Knuto Hamsuno romanas „Žemės syvai“, kurį iš norvegų kalbos išvertė Giedrė Rakauskaitė, pateko į 2023 m. Metų verstinės knygos rinkimų sąrašą, o visai neseniai gavo „Antipremiją“ kaip blogiausia metų verstinė knyga. Ir Metų verstinės knygos rinkimus organizuoja, ir „Antipremiją“ skiria ta pati Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga.
Jei net vertėjai neskiria gero vertimo nuo prasto, tai ko tikėtis iš neprofesionalų, iš paprastų skaitytojų?
Pasiklydę vertimuose ekspertai
Paskelbus „Antipremiją“, literatūros laukas sukruto. Kaip galėjo labai prastai išversta knyga, kurios vertimo ypatumus „Antipremiją“ lydėjusioje recenzijoje išsamiai pakomentavo Eglė Išganaitytė[1], patekti į Metų verstinės knygos sąrašą?
Akivaizdu, kad Metų verstines knygas atrinkusi komisija rėmėsi visų pirma kūrinių, o ne vertimų verte, atkreipė dėmesį į kalbą, redagavimo kokybę, tačiau pačių vertimų detaliai neanalizavo, verstinių tekstų su originalais nelygino. Nes to padaryti paprasčiausiai negalėjo. 2023 m. geriausių verstinių grožinių knygų sąraše 17 knygų, tai vertimai iš latvių, prancūzų, italų, lotynų, anglų, norvegų, lenkų, rusų, japonų, vokiečių, jidiš kalbų. Be abejo, sąrašą sudarę literatūros ekspertai visų šių kalbų nemokėjo.
Klausimas, kiek tuomet toks vertingų verstinių knygų sąrašas vertingas, lieka atviras.
Kodėl trūksta vertimų recenzijų?
Didžiausia problema, kurią ši komiška, bet ir baugi istorija atskleidė, yra ne sąrašai ir jų sudarytojų kompetencijos, o verstinių knygų recenzijų stoka. Jei E.Išganaitytės „Žemės syvų“ vertimo recenzija būtų pasirodžiusi anksčiau, ši knyga, be abejo, į Metų verstinės knygos rinkimų sąrašą patekusi nebūtų. „Žemės syvus“ nusipirkę skaitytojai nebūtų veltui išmetę pinigus (knygos juk ne už dyką dalinamos) ir iššvaistę laiko. Ir gal net akys sveikesnės būtų, nes, kaip sakoma, blogi vertimai akis bado.
Kodėl pastaruoju metu niekas nenori rašyti vertimų recenzijų? Visų pirma, parašyti kokybišką, argumentuotą prasto vertimo recenziją sunku. Labai sunku. Ilgai trunka. Neapsimoka. Neužtenka vien atpasakoti knygos siužetą ir pasidalinti skaitymo įspūdžiais. Reikia puikiai mokėti bei jausti ir lietuvių, ir užsienio kalbą, iš kurios knyga išversta. Reikia lyginti, analizuoti. Kritikuoti. Po to reikia priimti atgalinę kritiką, kad nevertini vertėjų, redaktorių darbo, kad „kabinėjiesi“, kad versti sunku, neapsimoka.
Bėda ir ta, kad beveik nebeliko, kur vertimų recenzijas publikuoti. Dauguma kultūrinių leidinių pirmenybę šiuo metu teikia lietuvių autorių knygų recenzijoms. Rašyti apie užsienio autorių knygas, t. y. apie verstines knygas, neva neverta, nes jos ir taip dėmesio sulaukia. Taip, sulaukia, tačiau tas dėmesys ne visuomet adekvatus. Nuoširdžiai manau, kad geriau skaityti mažiau, bet kokybiškas knygas. O atsirenkant kokybiškas verstines knygas specialistų rekomendacijos būtinos.
Blogi vertimai skaudina akis ir sielą. O tam, kurio akys nėra jautrios ir vertėjų, redaktorių klaidų nepastebi, blogi vertimai iškreipia ir šiaip nelabai aiškią geros ir blogos, kokybiškos ir nekokybiškos literatūros sampratą. Jei ilgą laiką valgysime nešviežią, prastai pagamintą maistą, pamažu priprasime ir tai, nuo ko anksčiau sukome nosį, taps norma.
Blogas vertimas – kas tai?
Jei verstinė knyga tiesiog nepatinka arba jei nepatinka knygos kalba, arba jei neįtraukia joje pasakojamos istorijos, tai nebūtinai kaltas vertimas. Kartais autoriai sąmoningai, siekdami kokių nors literatūrinių tikslų, o gal tiesiog norėdami sutrikdyti, šokiruoti skaitytoją renkasi neįprastus žodžius, keistas metaforas, suveltus vaizdinius, fragmentišką pasakojimą. Gerame vertime visa tai turėtų išlikti, jei tokia yra autoriaus valia.
Kelios korektūros klaidos (jei knyga didelės apimties, tai ir keliolika klaidų) dar nereiškia, kad vertimas blogas. Tai tiesiog reiškia, kad savo darbą blogai atliko korektorius ar korektorė. Jei vertime gausu ne tik supainiotų, praleistų raidžių, bet ir kalbos klaidų, tai vien vertėjo ar vertėjos kaltinti taip pat nederėtų – knygos kalbą taiso kalbos redaktorė arba redaktorius.
Vertėjai paprastai neverčia savo nuožiūra – juos pasirenka ir konkrečias knygas versti pakviečia leidyklos. Tiksliau, pasirenka leidyklų projektų vadovai arba vadovės. Norėdami įvertinti vertėjo įgūdžius, jie pasiūlo atlikti bandomąjį vertimą. Projektų vadovai ar vadovės įvertina ir galutinį rezultatą: vertėjo, kalbos redaktoriaus ir korektoriaus darbą. Tai reiškia, kad jei prastai išversta, nesuredaguota, korektūros klaidų pilna knyga išvydo dienos šviesą, kalta ir knygą išleidusi leidykla.
Iš tiesų blogame vertime klaidų – vertimo, stiliaus, kalbos, korektūros – turi būti ne viena ar kelios, o daug. Ir ne viename, o mažiausiai keliuose teksto lygmenyse. Blogo vertimo ženklas yra ne šiaip prastas, o prastai pasirinktas stilius, kalbinis registras. Tarkime, prastai pasirinktas vertimo stilius, jei veiksmas vyksta XXI a., o veikėjai be jokios aiškesnės priežasties kalbasi Donelaičio „Metų“ žodelyčiais – žodelius išsišokėlius taikliai aprašė redaktorė Aira Niauronytė. „Žodžiai išsišokėliai – stilistiškai iš konteksto iškrentantys, į tekstą (vertimą) įterpti, kasdienėje kalboje beveik nevartojami, neretai senoviškai skambantys vaizdingi žodžiai, kurių reikšmės vidutinis skaitytojas kartais gali ir nežinoti.“[2] Žinoma, turtingą lietuvių žodyną reikia saugoti ir puoselėti, retus žodžius dera vartoti, bet laiku ir vietoje.
Žymus vertėjas, prastas vertimas?
Kad nekalbėčiau tuščiai, pateiksiu šią vasarą perskaityto blogo vertimo, kuriame žodžiai išsišokėliai net ne šokinėja, o akis kapoja, pavyzdį. Tai puikus Gillian Flyyn psichologinis detektyvas „Aštrūs objektai“, kurį iš anglų kalbos išvertė Valdas V.Petrauskas, o išleido „Alma littera“ 2015 m. Lietuviškai romanas vadinasi „Aštrūs pjūviai“.
Iš pirmo žvilgsnio „Aštrūs pjūviai“ kelia pasitikėjimą. Paantraštėje nurodoma, kad knygos vertėjas V.V.Petrauskas yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ir Kanados literatūros vertėjų asociacijos narys. Skamba solidžiai. Dar solidžiau, kad knygą redagavo net du redaktoriai: Nijolė A.Petrauskienė ir Vainius Bakas. Korektūrą skaitė Nijolė Žukauskienė. Iš visų minėtų asmenų mažiausiai priekaištų turiu korektorei, nors kai kurias klaidas galėjo „sugauti“ ir ji.
V.V.Petrauskas yra garbaus amžiaus premijuotas vertėjas, verčiantis iš prancūzų, anglų, ispanų, katalonų, italų, portugalų, lenkų, švedų kalbų. Vertėjo išverstų knygų skaičius įspūdingas, jo vertimų sąraše tokie kanoniniai autoriai kaip G.García Márquezas, J.Cortázaras, A.de Saint-Exupéry ir kt. Nesiimu spręsti apie kitas, o tuo labiau apie visas šio vertėjo išverstas knygas, jų kokybę. Savaime suprantama, kai moki tiek daug kalbų, vienas iš jų moki geriau nei kitas. Nemažai V.V.Petrausko vertimų esu skaičiusi, pavyzdžiui, įspūdingą G.G.Márquezo „Patriarcho rudens“ vertimą. Kita vertus, ispanų nemoku, vertimo su originalu nelyginau. Bet skambėjo „Patriarcho ruduo“ puikiai, sklandžiai, didingai.
Kai ne tik puskelnės duria akis
O štai V.V.Petrausko „Aštrūs pjūviai“ neskamba. Net knygos pavadinimas, mano galva, išverstas prastai. Originalus G.Flynn romano pavadinimas yra „Aštrūs objektai“. Kodėl pasirinkti „pjūviai“, aš nesuprantu. Pjūvis pačia savo esme nėra nei aštrus, nei neaštrus – aštrus (arba bukas) gali būti peilis, su kuriuo pjaunama. Pjūvis gali būti gilus, paviršinis. Platus arba siauras. Aštrus pjūvis – sviestas sviestuotas. V.V.Petrausko pasirinktas pavadinimas susiaurina romano prasminį lauką, neva pasakojimo esmė ta, kad pagrindinė veikėja žurnalistė Kamilė Priker žalojasi. Tačiau istorijos esmė ta, kad aštrūs, vienas kitą metaforiškai pjaustantys, žeidžiantys yra visi knygos veikėjai. Kiekvienas jų susitikimas, kiekvienas tarpsubjektinis sąlytis palieka žaizdą. Romano pasaulyje visi žmonės vienas kitam yra aštrūs objektai.
Vertėjas akivaizdžiai mėgsta retesnius, archajiškus žodžius, tačiau originale personažų kalba nei aprašymai, t. y. pasakotojo kalba, neturi nieko archajiško nei įmantraus. Kaip tik priešingai: personažai kalba kasdieniškai, visiškai neįmantriai. Paprastai. G.Flynn aprašymai, simboliniai vaizdiniai detalūs, net sausi.
„Aštrių objektų“ veiksmas vyksta XXI a. pradžioje. Žurnalistė Kamilė grįžta į gimtąjį miestelį Vind Gapą. Jos užduotis yra laikraščiui, kuriame dirba, parašyti apie miestelyje siautėjantį žudiką, žudantį jaunas mergaites. Pamažu pradeda vertis sudėtingi, skausmingi Kamilės santykiai su motina Adora ir jos dukra Ama. Tamsios šeimos paslaptys. Kamilė užmezga trumpą, liūdną romaną su Vind Gapo policijai padėti atvykusiu kanzasiečiu tyrėju Ričardu. Abu bando vienas kitu pasinaudoti: Ričardas nori daugiau sužinoti apie Vind Gapą, o Kamilė – apie bylą.
Visiškai nepagrįstas vertėjo sprendimas trisdešimtmečių Kamilės ir Ričardo pokalbiuose vartoti pagarbų kreipinį „jūs“. Ypač komiškai „jūsinimas“ skamba, kai Kamilė ir Ričardas įkaušę flirtuoja bare, žaismingai vienas kitą tardo. Prie „tu“ vertėjo tekste Ričardas ir Kamilė pereina po pirmojo bučinio, nors abu yra labai neromantiški tipažai. Be abejo, originale Kamilė ir Ričardas vienas į kitą visuomet kreipiasi taip pat („tu“) ir jokio pokyčio jų kalboje po pirmojo bučinio neįvyksta.
Romane nemažai dialogų ir beveik visi jie V.V.Petrausko vertime skamba nenatūraliai, tarsi „mediniai“. Vertėjui dažnai nepavyksta pagauti besikalbančių intonacijų, ironijos, poteksčių: „Čia kalbant, čia paliekant, norėčiau paklausti: ar jūs, Kamile, tikrai manote, kad tai kokio prašalaičio darbas?“ (p. 93); „Taigi, ji buvo ne lesbietė, o padraika“ (p. 92); „Jeigu jūsų laikraštyje pastebėsiu bent užuominą į šį pokalbį, daugiau su jumis nei žodžiu nepersitarsiu.“ (p. 137)
Stilistiškai trikdė įnirtingai vietoje žodžio šortai vartojamos „puskelnės“ – Vind Gapas yra Amerikos pietuose, todėl šortai čia populiarūs. Taip, puskelnės nėra barbarizmas, nėra kalbos klaida, o bet tačiau... Puskelnes pateisinu tik tuomet, kai jas mūvi Kamilės motinos Adoros sutuoktinis, pagyvenęs elegantiškai besirengiantis vyras. Tačiau vulgarios trylikametės su puskelnėmis – tikras nesusipratimas: „Visos trys blondinukės stovėjo aplink Amą – puskelnės ir trumpi sijonai, skustos kaip pagaliukai kojos.“ (p. 265). Šiame sakinyje ne vietoje ne tik „puskelnės“, bet ir „skustos kaip pagaliukai kojos“. Nes mergaičių kojos nėra „skustos kaip pagaliukai“ – kojos nuskustos ir plonos kaip pagaliukai. „Pasvaras“, kurį mini Ama, yra bybys – nei daugiau, nei mažiau. Paauglė nevartoja eufemizmų, ji šneka pabrėžtinai tiesmukai ir grubiai. Originale Amos klausimas skamba taip: „Papasakok apie jo bybį, Kamile. Ar tau patiko?“. Vertėjas išverčia: „Na, Kamile, kaip patiko jo pasvaras. Ar geras?“ (p. 267).
Dažnai atrodo, kad vertėjas vartoja įmantrius žodžius nepaisydamas jų prasmės, arba nežinodamas tikslios originale vartojamų žodžių prasmės. Enės „apramtyti plaukai“ yra ant veido užkritę plaukai ar garbanos. „Vietinis narkotikų pirklys“ yra ne pirklys, o banalus narkotikų prekeivis, nes narkotikus paaugliams jis parduoda, o ne iš jų supirkinėja. „Ropinė amareto kokteilio“ (p. 179) iš tiesų yra ąsotėlis, kuriame sumaišytas amareto koktelis. Ropinė yra siaurakaklis stiklinis arba krištolinis indas, skirtas ne kokteiliams maišyti, o gryniems gėrimams (vynui, brendžiui ir t.t.) supilti.
Kartais ne ta prasme pavartojami ir įprasti žodžiai. Kamilės palatos kaimynė, kuri „anksčiau dalyvavo sportiniuose šokiuose“, iš tiesų priklausė palaikymo šokėjų komandai arba tiesiog buvo palaikymo šokėja. Žinoma, redaktorius ar redaktorė tokiais atvejais bejėgiai, jei kiekvieno vertėjo išversto žodžio netikrina su originalu.
Tačiau gausu logikos ir prasminių klaidų, kurias net du vertimą skaitę redaktoriai tikrai galėjo, o ir turėjo pastebėti. Ar gali pasmaugta mergaitė dar ir nuskęsti? „Juk ji nenuskendo (...). Ji buvo pasmaugta. Paskui mirė įmesta į upelį.“ (87). Iš tiesų pasmaugta mergaitė mirė, kai ją pasmaugė, o po to buvo įmesta į upelį. Kamilės mamos Adoros draugė Anabelė Gaser, kurios mergautinė pavardė yra Anderson, „nekenčia savo vyro pavardės – net tardavo suraukusi nosį. Jai net į galvą neatėjo mintis ištekėjus pasikeisti pavardę.“ (p. 104). Logiška, kad jei moteris vadinasi vyro pavarde (Gaser, o ne Anderson), tai ištekėjusi pavardę ji pasikeitė. Originalas mano spėjimą patvirtina: Adoros draugei „net į galvą neatėjo, kad ištekėjusi galėtų pasilikti mergautinę pavardę.“ Tik pasimylėjusi ant sofos su Ričardu, Kamilė V.V.Petrausko vertime mąsto: „Jau dešimt metų negulėjau su vyru lovoje“ (p. 207). Kodėl ji prisiminė lovą, ar jai nepatiko mylėtis ant sofos ir dabar skundžiasi, kad norėtų pagaliau pasimylėti lovoje? Ne, ji nesiskundžia, originale Kamilė tiesiog konstatuoja, kad pagaliau pasimylėjo po dešimties metų pertraukos: „Pirmą kartą po dešimties metų pertraukos mylėjausi su vyru“.
Keli stiliaus antiperlai. Enė Neš bėgiodavo „kaip galvą nutrūkusi“ (p. 113). Įvykiai „įkrinta į atmintį“ (p. 134). Vonioje kabantis maudymosi kostiumėlis Džonui „duria akis kiekvieną rytą“ (p. 153). „Žinote, kartais įveikia noras dingti iš čia.“ (p. 155). „Sveika, ̶ nusaukė viena nė nešyptelėjusi“ (p. 213). Rankšluostis „nubuožė man krūtinę.“ (p. 251).
Kartais visai rimtai suabejodavau, ar V.V.Petrauskas vertė iš anglų kalbos, nes vertėjo sakiniai nuo originalo skiriasi daug labiau, nei leidžia korektiškas vertimas: nauji žodžiai atsiranda, originale minimi žodžiai pradingsta. Pakietinta liemenėlė virsta įdėklu, kuris pasikišamas po marškinėliais, nors originale neminimi nei marškiniai, nei kad po jais kažkas pakišta. Vertėjas verčia: „Išskyrus Džodsę, po marškinėliais pasikišusią įdėklą, kad krūtinė atrodytų iškili ir standi, vis kitų krūtys – didokos, kretančios“. (p. 140). Originale rašoma: „Pernelyg iškili ir stangri Džodsės krūtinė tėra pakietinta liemenėlė“. Vertime Kamilė ironiškai prisimena, kad Keitės vyras Bredas „penį turėjo didumo sulig mano pirštu. Tai patyriau vos pradėjusi lytinį gyvenimą.“ (p. 159). Kamilės paaiškinimas sunkiai suprantamas: ar ji, vos pradėjusi lytinį gyvenimą, iškart ir sužinojo, kad Bredo penis mažas? Pasirodo, viskas gerokai sudėtingiau. Originale antrasis sakinys skamba taip: „Tai žinojau iš asmeninės patirties, iš gana mechaniškos sueities [su Bredu] paskutiniais mokyklos metais.“
Su originalu tikrinau tik tas V.V.Petrausko vietas, kuriose kažkas akivaizdžiai kliuvo, aiškiai nederėjo. Neabejoju, jei būčiau tikrinusi visą tekstą, blogo vertimo pavyzdžių būčiau radusi dar ne vieną. Ir gal net ne du.
*
Jei kažkada nusipirkote leidyklos „Alma littera“ išleistą Valdo V.Petrausko išverstą Gillian Flynn romaną „Aštrūs pjūviai“, drąsiai reikalaukite, kad leidykla grąžintų pinigus. Leidinio kokybė prasta. Jei grąžina pinigus už batus sutrūkusiais padais, tai už tokį leidinį grąžinti taip pat privalo. Kaip argumentą galite pasitelkti mano recenziją.
Jei skaitote angliškai, romaną „Aštrūs objektai“ siūlau skaityti originalo kalba. Tai puikus, baugus ir įtraukiantis pietietiškos gotikinės literatūros pasakojimas. Tokiuose pasakojimuose veiksmas vyksta Amerikos pietuose, dažniausiai vaizduojama kažkada klestėjusi, įtakinga, bet morališkai puolusi šeima. Paslaptingas namas ar uždraustas įeiti kambarys, kartų kartas kamuojantis prakeiksmas, vaiduoklis, žiaurūs nusikaltimai, seksualinės perversijos, kaltė, nesėkmingi bandymai išvengti likimo – „Aštriuose objektuose“ visa tai rasite. Labai stipri motinos-monstrės linija, nemeilės, psichologinių (ir fizinių) traumų tema.
Jei angliškai neskaitote, labai rekomenduoju pažiūrėti pagal romaną pastatytą mini serialą „Aštrūs objektai“, kurį sukūrė Marti Noxon, o režisavo Jean-Marc Vallée. Nuostabus Amy Adams, Patricios Clarkson ir Elizos Scanlen trio. Kiekviena savaip patraukli ir klaiki. Magiškas garso takelis. Serialas romanu aklai neseka, mano manymu, serialas dar niūresnis, atmosferiškesnis ir labiau ironiškas. Kaskart prajuokina, o po to pašiurpina Adoros organizuojama miestelio šventė. Ir Amos transformacijos. O ypač Amy Adamas suvaidinta Kamilė, kurią norisi tuo pat metu ir globoti, ir skriausti. Puiki ir serialo pabaiga – daug atviresnė. Gaila, tęsinio nebus.
[1] https://www.llvs.lt/turinys/1370
[2] https://literaturairmenas.lt/publicistika/aira-niauronyte-dar-apie-zodzius-issisokelius,-nes-svarbu
