Pastaruoju metu vis didesnio dėmesio sulaukia knygos, kurių autoriai – ryškios, tačiau su literato amatu menkai susijusios asmenybės. Knygas rašo politikai, viešosios nuomonės formuotojai (influenceriai), muzikantai, keliautojai, aktoriai. Tokių knygų tiražai dideli, nes skaitytojai vis dažniau ieško „tikrų“, gyvenimiška patirtimi grįstų istorijų ir (at)pažįstamų veidų. Tai lemia ir negrožinės literatūros – atsiminimų, publicistikos, istorinių studijų, biografijų, pokalbių knygų – suklestėjimą.
Festivalio „Open Books“ prozininkų galerija reprezentuoja daugialypį prozos būvį – nėra vienos vyraujančios tendencijos, vienos krypties. Todėl siūlomų autorių galerija – marga, įvairialypė. Tarp dalyvių – ne tik prestižinėmis literatūrinėmis premijomis apdovanoti profesionalūs rašytojai, bet ir populiariosios literatūros atstovai, publicistai, mokslininkai, kūrinių autobiografiškumo neslepiančios įžymybės. Taigi, lankytojai turi galimybę ne tik susitikti mėgstamus autorius, bet ir atrasti bei pažinti naujus kūrėjus ir jų knygas, kurios galbūt privers praplėsti iki šiol turėtą įsivaizdavimą apie tai, kas yra ir kokia gali būti literatūra.
Daugiaveidis romanas
Galima drąsiai teigti, kad knygynuose ir skaitytojų lentynose šiandien karaliauja romanas. Tačiau nusakyti, kokio tipo romanai aktualiausi, nėra paprasta. Net populiarusis istorinis romanas turi daugiau nei vieną veidą: nuo aukštojo modernizmo įkvėpto, išsiskiriančio rafinuotu stiliumi, iki pirmenybę veiksmui, intrigai teikiančio istorinio trilerio.
Kalbos, sakinio grožį atskleidžia Nacionaline premija už prozos estetiką apdovanoto Valdo Papievio istorinis romanas „Brydė“, kuriame persipina keli erdvėlaikiai: pokaris mažame Lietuvos miestelyje ir Sąjūdžio metai Vilniuje. XX a. vidurio įvykiai – Lietuvos okupacijos, pokaris – aktualizuojami ir Nacionalinės premijos laureato Vytauto Martinkaus romane „Tavo bažnyčios rūsys“. Skirtingi istoriniai kontekstai kūrinyje persipina su mistikos, detektyvo elementais. Rasa Aškinytė romane „Istorija kaip upė“ savitai interpretuoja pranciškonų kankinimų, įvykusių Vilniuje apie 1369 m., ir XVIII a. raganų teismų istorijas.
Trileris – lietuvių literatūroje dar gana retas žanras. Jį atstovauja Liudo Mažylio dvitomis „99 metai po įvykio“ bei „99 šimtosios“ ir Andriaus Tapino „Prezidentas“
Pastaraisiais metais daug svarstoma apie socialinių tinklų poveikį žmonių kasdienybei. Šį klausimą savaip savo romanuose nagrinėja Marijus Gailius („Oro“), Monika Budinaitė („Selfų slėnis“) ir Valentinas Klimašauskas („Daugiakampis“). Socialinių tinklų problematika lemia ne tik šių kūrinių siužetinius vingius, bet ir savitą raišką.
Atskirą, literatūros rinkoje itin svarbų romanų bloką sudaro vadinamieji atostogų arba jausmų romanai. Nors kritika tokius kūrinius dažniausiai ignoruoja, pardavimų tiražai bei bibliotekų skaitomiausių knygų sąrašai patvirtina tokios literatūros poreikį. Šie tekstai leidžia persikelti į utopinę erdvę, kurioje personažai išgyvena komplikuotas, tačiau laiminga pabaiga paprastai vainikuojamas dramas. Šiam romanų tipui atstovauja Erika Umbrasaitė („Paskolink man savo gyvenimą“) ir Aušra Matulaitytė („Prijaukinti vėjai“). Rasos Sagės „Tavo likimo krašteliu einu“ – populiariojo ir psichologinio romano hibridas apie artumo, draugystės paieškas, kurias komplikuoja vidinės personažų problemos – pavydas, introvertiškumas.
Nėra paprasta suklasifikuoti Aldonos Ruseckaitės romaną „Pilni padai vinių“, kuriame, remiantis archyvine medžiaga, rekonstruojamas poetės Salomėjos Nėries psichologinis portretas. Itin svarbiu dėmeniu tampa sudėtingos Nėries gyvenamojo laikmečio sąlygos.
Trumpoji proza
Unikali individo psichologija, dėl kurios be galo sudėtinga suartėti su kitu, išlieka viena pagrindinių lietuvių trumposios prozos temų. Europos sąjungos literatūros premija apdovanotas Dainos Opolskaitės novelių rinkinys „Dienų piramidės“ – meistriškai parašyta lyrinė proza. Ilgais, banguojančiais sakiniais rašytoja analizuoja chrestomatines temas – kaltę, artumo paieškas, komplikuotus šeiminius santykius. Tuo tarpu Jurgos Tumasonytės novelių rinkinys „Undinės“ artimesnės magiškam realizmui. Nevengdama ironijos, net absurdo prozininkė narplioja kasdienybės paslaptis. Algirdo Kaušpėdo novelių knyga „Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus“, kurią iliustruoja architekto Arūno Kavaliausko piešiniai, pristatoma kaip žaismingų istorijų „iš gyvenimo“ rinkinys.
Ironijos, karnavališko juoko nestinga ir su istoriografine medžiaga žaidžiančiam Herkui Kunčiui. Jo „Lietuviškose apybraižose“ persipina realūs įvykiai ir karnavališkos transformacijos. Su istoriniais faktais, skirtingais kultūriniais kontekstais žaidžia ir dramaturgijai festivalyje atstovaujantis Gintaras Grajauskas, kurio pjesių rinkinyje „Kas prieš mus“ publikuojamos teatre pastatytos ir anksčiau neskelbtos pjesės.
Patirtinė literatūra – tarp autentikos ir pramanų
Tarpinę grandį tarp fikcijos ir dokumentikos užima vadinamoji patirtinė arba išpažintinė proza. Šio tipo literatūroje trinama distancija tarp to, kas patirta, ir to, kas pramanyta, tarp pasakotojo/os ir autoriaus. Siekiant įtaigumo, dažnai pirmenybė teikiama jautrioms, trauminėms patirtims. Tai gali būti ir dvasinės bei fizinės ligos, kaip populiaraus aktoriaus Mariaus Repšio romane „Heraklis Nr. 4“ ar Algirdo Kumžos knygoje „Rasa. Po angelo sparnu“, ir asmenybės brandos dilemos, saviidentifikacijos paieškos. Šias temas savo kūrinių pagrindu pasirenka prozininkės Virginija Kulvinskaitė („kai aš buvau malalietka“) ir Lina Laura Švedaitė („Laiškai hipokampui“).
Tačiau patirtinė literatūra gali atlikti ir pramogos funkciją, suteikti skaitytojui galimybę persikūnyti, atsidurti egzotiškoje šalyje ar populiarios grupės gastrolėse užsienyje. Nuo popliteratūros, pavyzdžiui, minėtų atostogų romanų, šie kūriniai skiriasi didesniu detalumu, autentiškomis patirtims, kitaip tariant, įtaigumu. Juk autoriai rašo apie tai, kuo patys gyvena. Pavyzdžiui, Kastytis Sarnickas, grupės „G&G Sindikatas“ narys, romane „Turnė̃“ atskleidžia muzikos pasaulio užkulisius, o Meksikoje gyvenanti Jolanta Ona Vitkutė dalinasi gyvenimo šioje šalyje įspūdžiais, meksikietiškos kultūros kontekstais („Meksika, mano meile“).
Tarpinė grandis tarp išpažintinės literatūros ir egodokumentikos, t. y. dienoraščio – Evos Tombak provokuojančiai pavadintas kūrinys “Atia, suskiai! 33 minčių išvarymo dienos”. Tai romano, dienoraščio ir savipagalbos knygos hibridas.
Negrožinė literatūra
Vadinamosios negrožinės literatūros, kuriais priskiriami memuarai, biografijos, publicistika, mokslinės studijos, samprata problemiška. Pirmasis dėmuo „negrožinė“ teigia, kad aprašomi realūs įvykiai bei asmenybės. Tačiau antrasis sandas „literatūra“ sufleruoja, kad ir šios knygos vis dėlto nėra veidrodinė tikrovės kopija. Aprašydamas realų faktą, personaliją ar savo paties patirtis, autorius pateikia subjektyvią interpretaciją.
Knygos apie išskirtines asmenybes
Didžiausią negrožinės literatūros bloką festivalyje sudaro knygos apie išskirtines asmenybes ir jų gyvenimus. Politikas Vytautas Landsbergis „Kačerginės paveikslėliuose“ rekonstruoja savo vaikystės metų atmosferą – literatūriniai vaizdeliai bei šeimos albumo nuotraukos nukelia į 1936–1944 m. Rašytojos Violetos Palčinskaitės memuaruose „Paslapties babilonai arba aš tau siunčiu labų dienų“ itin svarbiu dėmeniu tampa menininkų pasaulio sovietmečiu aktualijos, žymių kūrėjų – Juozo Miltinio, Donato Banionio, Pauliaus Širvio – portretai.
Biografijų knygose asmenybės rekonstrukcija atliekama pasitelkus savitą metodą. Istorikas Arvydas Anušauskas, atkurdamas Adolfo Ramanausko-Vanago portretą („Aš esu Vanagas“), remiasi teismine medžiaga, paties Vanago rašytais straipsniais ir interviu su knygos herojaus dukra. Literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė Žemaitės portretą („Žemaitė: gyvenimo gramatika“) kuria visų pirma atsigręždama į prozininkės tekstus. Teatrologė Daiva Šabasevičienė savo objektu pasirenka Juozo Budraičio teatrinę karjerą, jo sukurtus vaidmenis („Juozo Budraičio teatrinis likimas“). Todėl pagrindiniu monografijos objektu tampa ne asmuo, o aktorius – amato subtilybės, aktoriaus ir personažo santykis.
Unikali šiame kontekste Elenos Gasiulytės knyga „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“. Tradicinis biografijos žanras orientuotas į objektyvumą, o „įspūdžiografija“ akcentuoja įspūdį, kurį aprašomos asmenybės padarė knygos autorei, taigi, pirmenybė teikiama subjektyviai žiūrai. „Lietuvos vizionierės“ iliustruotos Miglės Anušauskaitės piešiniais. Visiška priešingybė – istoriko Aurimo Švedo sudaryta knyga „Istorijos inžinierius“. Apie profesorių Edvardą Gudavičių, kurį Švedas vadina savo mokytoju, „kalba“ mokytojo tekstai, straipsniai ir interviu.
Miesto kultūros tyrimai
Pastaruoju metu intensyvėja diskusijos apie taip, kaip derėtų tvarkyti miestų erdves. Miestas – sudėtingas organizmas, o jo sandara, išplanavimas, viešų ir privačių erdvių perskyra atspindi miestiečių vertybes. Šį aspektą puikiai atskleidžia miestų architektūros studijos. Marijos Drėmaitės, Vaido Petrulio ir Giedrės Jankevičiūtės kolektyvinė studija „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918 – 1940“ gilinasi į Kauno moderniąją architektūrą, kuri reprezentuoja to meto politiniame bei kultūriniame gyvenime vyravusią optimistinę pasaulėžiūrą. Rasos Antanavičiūtės studijoje „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ pagrindiniu objektu pasirenkami 1895–1953 m. sostinės paminklai, aikštės. Menotyrininkė atskleidžia, kokias reikšmes šie objektai kūrė, kaip jie susiję su valdžios pokyčiais. Pakeliauti po sostinę kviečia ir Sonatos Šulcės „Vilniaus istorijos“ – miesto dvasios gidas.
Daug siauresnę – privačią namų sritį – savo objektu pasirenka jungiškosios krypties psichologės Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė ir Irma Skruibienė. Knygoje „Namų psichologija“ namai interpretuojami kaip jų savininkų vidinį pasaulį reprezentuojanti mikrovisata.
Istorija ir politika
Atskirą grupę sudaro knygos, kuriose analizuojamos politinių sprendimų reikšmės ir pasekmės visuomenei. Istorikas Robertas Petrauskas analizuoja trečiojo reicho fenomeną („Trečiojo reicho triumfas“). Ši knyga pristatoma kaip pirmoji lietuviškai parašyta knyga apie Antrąjį pasaulinį karą. Politologas Linas Kojola savo žvilgsnį nukreipia į Europos dabartį ir ateitį („Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“).
Literatūra vaikams
Istoriniais romanais išgarsėjusi Gina Viliūnė pristato savo pirmą vaikams skirtą knygą „Smiltės ir Vėjaus kelionė po Baltijos jūrą“. Tai dviejų Jūrų muziejuje gimusių, tačiau į Baltijos jūrą nukeliauti nusprendusių ruoniukų nuotykiai. Knygą iliustravo Urtė Kraniauskaitė.
