Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ rašytoja, poetė, literatūros kritikė, humanitarinių mokslų daktarė V.Kulvinskaitė-Cibarauskė kalba apie rašymą, pasakoja apie romane „kai aš buvau malalietka“ užfiksuotus Vilniaus sekretus, jai brangias miesto vietas ir jų kismą. Ją kalbina rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
Žmogus gali būti ir geras, ir blogas
Tinklalaidės vedėja, poetė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė pastebėjo: nors laidos viešnia romane „kai aš buvau malalietka“ pirmiausia kalba apie jaunos moters vietą visuomenėje, pažeidžiamumą, neteisybės jausmą, bet kūrinio stiprybė ta, kad tarp eilučių save gali atpažinti įvairūs skaitytojai: „Nebūtina baigti doktorantūros mokslų. Labai skirtingi žmonės gali atrasti atpažįstamų dalykų.“
V.Kulvinskaitė-Cibarauskė prisiminė, kaip po romano pristatymo kelios moterys knygą pirko paauglėms dukroms ar anūkėms. „Taip, ši knyga apie paauglystę, augimą, bet parašyta ne iš paauglio, o iš suaugusiojo perspektyvos, kai žiūrima į savo paauglystę, paauglystės miestą, ankstyvos brandos, jaunystės metus ir jie reflektuojami, bandoma išskirti svarbius dėmenis.“
Laidos viešnia sakė nelabai tikinti, kad vien perskaičiusi knygą paauglė pasimokytų ir nebedarytų klaidų, kurias darė knygos personažai: „Jei apie kokius nors dalykus žinai tik iš knygų, kitų žmonių pasakojimų, tai netampa autentiška patirtimi. Svarbu suvokti, kad asmenybės yra daugialypės. Pavyzdžiui, pati įsivaizduoji, kad niekada nesmurtautum prieš kitą, nepalaikytum tokių santykių. Tik patyrusi tokius santykius suvoki, kaip viskas kompleksiška ir kad nei emancipacija, nei socialinis statusas nuo to neapsaugo. Padaręs klaidų, geriau supranti save ir kitus.“ Norėdama ir knygoje perteikti šį asmenybės įvairialypumą, personažus autorė kūrė netobulus – nei užuojautos vertus, nei blogus, kenkėjus.
Naktinio gyvenimo rašytoja
Kitas išskirtinis romano „kai aš buvau malalietka“ bruožas – Vilniaus naktinio gyvenimo aprašymai. „Nežinau kito tokio lietuvių romano apie Vilnių, kuriame būtų taip atskleisti naktinis gyvenimas ir vakarėlių kultūra“, – sakė A.Kaziliūnaitė.
V.Kulvinskaitės-Cibarauskės nuomone, lietuvių literatai šiandien nelabai domisi naktiniu gyvenimu, nors jis tikrai įdomus, be jo didmiestis sunkiai įsivaizduojamas: „Naktinis gyvenimas ir rašytojai šiek tiek atsiskyrė. Atrodo, vakarėliuose, reivuose dažniau lankosi madingas jaunimas, nuomonės formuotojai. O rašytojai leidžia vakarus prie vyno taurės ar arbatos puodelio namie. Man vakarėliai buvo ir iki šiol yra svarbi gyvenimo dalis, taip pat ir knygos personažės brandos dalis, todėl norėjau tai užfiksuoti. Tokios specifinės patirtys leidžia išsimušti iš kasdienybės ir pamatyti kitą savo pusę. Kitų – taip pat.“
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
Viešnia kalbėjo apie klubinio gyvenimo, kaip miesto kultūros dalies, kismą – nueiti į barus ar reivus vienai, kaip įmanoma dabar, anksčiau buvo rizikinga. „Akivaizdu, žmonių, visų pirma vyrų sąmoningumas, kultūringumas ir pačių vakarėlių lygis keičiasi. Jei mergina, moteris į barą ateina viena, niekas jau nesitiki, kad už nupirktą kokteilį ji visą vakarą jausis dėkinga ir klausysis vaišintojo pliurpalų.“
Miesto simboliai kaip biografijos dalis
Romane „kai aš buvau malalietka“ autorė užfiksavo ne vieną jau nebeegzistuojantį ar pirminę formą pakeitusį Vilniaus simbolį. „Miestas keičiasi. Ar tai gerai, ar blogai – sunku atsakyti. Sakyčiau, blogai, nes visąlaik sminga peilis į širdį, kai mano erdvės dingsta arba transformuojasi tiek, kad tampa nebeatpažįstamos. Kai suaugi su erdve, norėtum, kad ji būtų išsaugota. Bet tai tikriausiai utopija.“ Laidos vedėjai pajuokavus, kad pokyčius mieste galbūt sukelia pats rašymas, viešnia sakė, kad būtų smagu tikėti tokia kūrybos magija, tačiau erdvių pokyčiai yra neatsiejami nuo miesto.
Viena tokių biografiškai įkrautų erdvių – buvę Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno. Jie – svarbi autorės vaikystės, paauglystės erdvė, ten lankė įvairius būrelius, renginius, ten dirbo jos mama. „Rašant „kai aš buvau malalietka“ fragmentą apie Profsąjungų rūmus, ši erdvė tarsi sugrįžo, nors niekad, kai ten lankiausi, o lankiausi daugybę, šimtus kartų, nebandžiau pastato erdvių įsidėmėti, įsiminti. Bet atmintyje, atrodo, jas išsaugai ir paskui klaidžioji kaip po realų pastatą.“
„Kita labai svarbi, ne kartą romane minima erdvė yra naktinis klubas „Muzikinis angaras“, kurio irgi jau senokai nebėra, 2015 m. buvo nugriautas, o uždarytas dar seniau – vėliau ten veikė kompiuterinių žaidimų salonas. Sereikiškių parkas – dabartinis Bernardinų sodas – romane „kai aš buvau malalietka“ irgi pasirodo senuoju pavidalu iki rekonstrukcijos. Paauglystėje ten sėdėdavome ant suoliukų, gerdavome alų. Tada šis parkas buvo visiškai kitoks: gotiškas, tamsus, be jokių dainuojančių fontanų ir klykiančių vaikų. Įdomu, kaip erdvės, pasirodančios pačios parašytame tekste, realybėje keičiasi, kol tampa nebeatpažįstamos.“
Vis dėlto ne su visomis romane „kai aš buvau malalietka“ aprašytomis erdvėmis autorė turi identišką asmeninį ryšį: „Rašydama romaną naudojau autobiografinę medžiagą, savo gyvenimiškas, erdvines patirtis, bet šią medžiagą interpretavau kūrybiškai. Man svarbu ne tiek gyvenimiškoji logika, ne užfiksuoti viską, kaip buvo, kiek sukurti įtikinamą tekstą. Ir jei reikėdavo kokios nors erdvės, personažė joje atsidurdavo, nors aš galbūt ten nesu buvusi ar esu buvusi, bet visai kitokiomis aplinkybėmis. Miestas romane – tai ne istorinis, geografinis Vilnius, o individualias personažės patirtis simbolizuojančios erdvės. Atmintis apskritai perkuria erdves. Kai buvau vaikas, net minties neturėjau Profsąjungų rūmų lyginti su Minotauro labirintu, nes apskritai nežinojau, kas tai yra. O dabar šis pastatas tapo simboline, realybėje nebeegzistuojančia erdve.“
Autorė paminėjo, kad naujoje apsakymų knygoje „Keturi“, kuri bus pristatyta 2023-iųjų Vilniaus knygų mugėje, veiksmas vyksta pramanytame uostamiestyje – jį sukurti įkvėpė ne lankyti uostamiesčiai, ne Klaipėda ar Helsinkis, o Naujininkų rajonas, kuriame gyvena: „Nors Naujininkai nieko bendro su uostu neturi, vis dėlto susiję su kelionėmis – geležinkelio artumas sukuria laikinumo atmosferą.“
Reta erdvė išvengia transformacijų
„Mums trūksta istorijos jausmo, gebėjimo priimti ją ne tik kaip didžių, gerų įvykių sumą, bet suvokti daug plačiau – ir kaip pastatų, erdvių istoriją“, – teigė V.Kulvinskaitė-Cibarauskė.
Nors pati yra vilnietė, kai kurių kasdien lankomų erdvių istorinius kontekstus sužinojo ne iškart: „Tik studijuodama universitete sužinojau, kad ant Tauro kalno buvo žydų kapinės ir jų antkapiai panaudoti montuojant laiptus, kurie vis dar kyla iki kalno viršaus. Tiek kartų jais lipau aukštyn ar žemyn ir net nepagalvojau, kad mindau žydų antkapius. Gyveni, atrodo, viskas savaime suprantama: čia parkas, čia laiptai. Būdama vaikas žaisdavau, šokinėdavau ant parke esančių akmenų, nes tuos antkapius suvokiau kaip akmenis. Ir staiga sužinai, kad šokinėjai ant žmonių kapų. Labai labai keista.“
Laidos viešnia taip pat pastebėjo, kad vadovaujamės pelno logika – jei vieta nebeneša pelno, ji, nepaisant istorinių kontekstų, tampa nenaudinga. Tokia kaita ypač ryški naktinio gyvenimo kontekste: „Dauguma naktinių klubų gyvuoja gana trumpai. Net tie, kurie tampa sėkmingi, per maždaug penkerius metus praranda žavesį, o tada tenka arba keisti pavadinimą, arba keisti koncepciją.“
Vis dėlto yra nepasikeitusių vietų: „Kablys“ (anksčiau Geležinkelininkų kultūros rūmai) nuo 6-ojo dešimtmečio yra erdvė, į kurią gali ateiti pašokti, pasiklausyti koncertų. Arba „Amatininkai“. Vienas seniausių po Nepriklausomybės atsidariusių restoranų. „Dabar ši erdvė patrauklesnė turistams, retas vilnietis čia eina specialiai. Bet restoranas išliko nepasikeitęs nuo tada, kai ten lankiausi dar besimokydama mokykloje ir vien todėl kartais ten užsuku.“
Literatūra papildo tikrovę
V.Kulvinskaitei-Cibarauskei literatūros skaitymas yra galimybė į kasdienes erdves pažvelgti kitaip: „Skaitydama Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ atpažįsti, pavyzdžiui, ten minimą cerkvę prie santuokų rūmų Naujamiestyje su visais balandžiais. Ir galvoji: „O, juk tiek kartų pro čia ėjau.“ Pamatai konkrečią vietą naujai, supranti, kad ji yra istoriškai įkrauta, nors iš pažiūros tai tik eilinė stotelė.“
Panašiai V.Kulvinskaitė-Cibarauskė jautėsi ir perskaičiusi Jurgio Kunčino „Tūlą“. „Užupyje ieškojau tiltelio, namo, kur Tūla gyveno, eidama Vilnelės pakrantėmis prisimindavau sceną, kai protagonistai mylisi ir ritasi nuo skardžio. Kai matai tokias literatūroje aprašomas vietas čia ir dabar, kūrinys visąlaik sugrįžta. Man tai labai žavu. Tarkim, Vilniuje sukurti kino filmai tokio paralelinės tikrovės efekto nesukelia. Matyt, literatūra kažkaip geriau leidžia sulydyti, supinti čia ir dabar su ten ir tada.“
Pastaruoju metu padaugėjo ekskursijų po literatūrinį Vilnių – kviečiama keliauti lietuvių autorių kūrinių maršrutais. Laidos vedėjai pasiūlius pristatyti maršrutą pagal romaną „kai aš buvau malalietka“, viešnia papasakojo, kokius taškus į jį įtrauktų: „Ekskursija prasidėtų ten, kur gyvena mano protagonistė, – Naujamiestyje, prie Vilniaus karaliaus Mindaugo mokyklos. Tais laikais, kai vyksta romano veiksmas, ši mokykla vadinosi 35-ąja. Tada ekskursija judėtų Algirdo gatve link Profsąjungų rūmų pamatų. Pasivaikščiotume po parkelį, nusileistume į Gedimino prospektą. Tikrai patrauktume į Sereikiškių parką, o iš ten – į barus. Užsuktume į „Who Hit John“, o paskui gal judėtume link Islandijos gatvės, į romane aprašytą „Yucataną“, dabar virtusį „Tuneliu“.
Laidos viešnios palinkėjimas pradedantiems rašytojams:
„Rašytojui labai pravartu pamatyti savo asmenybės ir kitų žmonių daugiabriauniškumą, suprasti, kad nėra viskas juoda ir balta, vien geri ir blogi žmonės. Tas pats žmogus gali būti ir blogas, ir geras.
Pradėjęs rašyti turi įvairiausių sumanymų, bet nesugebi jų įgyvendinti. Galvoje visko per daug, viskas susipynę. Pabandęs užrašyti pasibaisi: „Kaip siaubinga! Aš gi ne tai norėjau pasakyti.“ Bet dar nemoki pasakyti to, ką nori.
Tad jauniesiems rašytojams palinkėčiau kantrybės ir rašyti, nepaisant to, kad nepavyksta. Romantinis genijaus mitas dar, matyt, veikia, nes dažnai žmonės mąsto: jeigu nepavyko, vadinasi, aš netalentingas ir neverta nieko daryti.
Žinoma, tarp bandančių, norinčių rašyti yra daug netalentingų – tokie nieko ir neparašys. Ir net jei ką nors išsileis, tai bus šlamštas. Nors iš pradžių tikrai negali žinoti, kaip tau nutiks. Ir vėliau nežinomybė kamuoja – tokia yra rašytojo amato specifika. Kai pradedi rašyti, nežinai, ar tau pavyks. Kai knyga baigta ir rankraštį siūlai leidykloms, nežinai, ar kas nors leis. O kai knyga pasirodo, nežinai, ar ją skaitys, vertins, ar sutrins į miltus ir pavadins šlamštu. Kita vertus, ypatingo nuolatinio nuotykio pojūčio kitos veiklos nesuteikia.“
Šaltinis: www.rasytojai.lt
