daugelyje leidyklų vis dar randu senų pažįstamų iš „Vagos“ ar „Vyturio“ laikų. Jaunesni vertėjai kartais susiduria su redaktoriais, kurie būna kupini kažkokio keisto ryžto taisyti kuo daugiau, piršti savo teksto stilių (gal pyksta ant likimo, kad patys nėra vertėjai?). Kai kurios leidyklos redaktorių samdo redaguoti vienai konkrečiai knygai, tad ir atsakomybė tokio redaktoriaus menkesnė.
Pasitaiko knygų, kuriose redaktorius nenurodomas, taigi darau išvadą, kad jos ir neredaguotos. Jose, kad ir gero vertėjo verstose, dažniausiai aptinku įvairių „šiukšlelių“, kurias lengvai būtų išrankiojusi, kaip sakome, nauja akis. Žodžiu, pasigendu tam tikro stabilumo, sistemiškos „tvarkos“ (tenebūna tai suprasta kaip sovietmečio ilgesys).
– Prisiminkim ir linksmąją redaktoriaus ir autoriaus ar vertėjo bendravimo pusę...
– Linksmoji pusė buvo. Knygos buvo „laistomos“. Kai leidykloje pasirodydavo „signalinis egzempliorius“, jis būdavo pasiskolinamas iš sekretoriato ir pakabinamas siūlu ant šviestuvo. Tada skambinama vertėjui ar autoriui ir jis tą dieną arba kitą atvažiuoja su gėrimais ir tortu. Jei vertėjas leidyklietis, jis tuojau eina į „Talino“ gastronomą (priešais dabartinio Seimo rūmus) ir parneša gėrimų bei užkandžių. Į darbo pabaigą redakcijos žmonės sėda prie stalų ir maloniai bendrauja su vertėju. Dalyvaudavo ir redakcijų vedėjai, mielai pasėdėdavo ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Visockas. Valdžia tokius pasėdėjimus toleruodavo. Kai vaišės išsekdavo, atkaklieji traukdavo į „Rūtą“, kartais net namo pas vertėją ar autorių. O leidykla knygų per metus išleisdavo nemažai...
– Mūsų miela kolegė Aušra Stanaitytė-Karsokienė knygoje „Nevienareikšmės situacijos: pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“ (2015) „Vagos“ kasdienybę taip apibūdina: „Nuo ryto iki vakaro leidykloje šlitinėjo įkaušusių žmonių <...> vadinamasis bohemiškasis gyvenimas <...> darbo metu vyko tikrai gana intensyviai. Apskritai gerti buvo prestižas. Jei negėrei, buvai nesavas.“
– Na, kaip kam atrodė. Buvo ir žmonių, kurie net tuos pasėdėjimus laikė kažkuo „pertekliniu“, kaip dabar sakoma. Man jie buvo ir smagūs, ir naudingi – iš vyresniųjų kolegų išgirsdavome spalvingų prisiminimų. Nesakyčiau, kad tie „laistymai“ buvo bohema, „bohemiškasis“ gyvenimas, jei tokio būta, vykdavo jau mieste. Na, atidžiai įsižiūrėjęs kartais galėdavai atpažinti vakarykščiai „laisčiusį“ ar taisantį sveikatą „Rūtoje“ darbuotoją. Bet tai nebuvo masiškas reiškinys. Darbas vyko, jo atlikti nebūtų pajėgę vien šlitinėjantys.
Kita vertus, gėrimas buvo tarsi kokia pasyvioji rezistencija. Bet leidyklos žmonės mokėdavo suderinti ir darbą, ir „rezistenciją“. Per visas mano tris dešimtis metų leidyklose nesuderinimo atvejai buvo gal trys ar penki – žmonės neteko darbo.
– Turi ilgą redaktoriaus darbo stažą: 15 metų „Vagoje“, 13 „Vyturio” leidykloje, dabar dirbi UAB „SDI“, filmų vertimo ir titravimo bendrovėje. Ar per tą laiką keitėsi Tavo požiūris į lietuvių kalbą, į kalbos tvarkytojus? Kokius kalbos pokyčius, polinkius, naujus reiškinius pastebi redaguodamas filmus ar skaitydamas knygas.
– Požiūris į kalbos tvarkytojus keičiasi nelabai, nesu ant jų toks piktas kaip kai kurie kiti rašto (ir ne rašto) žmonės. Ne visi kalbininkų siūlymai prigyja, jie su tuo kartais sutinka ir atsitraukia. O apskritai manau, kad tam tikras kalbinis rašto žmonių vieningumas turėtų būti. Tarsi koks savanoriškas susitarimas, kad, pvz., visi rašysim blaivus (ne blaivas). Arba kol kalbininkų neįveikė vartosena ir jie neįteisino, sakykim, žodžio panikuoti, tol jo ir nevartosim – juk nesunkiai galime išsiversti ir be jo. Tačiau tokiam draugiškam rašančiųjų susitarimui kas nors turi vadovauti, tad natūraliai kyla mintis, jog tas vadovas galėtų būti VLKK. Tik ne kaip diktatorius, o kaip koordinatorius ir patarėjas. (Kirčiavimui, mano galva, turbūt reikėtų palikti daugiau laisvės.) Taigi tos rašančiųjų vienybės ir pageidaučiau, vienykimės, broliai!
Dabar, manau, kiek išpūstas yra leidyklų redaktorių „kirviškumas“. Vienas vertėjas sykį man skundėsi, kad jo tekstas susinamas. Paklausiau, kiek spalvingų, bet neteiktinų žodžių redaktorius jam kėsinosi išbraukti. Atsakė, kad apie penkis. Pagalvojau – jei esi sukūręs gerą šnekamosios kalbos stilių, tai tie išbraukti keli rusiškos kilmės žodžiai tavo knygos nesužalos. O jei stilius nesukurtas, tai jo nesukurs ir tie skoliniai.
Viešojoje erdvėje, manding, atsirado pastebimas kalbos „anglėjimas“, kai klaidingai pasiskolinamos žodžių prasmės.
Apskritai viešojoje erdvėje, manding, atsirado pastebimas kalbos „anglėjimas“, kai klaidingai pasiskolinamos žodžių prasmės, pvz.: egzistuoja nuomonė, kad Dievas neegzistuoja; pilotinė bandelių serija; duonos kepimo filosofija; į krepšininką reakcijai lavinti netikėtai mėtomi įvairūs objektai; konspiracijos teorija vietoj sąmokslo teorijos, schema vietoj kėslų. Kalba primityvėja: dingsta žodis manyti, jį visuotinai keičia žodis galvoti, niveliuojamos prasmės: sėkmingas žmogus, jautrus pasakojimas. Nebejaučiama skirtumo tarp dėvėti ir vilkėti, įvardžius kas nors, koks nors, kur nors keičia kažkas, kažkoks, kažkur. Laimė, kad tokie pokyčiai nesiveržia į knygų kalbą. Ji ne tokia klusni „kalbos laisvėjimo“ vėjams.
Kasdien redaguodamas jaunų žmonių verstus filmus, pastebiu, kad į šią sritį ateina nemažai tokių, kurie sakinį valdo neblogai, tačiau visai nemoka skyrybos, rašybos: vogia, šniurelis, kįšo... Ir taip rašo turintieji mažiausiai vidurinį išsilavinimą.
– Deja, Tavo minėti pokyčiai vis dėlto veržiasi ir į knygų kalbą, tik redaktoriai jiems priešinasi, tam tikra prasme užmaskuodami vartosenos polinkius... Taip, mane ypač glumina skyrybos taisyklių nepaisymas: neskiriami šalutiniai sakiniai, kreipiniai. Nuogąstauju, ar netyčia prie to nebus prisidėjusios „Pasirenkamosios skyrybos taisyklės“ – gal tiesiog tingint į jas gilintis leidžiama sau „pasirinkti“ net tais atvejais, kai reikia taikyti privalomosios skyrybos taisyklę.
Ką pasakytum apie dabartinių vertėjų ir redaktorių kvalifikaciją? Kaip manai, ar vertėjai turėtų bent kiek domėtis VLKK nutarimais, kalbininkų rekomendacijomis, pasikeitusiomis taisyklėmis, ar tai vien tik redaktoriaus pareiga? Kokie Tavo redagavimo principai?
– Manau, kad vertėjų kvalifikacija apskritai nelabai kinta, sakyčiau, net gerėja, tačiau... skaitau tik tas verstines knygas, kurios, mano nuomone, geros ir išleistos, mano manymu, gerų leidyklų. Tad labai mažai galiu pasakyti apie tas begales verstinių knygų, kurios galingu srautu plaukia pas savo „nišinius“ skaitytojus. Esu vieną kitą iš to srauto vartęs ir nusivylęs.
Dėl domėjimosi VLKK nutarimais, taisyklėmis ir panašiais dalykais, tai, mano manymu, vertėju gali būti tiktai smalsus žmogus, o tokiam turėtų būti įdomu, ką siūlo kalbininkai, apie ką tomis temomis sukasi viešas diskursas. Nebūtina viską aklai imti už gryną pinigą, tačiau savo nuomonę turėti, manau, lyg ir garbės reikalas. Tada ir su redaktoriumi gali kalbėtis kaip su sau lygiu.
Mano paties redagavimo principai, sakyčiau, nuosaikūs. Taisyti stengiuosi tik tada, kai atrodo, jog tikrai reikia. Juolab jei matau, kad autorius turi savo stilių, o vertėjas stengiasi jį perteikti.
Autoriaus stiliuje ištirpti man atrodo tiesiog privalu.
– Neabejotinai ir pats esi toks vertėjas, kuris stengiasi perteikti autoriaus stilių. Mano asmeninės bibliotekos aukso fonde – ne viena Tavo versta knyga: Johno Gardnerio „Rudens šviesa“, Grahamo Greene’o „Garbės konsulas“, Williamo Somerseto Maughamo „Pyragai ir alus“, Charles’o Dickenso „Didieji lūkesčiai“... Nepanašių vienas į kitą didžių rašytojų knygos. Mėgindama trumpai apibūdinti jų vertėjo darbą, sakyčiau, kad visais atvejais vertimas plaukia be galo natūraliai, nekliūva, nerėžia ausies, vertėjas nebado akių savo meistryste. Tiesiog pamiršti, kad skaitai vertimą. Kaip Tau pavyksta šitaip ištirpti autoriuje?
– Autoriaus stiliuje ištirpti man atrodo tiesiog privalu. Sąžinė neleidžia verčiant kaišioti kokių nors vaizdingų žodžių, jei matau, kad originale tas žodis yra neutralaus stiliaus. Kita vertus, man jau nuo seno patiko vieno literato mintis, kad blogas vertimas tas, kai skaitydamas gali atpažinti, jog tai ne originalus tekstas, o vertimas. O nuo savęs pridurčiau – visai blogai, jei gali atpažinti, iš kurios kalbos versta. Taigi taip ir stengiuosi „užsimaskuoti“.
– Ar atpažintum, iš kokios kalbos versti šie junginiai, aptikti dar neredaguotose knygose: viščiukų kiaušiniai, kelnių pora, universiteto prezidentas?
– Atpažinti labai lengva. Panašus atpažinimo „džiaugsmas“ ištinka gana dažnai, skaitant kokią nors knygą ar žiūrint filmą... Pvz., kareivių barakai; prancūzų ir anglų laivynai susidūrė kanale; mašiną teks remontuoti garaže; radijo aparatas sulūžęs. Žurnale, besipuikuojančiame 75 000 tiražu, paskelbta, kad Hollywood – tai Šventas kalnas. Kiek daug mokančiųjų užsienio kalbas!.. Pastebiu ir kitą tokios tendencijos pakopą, jau nebe verstiniuose, o lietuviškuose tekstuose: aukšti gyvenimo standartai, antras didžiausias Lietuvos miestas, kasmet išleidžiama apie 600 skirtingų knygų. Ką padarysi – negailestingai anglėjam.
– Verti tik iš anglų kalbos. Ar versti iš vienos kalbos – privalumas? Ar niekados netraukė mokytis kitų kalbų?
– Ar versti iš vienos kalbos privalumas, rimtai atsakyti negaliu. Matyt, atsakymas, kaip dažniausiai esti, yra kažkur per vidurį. Na, o pats savo kailiu patyriau, kad reikėjo nemažai laiko, kol ėmiau jausti skirtumus tarp įvairių angliškai rašančių autorių stilių, pajusti tiesiog prastą stilių arba apskritai, kad jo nėra. Nežinau, ar tai būtų įvykę, jei būčiau kibęs mokytis dar kokių nors kitų kalbų. Bet gal būčiau patyręs kitokį malonumą – kalbų panašumų, skirtumų, poveikio vienų kitoms medžioklę. Tai šiek tiek jaučiu lygindamas anglų kalbą su vokiečių, kurią, deja, moku tik buitinio lygmens. Atbunda kažkoks įdomus kalbos detektyvo jausmas. Kaip tada, kai vokiečių kalboje atradau Klaipėdos krašto, iš kurio esu kilęs, gyventojų „šišioniškių“ kalbos elementų.
Na, bet taip jau yra – pasitenkinau viena anglų kalba, tiesiog atrodė, kad apstu darbo ir mokant ją vieną.
– Ar jautiesi kaip vertėjas praturtinęs lietuvių kalbą?
– Ko gero, nesijaučiu. Man gana to, jei pasijuntu kūrybiškai pasinaudojęs jau esamais kalbos ištekliais. Yra kai kada tekę sukurti kokį nors konkrečiai knygai reikalingą naujadarą, tikrinių vardų, bet tai juk nėra kalbos turtinimas plačiąja prasme. Verčiant Orwello „1984-uosius“ reikėjo sukurti naujakalbės principus, tai buvo smagus žaidimas... Ir kartais juodesnę valandėlę pasivaidena, kad tos naujakalbės daigus matau kalantis mūsų, lietuvių, kalboje.
– „Vagos“ laikais redaktoriaus „biblija“ buvo „Kalbos praktikos patarimai“. O kuo remiamasi šiandien? Ar pats redaguodamas ir versdamas dar naudojiesi kokia nors pagalbine literatūra? Kaip vertintum Liongino Pažūsio knygą „Kalba ir vertimas“ (2014)?
– Dabar beveik viską žino visagalis Gūglas. Ko jame nėra, randu „Lietuvių kalbos palyginimų žodyne“, „Lietuvių kalbos inversiniame žodyne“, ypač naudingas „Lietuvių kalbos sisteminis žodynas“.
Liongino Pažūsio knyga – teorinis veikalas. Praktinė jo nauda man neatrodo itin didelė. Juk vertėjui nelabai svarbu, kas nutinka, kai angliškas sakinys He took off his gloves and coat verčiamas „Jis nusimovė pirštines ir nusivilko paltą“. Knygoje toks procesas nagrinėjamas moksliškai ir labai išsamiai. Perskaičiau ją su įdomumu, bet nemanau, kad knyga galėtų būti parankinė besiruošiančiam tapti vertėju. Jos vertė kita.
– Kurias savo verstas knygas laikai reikšmingiausiomis dėl meninės vertės ir jas verčiant įdėto darbo?
– Iš savo išverstų knygų neblogai vertinu maždaug pusę iš devyniasdešimties. Apie 25 laikau tikrai geromis, na, o pačios geriausios: Charles’o Dickenso „Didieji lūkesčiai“, George’o Orwello „1984-ieji“, Johno Steinbecko „Konservų gatvė“, Saulo Bellow „Hercogas“, Louiso Sacharo „Duobės“, „Maži žingsneliai“, „Berniukas be veido“, „Berniukas mergaičių tualete“, Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis“, Vince’o Vawter „Laikraščių berniukas“. Kai matai, kad autoriui rūpėjo kalba bei stilius, ir pačiam kaip vertėjui kartelė pakyla. Verčiant Orwellą, kaip minėjau, reikėjo sukurti naujakalbės principus. Na ir dvi iš paskutinių, verstos iš naujo: Roberto Louiso Stevensono „Lobių sala“ bei Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“. Versti knygą jau esant jos vertimui – gana keblus darbas, nes nuolat kirba galimas skaitančiojo klausimas: ar tikrai buvo prasminga versti iš naujo?
– Ar esi girdėjęs, kad aktorė Doloresa Kazragytė buvo parašiusi „Rudens šviesos“ inscenizaciją? Apie tai ji užsimena 2001 m. duotame interviu: turėjusi statyti a. a. režisierė Irena Bučienė, pagrindiniai vaidmenys buvo numatyti Algimantui Masiuliui su Gražina Balandyte arba Doloresa Kazragyte.
– Apie D. Kazragytės inscenizaciją girdžiu pirmą kartą. Gaila, kad nebuvo įkūnyta, nes, mano galva, medžiaga ten tikrai dėkinga.
– Ar niekada nekilo pagunda mesti nedėkingą redaktoriaus darbą ir tapti laisvu (t. y. laisvai samdomu) vertėju? Ar kaip vertėjas jautiesi laisvas – laisvas rinktis, ką versti? Pagal kokius kriterijus atsirenki kūrinius? Juk turbūt ne kiekvieną leidyklų siūlomą knygą imiesi versti?
– Redaktoriumi dirbu tik pusę dienos, tad ir esu pusiau laisvas. Redaguoti filmus įdomu todėl, kad turiu galimybę pajusti, kaip vertimą supranta naujos vertėjų kartos, kiek juos „varžo kalbininkų gniaužtai“. Pasirodo, nevaržo.
Girdžiu priekaištų, kad filmų vertimų kalba negyva, pasitaiko prasmės klaidų. Taip, pastebiu ir pats. Bėda ta, kad daugumos filmų vertimai neredaguojami – taupumo sumetimais. Ir mūsų firmos savininkai užsieniečiai sykį nusistebėjo – kam reikalingi redaktoriai, argi vertėjai nemoka lietuvių kalbos?
Kaip vertėjas jaučiuosi laisvas pusėtinai. Pats kokią knygą leidyklai pasiūlau gan retai, nes norint pasiūlyti vieną gerą dažnai reikia perskaityti keliolika blogų, o tam aš, matyt, esu per tingus. Be to, žinau, kad mano pasiūlyta „gera“ knyga gali pasirodyti nepaklausi. Esu siūlęs leidykloms savo „atradimų“, bet kelis sykius gavau atsakymą, kad tai šiuo metu neaktualu. Taigi dažniausiai kliaujuosi leidyklų „atradėjais“: jie važinėja po knygų muges, jaučia, kas Lietuvoje turėtų paklausą, ir renkuosi iš to, ką siūlo leidyklos, stengiuosi „suderinti interesus“ – kad abi pusės būtų kiek įmanoma patenkintos. Verčiau tegu pati leidykla būna atsakinga už savo pelną ir nuostolius.
– Kokia Tau atrodo dabartinė verstinės literatūros leidybos padėtis Lietuvoje? Ir ką manai apie leidėjų kratymąsi leisti klasiką?
– Verstinės literatūros leidybos padėtis man atrodo pakenčiama. Leidžiama labai daug ir įvairios literatūros. Na, kaip jau minėjau, kai kada tenka nusivilti pačia vertimo kokybe, bet prasta kokybė, atrodo, nėra masinis reiškinys. Sakyčiau, vis dėlto skirtumų tarp leidyklų esama. Dalį blogųjų „pareklamuoja“ LLVS savo puslapyje „Nerekomenduojamos knygos“. Nors turiu pripažinti: net ir „gerosios“ leidyklos ima ir retsykiais paleidžia kokią nors nepakankamai suredaguotą verstinę knygą. Taip vis dažniau nutinka vienai mano itin didelį pasitikėjimą turėjusiai leidyklai... Bet reikia pasakyti, kad lieka vis mažiau leidyklų, apsaugotų nuo tos bėdos. Toks įspūdis, kad pagailima gero redaktoriaus.
O dėl klasikos, viskas labai paprasta – ką padarysi, jei skaitytojams jos nereikia? Nemanau, kad leidyklos, didindamos jos pasiūlą, galėtų padaryti įtaką skaitytojo skoniui. Gal kada nors savaime grįš tokie laikai?
– Baigdama pokalbį norėčiau paklausti: kokių minčių Tau kyla, kai žiūri atgal, į nueitą kelią. Kokie gyvenimo etapai atrodo laimingiausi? Ir ką dar norėtum nuveikti vertimo baruose ir apskritai gyvenime?
– Žiūrint atgal į tą savo kelią pirmiausia galvon ateina mintis – didesnė mano daugmaž sąmoningo gyvenimo pusė nugyventa sovietmečiu, ir dėl to gaila. Na, gal tas metas šiek tiek padėjo užsigrūdinti, bet jis truko per ilgai. Juk pagal sąžiningas fair play taisykles po šitokio grūdinimosi laisvam reikėtų pagyventi dar ne mažiau kaip šimtą metų. Na, tiek to, įsisvajojau – duok jam, matai, fairplay!
Kuris gyvenimo etapas laimingiausias, pasakyti sunku, nes kiekvienas turėjo savo vertybių. Kaip pasverti – ar laimingesnis sovietinis periodas su jaunystės privalumais, ar laisvės periodas antroje gyvenimo pusėje, tikrai ir visapusiškai laisvei skleidžiantis labai palengva? Vienas dalykas aiškus – atkūrus Nepriklausomybę atsivėrė kur platesnis langas į pasaulio kultūrą. Taigi vienu metu esi laimingas vienaip, kitu metu kitaip. Ir turbūt nebūtų protinga tą laimę bandyti kaip nors pamatuoti.
Kadangi, kaip minėjau, mano kartos gyvenimas surikiuotas ne pagal fair play taisykles ir šimto metų „laisvos Lietuvos“ man nebus duota, tai ir planai vertimo baruose nėra dideli. Na, gal viena kita smagi knyga, tokia kaip „Haklberis Finas“...
Neseniai perskaičiau protingo žmogaus mintį – paversk darbą hobiu, ir nereikės dirbti. Pasidžiaugiau, kad man tai iš dalies pavyko. Versti man smagu.
Dabar verčiu gana įdomią knygą apie Havaną. Joje autoriui svarbu ne skaičiai, ne sausa istorija, o kuo miestas kvepia, kokia jame šviesa, kaip jame atsiliepia vergijos aidai, kuo Havanos moterys panašios į cigarus...
Taigi ir baikim pokalbį tuo daugtaškiu.
P. S. Šio daugtaškio prašau nesuprasti taip, kad aš savo likusius metus sieju su moterimis, ir dar Habaneros...
