2001 m. originalo kalba išleistas, o 2021 m. vertėjų Mariaus Buroko ir Gedimino Puloko lietuviškai prakalbintas „Švelnumas pragare“ yra antroji ir paskutinė V.Pliuros poezijos knyga 1]. Ilgi, proziški, iš asociatyviai susijusių fragmentiškų istorijų sudėlioti šio rinkinio eilėraščiai pasakoja apie vieno žmogaus gyvenimą, kuriame, kaip sufleruoja pavadinimui pasirinktas oksimoronas, dera iš pažiūros nesuderinami švelnumas ir pragaras. Nors tai pirmo asmens pasakojimai, juose pasirodo ir daugybė kitų žmonių, nes eilėraščių subjektas save pažįsta per kitus, per santykį su kitais. Ši knyga itin asmeniška, intymi. Rinkinys sudarytas taip, tarsi poetas savo sukurto pasakotojo balsu bandytų pakartoti paties nueitą kelią – juk „Visi mes vis peržiaumojam savo gyvenimus“ (p. 31). Kaip sufleruoja straipsnis knygos originalo kalba pabaigoje, V.Pliuros eilėraščių pasakotojo ir poeto biografijos beveik sutampa. Kodėl ir kuo šios išpažintinės eilės gali būti įdomios lietuvių skaitytojams?
Svarbiausia V.Pliuros eilėraščių tema universali, net chrestomatinė – tai artumo ilgesys, nuolatinis betarpiško santykio siekis pasaulyje, kuris taip dažnai primena pragarą. O pragare visi kenčia vienumoje. V.Pliuros pasakotojas artumo ieško romantinėje meilėje ir sekse. Orgazmo akimirkomis nukrinta kaukės ir savo partnerius niekinantys meilužiai, kurie giliai viduje patys savęs nekenčia, pagaliau „tampa žmonėmis“ (p. 95). Artumo ilgimasi ir santykiuose su kitais – tėvais, draugais natūralais, agresyviais teisuoliais. Tie santykiai dažniausiai itin komplikuoti. Ar artumas tarp tokių skirtingų, tokių vienišų individų apskritai įmanomas? Gal jis – tik fantomas, iliuzija? Arba – „kirvis gerklėj“ (p. 20)?
Homoseksualumas – neatsiejama V.Pliuros eilėraščių pasakotojo tapatybės dalis. 6–7 dešimtmečiais Amerikoje homoseksualumas vis dar klasifikuotas kaip liga. Homoseksualūs asmenys gydyti elektros šoku, insulino injekcijomis. Daugumoje valstijų už homoseksualius santykius tuo metu vis dar bausta. Pasaulis, kuriame dėl lytinės orientacijos esi laikomas nesveiku, nenormaliu, – tai pragaras. Kasdienis pragaras, kuriame karaliauja baimė, kaltė ir gėda. „Pabėgau iš namų keturiolikos / Man buvo gėda, kad esu gėjus (p. 79); „Jaučiausi, lyg būčiau bjauri purvina žiurkė“ (p. 154). Ar tam, kuris privalo slėptis ir apsimetinėti, lengva mylėti? Baimės, kaltės ir gėdos iškankintas žmogus niršta: „Mane siutina visuomenės mums peršamas melas. / Markizas de Sadas buvo nekaltas katinėlis, palyginti su kai / kuriais pro mano duris įžengusiais padorios visuomenės / džentelmenais. // Šaiposi su draugais iš pyderų, o tada sutemus atsėlina / prie mano durų kaip meškėnai, / kurie bilda prie namų stovinčioje šiukšlių dėžėje.“ (p. 101). Tačiau net tokiame pasaulyje išlieka švelnumo viltis.
Pirmajame rinkinio eilėraštyje pasakotojas prisimena, kaip būdamas dešimties įsimylėjo televizijos serialo personažą Volį Klyverį. Atrodo, šio pramanyto vaikino – savo pirmosios meilės – jis ieško visą likusį gyvenimą: „Niekada nesu sutikęs jokio Volio Klyverio kokiam gėjų bare / Nei Grifito parke Nei skelbime aptikęs / Nei viešojoje pirtyje Nei Santa Monikos bulvare matęs“ (p. 7). Kitaip tariant, eilėraščio kalbantysis vaikosi chimerą. Arba svajonę. Dėl jos palieka gimtąjį ūkį Pietų Ilinojuje ir atvyksta į Los Andželą. Sapnų ir svajonių fabriku vadinamas miestas – tinkamiausia vieta siekti išpildyti svajones. Kartu su besikeičiančiais įsikūnijančios svajonės pavidalais ieškoma ir savęs paties. „Kas aš esu?“ – tarsi klausiama kiekviename žingsnyje. Jaunas depresyvus kaimietis, vyras-prostitutė, Vietnamo karo belaisvis, anarchistas, senstantis gėjus, nusivylęs žmogus?.. Pirmasis eilėraštis baigiamas įsivaizduojamu susitikimu – tiesa, ne su Klyveriu (jis juk neegzistuoja), o su jį vaidinančiu aktoriumi. Nors tiek svajota apie aistringą kūnų susijungimą, iš tiesų pasakotojas ieško draugystės, galimybės atsiverti, pasidalinti tuo, kas brangiausia, – savo istorija, vaikystės prisiminimais. Atrodo, trokštama tiek nedaug, tačiau net ir tai – beveik neįmanoma. Kodėl?
V.Pliuros kūryba itin artima išpažintiniams poetams ne tik dėl to, kad autoriaus ir jo eilėraščių kalbančiojo biografijos glaudžiai susijusios. Siaurąja prasme išpažintinė poezija – XX amžiaus 6‒7 dešimtmečiais JAV rašyta nemetrinė, šnekamosios kalbos intonacijas imituojanti, poetines priemones (tropus, ypač metaforas) minimaliai naudojanti poezija, kurioje pirmuoju asmeniu pasakojama apie traumines, negatyvias, skausmingas, tabuizuotas patirtis. Dažniausiai išpažintinių eilėraščių temomis tampa psichikos ligos, vaikystės traumos, seksualumas (kūnas, geismas, homoseksualumas, abortai ir pan.), diskriminacija. Taip pat moralinės, politinės, socialinės dilemos. Kaip ir Robertui Lowelliui, W.D.Snodgrassui, Johnui Berrymannui, Sylviai Plath, Anne Sexton bei kitiems išpažintiniams poetams, V.Pliurai itin svarbios paauglystės patirtys. Tai ypatingas metas – išgyvenus idilišką rojaus ramybę („Bangos tapo motinos plaukais / Pasklido per tamsų vandenį // Jos saulėti saulėti plaukai“, p. 80) patiriamas išvarymo, atstūmimo, nuopuolio siaubas. Simbolinis išvarymas iš rojaus įvyksta, kai pasakotojas pajunta aistrą jaunesniam broliui. Viskas baigiasi savotiška brolžudyste, tik, užuot pasikėsinęs į brolį, pasakotojas pats bando nusižudyti. Psichoanalitinės teorijos atstovai triumfuodami reziumuotų: kalbančiojo geismas broliui, o vėliau vyrams, primenantiems jį patį paauglystėje, yra desperatiškas bandymas pamilti save.
LGBTQ+ tematika įvairių šalių literatūroje didesnio ar mažesnio dėmesio objektu buvo visais laikais. Priklausomai nuo žanro, literatūros srovės ar krypties homoseksualumas fetišizuojamas, egzotizuojamas arba kaip tik demonizuojamas. Šių temų neišvengė net griežtai cenzūruota šalių, kuriose veikė totalitarinis režimas, literatūra. Pavyzdžiui, lietuvių literatūrai skirtame „Routledge tarptautinės queer kultūros enciklopedijos“ straipsnyje pirmąja kreiva poete mūsų šalyje vadinama Janina Degutytė. Poetės eilėraštyje „Vakariniai maratonai“, dedikuotame Vandai (V.Degutytės klasiokė Vanda Lopaitytė), pasak straipsnio autoriaus, vaizduojamas naktį vykstantis dviejų draugių pasimatymas ties skaisčia bedugne[2]. Vėliau atvirų homoerotinių motyvų prisodrintais kūriniais dalintasi 1995 m. įkurtoje svetainėje GayLine.lt. Buvo ir pavienių publikacijų kultūrinėje spaudoje. Vis dėlto poezijos knygos, kuriose homoseksualumas suvokiamas kaip autentiška savasties dalis, Lietuvoje pasirodė tik XXI a. pradžioje – Laimos Kreivytės „Sapfo skai(s)tykla“ (2013), Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“ (2014) ir Karolio Baublio „Geležinė vėjarodė“ (2018) tapo simbolinėmis durimis į pasaulį ir į patirtis, kurios ilgą laiką net kūryboje slopintos arba bent jau meistriškai maskuotos.
Tiesa, panašumų tarp kreivų lietuvių poečių ir poetų ir V.Pliuros – mažiau nei skirtumų. Svarbiausias iš šių: lietuviai poezijoje pabrėžtinai nuosaikūs, atrodo, mums užtenka tiesiog būti. O amerikietis itin jautrus neteisybei, siekia ją demaskuoti („Niekad neatleisiu pasauliui už tai, ką jis man padarė tarp 11-os ir 17-os“, p. 106). V.Pliuros eilės emocingos, akivaizdus polinkis hiperbolizuoti ir tokiu būdu perteikti griaunančią neapykantos jėgą bei absurdą: „Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių // Neleiskit jų mokytojauti / Ar mišių laikyti / Neleiskit straipsnių į laikraščius rašyti / Jie jus sugundys daugintis ir veistis“ (p. 67). Kai kam tokios drastiškos frazės gali pasirodyti neadekvačios, nemotyvuotos. Tačiau tereikia žodį „heteroseksualas“ pakeisti žodžiu „gėjus“ (arba – „migrantas“, „čigonas“ etc.) ir V.Pliuros hiperbolės bei groteskas primins plakatus, kuriuos dalis lietuvių ir šiandien vis dar kelia per normaliųjų maršus bei eisenas. Kitaip tariant, į šiandienines Lietuvos aktualijas nė iš tolo netaikantis V.Pliuros eilėraštis sugeba tapti veidrodžiu, kuriame pamatome savo pačių iškreiptą veidą. Taip, poezija tai gali.
Svarbu tai, kad V.Pliuros paauglystės pabaiga sutapo su JAV ir visos modernios vakarų civilizacijos lūžio tašku, kuomet LGBTQ+ pagaliau atsisakė tyliai tūnoti „tamsiojoje Mėnulio pusėje“ (p. 100). Šį atsisakymą vainikavo 1969 m. birželį Niujorke esančiame „Stonewall“ bare įvykusios riaušės tarp lankytojų, kurių daugumą sudarė homoseksualai ir kiti priklausantys LGBTQ+ bendruomenei ar ją palaikantys, ir policijos. Policijos reidai homoseksualų baruose tuo metu buvo įprastas reiškinys. LGBTQ+ barų lankytojas galėjo būti nubaustas tik už tai, kad dėvi priešingai lyčiai derančius drabužius. Arba už tai, kad pasidavė priedangoje esančio pareigūno provokacijai. Homoseksualai dažnai būdavo šantažuojami su mafija susijusių barų savininkų, kurie informaciją apie savo įstaigų lankytojus pirkdavo iš korumpuotų policininkų. 1969 m. birželio 28-osios rytą „Stonewall“ apsilankę policininkai pirmą kartą sulaukė pasipriešinimo. Po dešimtmečių, kai buvo laikomi antrarūšiais, žmonės sukilo. Ironiška, kad įniršusios baro lankytojų ir juos palaikančių miniõs išsigandę policininkai užsibarikadavo baro patalpose. Šis veiksmas tarsi simbolizavo pasikeitusią perspektyvą: tikrieji nusikaltėliai yra ne homoseksualai, o juos terorizuojanti policija, todėl policininkai užsibarikadavo, o gėjai išsiveržė į laisvę.
Apie riaušes sužinojęs netoli „Stonewall“ gyvenęs garsusis bytnikų poetas Allenas Ginsbergas[3] sušuko: „Gėjų jėga! Kaip nuostabu!.. Pagaliau padarėme kažką, kad apgintume save.“ Pats būdamas gėjus, bet tik tuomet pirmą kartą apsilankęs garsiajame bare su aktoriumi Tayloru Meadu, A.Ginsbergas reziumavo: „Žinai, vyrukai ten nuostabūs – jie atsikratė nuskriaustųjų minos, kuri prieš dešimt metų buvo būdinga visiems homikams.“[4] Kova už savo savastį ir teisę ją išreikšti, atsisakymas būti nuskriaustuoju – tapimo subjektu sąlyga.
V.Pliuros poezija primena, kad ne visuomet pavyksta taikiai priešintis diskriminacijai. Dažnai kova būna nuožmi, o konsensusas tarp skriaudėjų ir jų aukų – sąlyginis. LGBTQ+ bendruomenės išėjimui iš pogrindžio įtakos turėjo ir bytnikų bei išpažintinė poezija. Visų pirma dėl to, kad tiek vieni, tiek kiti poetai viešai ir atvirai kalbėjo apie tai, kas ilgus metus buvo laikoma paslaptyje, kas buvo anapus gero tono, padorumo ir „geros poezijos“ ribų, – pyktis, maištas, geismas, baimė. Anarchija. „Mano aštrios šukės perpjaus tau gerklę“ (p. 89). Kitaip tariant, tas, kuris daužo ir laužo kitą, galų gale pats bus sužeistas savo veiksmų padarinių.
Žinoma, gerai poezijai maišto neužtenka. Neužtenka ir rašymo technikos, įdomios biografijos, ryškių emocijų. Gera poezija privalo kalbėti savo vardu ir savo unikaliu balsu, tačiau ne sau, o kitiems. Derindamas prozinio pasakojimo registrus, originalias, netikėtai išnyrančias jautrias metaforas ir kiek sentimentalius tonus V.Pliura atskleidžia, kiek daug gali tilpti viename žmoguje. Būtent šia prasme poezija iš tiesų neturi lyties nei tautybės. Gera poezija sutaiko priešybes, nes yra anapus švelnumo ir pragaro:
Jis įjungė mano radijo imtuvą, transliavo Bachą.
Nusimovė kelnes.
<...>
Po orgazmo virpėjo kaip elniukas, tas, kurį kadaise partrenkiau
Viskonsino greitkely, tasai dailus gelsvai rudas patinėlis
tysojo griovy, trūkčiodamas, merdėdamas, su nedideliais
ant galvos vos prasikalusiais ragiukais.
Ištiesiau jam savo stiklinę. (p. 92)
Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė yra rašytoja, knygos „Kai aš buvau malalietka“ autorė, literatūros tyrėja ir kritikė, literatūros mokslų daktarė
[1] Pirmoji – „Skating on the Dark Side of the Moon“ („Čiuožinėjant tamsiąja Mėnulio puse“) pasirodė 1995.
[2] „Routledge International Encyclopedia of Queer Culture“, Ed. By David A Gerstner. Routledge, 2011, p. 365
[3] Lietuvių kalba išleista A. Ginsbergo poezijos knyga „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ (Kitos knygos, 2011).
[4] Donn Teal, „The Gay Militants“, St. Martin's Press. 1971, p. 7.
