Į keistas istorijas susipina vaizdai, veidai, pokalbių nuotrupos, taktiliniai potyriai, emocijos, būsenos. O U.Toleikytės eilėraštis – skaidri, bet ir šiek tiek baugi akvarelė arba grubokas piešinys kreidelėmis. Arba ir tai, ir tai vienu metu.
Džiugina, kad šiandien debiutuojančios poetės ir poetai turi vis daugiau galimybių išsileisti pirmąsias knygas. Per pastaruosius penkerius metus įsikūrusios naujos ar atsigavusios senos mažos ir vidutinio dydžio nekomercinę literatūrą leidžiančios leidyklos poezijos rankraščių nebesibaido. Tiesa, šios leidyklos priklausomos nuo Lietuvos kultūros tarybos rėmimų. Jei knygos rėmimų negauna, paprastai jų leidyba atidedama. Tačiau esmės tai nekeičia: vis daugiau leidyklų poezijos rankraščius vertina ir kantriai ieško šioms knygoms paramos nepaisant to, kad komerciškai poezija neatsiperka ir niekuomet neatsipirks.
Dar visai neseniai mažosios leidyklos sistemingai bankrutavo, o didžiosios poezijos rankraščių įnirtingai kratėsi. Jei nesi gausų gerbėjų būrį turintis, todėl leidyklų geidžiamas žinomas vardas (aktorius, muzikantas, socialinių tinklų žvaigždė), vienintelė respektabili vieta debiutuoti buvo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamas Pirmosios knygos (PK) konkursas. Tiesa, konkursas skelbiamas tik kartą per metus, jame anksčiau dalyvauti galėjo tik jaunesni nei 35 metų autoriai ir laimėtojai kasmet tėra du: vienas debiutuojantis prozininkas ar prozininkė ir viena debiutuojanti poetė ar poetas. Kiti laukdavo kitų metų. Arba dar kitų. Susidarydavo pačios tikriausios laukiančiųjų eilės: mažoje bendruomenėje visi daugiau mažiau žinodavo, kas „Pirmosios knygos“ konkurse dalyvavo, kaip buvo įvertintas rankraštis, kokios prognozės kitiems metams.
Pati „Pirmosios knygos“ konkurse dalyvavau kelis kartus. Po kiekvieno bandymo sulaukdavau vieno ar kito tų metų komisijos nario raginimo būtinai dalyvauti kitais metais. Neva, kitais metais tikrai laimėsiu. Nusiteikusi optimistiškai kitais metais vėl nešdavau rankraštį į Rašytojų sąjungą, bet komisijos sudėtis pasikeisdavo – ir aš vėl nelaimėdavau. Galų gale padėjau savo rankraštį stalčiun. Ten jis miegojo kelis metus, o tada staiga kažkas manyje nutiko. Supratau, kad tikrai noriu, jog „Antrininkė“ pasirodytų. Kad tikiu savo rankraščiu, net jei kažkokios komisijos juo ir nepatikėjo.
Vienintelė leidykla, sutikusi leisti mano knygą, buvo „Naujas vardas“. Tai pankiška leidykla, leidusi ir puikias knygas, ir visiškus niekalus. Visos „Naujo vardo“ knygos buvo skaitmeninės, nemokamos ir neturėjo ISBN numerio. Knyga be ISBN – tai kaip žmogus be paso. Tokia knyga nėra registruojama Bibliografijos ir knygotyros centre, jos nėra bibliotekų paieškų sistemose. „Antrininkė“ pasirodė 2017 m. ISBN nusipirkau pati savo lėšomis. Ne vienas poetas viešai šaipėsi, kad mano debiutinė knyga netikra, elektroninis vaiduoklis, sugadinau rankraštį. Juk tereikėjo dar pora metų palaukti ir būčiau laimėjusi PK.
Bet ir be PK „Antrininkė“ sulaukė nemažai dėmesio. Moralas: tikrai ne visada verta klausyti „geriau žinančių“ patarimų. Tais pačiais metais „Naujo vardo“ leidykloje puikią debiutinę poezijos knygą išsileido ir Tomas Petrulis – „Triukšmo gyvatę“ taip pat vis dar galite parsisiųsti nemokamai[1].
O dabar – šių metų mėlynieji debiutai.
Drąsa nežinoti atsakymų
Austėja Jakas. „Mėlynieji malonumai“. Dailininkė Greta Ambrazaitė. – V.: „Baziliskas“, 2024.
Pasaulis yra keistas ir mes taip pat keisti. Kodėl? Nors mūsų labai daug, jaučiamės vieniši. Mes ilgimės „to, ko iš tikrųjų nėra, bet mano protas sako / kad yra“ (p. 26). Ilgimės nesiilgėti. Yra klausimai, o atsakymų nėra: „ką tai sako apie mano širdį / aš nežinau“ (p. 18). Ir dar yra atmintis, kuri su mumis nuolat žaidžia, nuo mūsų slepiasi. Ir širdies skausmas, kuris, pasak gydytojo, neegzistuoja. „keistai mus čia sutvėrė kažkas“ (p. 15).
Debiutantų poezijai dažnai būdingi paaugliškai kategoriški tonai, žavėjimasis ribiškumu. A.Jakas debiutinė poezijos knyga šia prasme unikali. Tonas prislopintas, švelniai ironiškas, akivaizdi distancija tiek su savo personažais, tiek su kalbančiojo ar kalbančiosios instancija – poetiniu „aš“. Mėlynieji malonumai – tai melancholiškos, liūdnos ir juokingos istorijos, keistos būsenos, negrabios, tarsi tyčia deformuotos frazės ir puiki muzikinė klausa. Kaip taip gali būti?
Drįstama klausti ir net pripažinti, kad atsakymų nėra. Kelionės be tikslo, ieškojimas nežinant, ko ieškai. Nesėkmingi bandymai suprasti save, užmegzti ryšį su kitu, su kitokiu. Bet ką reiškia „kitas“ ar „kitoks“, jei pats sau esi neaiškus?
įsimyliu vyrus, kurie kaip ir mėgaujasi gyvenimu
tačiau yra vienišiausi vyrai žemėje
kai žiūriu į juos, jaučiuosi, lyg matyčiau save
tie visi vyrai yra kaip mano atvaizdas
jie yra mano veidrodžiai.
(...)
taip ir eina gyvenimas
trapus, vienišas daiktas
aš dabar čia sėdžiu, bet vėliau nebeliks nieko
mano žuvys ir mano paukščiai
ir mano monstrai dideliais batais
visi mes nueisime miegoti į savo nepaklotas lovas
kai aš miegu, miegu sudėjusi abi rankas tarp savo kojų
atrodo, kad meldžiuosi savo lyčiai
pusė šito gyvenimo yra skirta miegui
kam skirta kita pusė nelabai žinau (p. 10-11)
Nors grafikės A.Jakas pasaulėjauta man artima ir simpatiška, tekstus prisijaukinti pavyko ne iš karto. Galbūt suklaidino žanrinė nuoroda „eilėraščiai“, nes dauguma į rinkinį sudėtų tekstų artimesni poetinei prozai, o ne tradiciniams eilėraščiams. Kartais tikrai neverta bandyti įsprausti į žanrinę dėžutę teksto, kuriam toji dėžutė neskirta.
„Mėlynuosius malonumus“ sudaro poetiniai pasakojimai ir situacijų, būsenų vaizdeliai. A.Jakas frazės ilgos, žodingos. Kartais atrodo, kad žodžių per daug ar kad jie tarpusavyje nedera. Kita vertus, kai naudojamos tradicinės poetinės priemonės, tai daroma vietoje ir laiku, ir tikslingai: mėgstamas žodžių žaismas, savitą ritmą kuriantys pakartojimai, originalios, dažniausiai sudėtinės metaforos, palyginimai. Svarbiausia, kad yra vadinamasis „antras dugnas“ – potekstė, kasdiene kalba neužčiuopiama prasmė, įžvalga.
Daug detalių, kurias galima būtų palaikyti autobiografinėmis, tačiau A.Jakas tekstai nėra išpažintiniai įprasta prasme. Nors kalbama pirmu asmeniu, tas asmuo gali būti ir jis, ir ji. Kartais jie net tame pačiame tekste keičiasi. Kalbantysis yra poetinė kaukė, personažas. Kaukės poetika itin akivaizdi paskutiniame skyriuje „žaidimų kambarys“, kuriame pasakojamos švelniau ar stipriau absurdiškos istorijos: į duris paskambinęs vyras peršauna pasakotojai koją, o ši jį pas save apnakvindina; pasakotojas paslysta, jo galva nurieda, o šis grįžta namo be galvos patenkintas („šįkart nesiruošiu pakelti ir savo galvos / taip tiesiog lengviau“, p. 65). Personažai yra ir tėvas, patėvis, motina, brolis ir visi keisti keistame pasaulyje sutikti asmenys.
A.Jakas geografija plati, nuo „alytkaimio“ iki Indijos, Naujosios Zelandijos, Dubajaus (skyrius „man dabar jau reikia eiti“). Vis dėlto kitataučių keistumas labiau susijęs ne su Rytus orientalizuojančiu vakariečio žvilgsniu, o su minėta daug platesne prielaida, kad pasaulis – tiek rytai, tiek vakarai, tiek asmeninė vidujybė – yra keistas, daugybinis ir nepažinus.
Savo naratyvumu, kaukės poetika A.Jakas eilėraščiai labai artimi knygos redaktoriui poetui Gintarui Grajauskui, eilėraščių-istorijų ir poetinių kaukių, kalbėjimo „kitais balsais“ meistrui. Švelnia ironija, komiška seksualumo traktuote ir nenuglaistyta fraze ir tariamu naivumu „Mėlynieji malonumai“ primena Dovilės Bagdonaitės „Takelius žolėje“ (Baziliskas). Beje, A.Jakas yra grafikė, o D.Bagdonaitė baigusi tapybą ir menotyros doktorantūrą. Taigi, abi į literatūrą atėjo iš vizualiųjų menų sferos.
Netaisyklingos, perteklinės, žmogaus, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji, kalbėseną primenančios A.Jakas frazės mane iš pradžių gerokai erzino. „galiu tik nušluostyti dulkes nuo to kas apdulkėję“ (p. 39) – savaime suprantama, kad negalima nušluostyti dulkių nuo to, kas nėra apdulkėję. „liniuoti marškinėliai su daug spalvų“ (p. 42) akivaizdžiai yra dryžuoti marškinėliai. Arba vaivorykštiniai. „susiieškoti moterį“, „aš dabar neturiu kančios“ (p. 44); „koks jausmas jausti erekciją“, „moka daug pinigų“ (p. 45); „moteris yra užtylinta“ (p. 47) ir pan. Kita vertus, A.Jakas eilėraščių kalbančioji ar kalbantysis ir personos, kurių balsais kalbama, nėra į lietuvybę, lietuvių kalbą ar poeziją įsišakniję. Tai arba klajūnai, arba svetur sutiktų žmonių projekcijos – keistos, prastai nugirstos, atminties iškraipytos. Būtų kvaila ir neįtikinama, jei šios projekcijos kalbėtų kaip kanoniniai poetai ar LRT diktoriai.
Švelnūs sapnai apie smurtą ir artumą
Uršulė Toleikytė. „Šuo vaiduoklis“. Dailininkė Greta Šležaitė. – V.: „Slinktys“, 2024.
U.Toleikytė iš pažiūros yra visiška A.Jakas priešingybė. Jos frazė glotni ir glausta, žodynas gana tradicinis, eilėraščių pagrindą sudaro sapniška, siurrealistinė vaizdinių tėkmė. „Šuns vaiduoklio“ eilėraščių jaukintis, prie jų pratintis taip, kaip teko pratintis prie A.Jako poetinio registro, greičiausiai neprireiks.
Rinkinio pavadinimas yra intertekstinė nuoroda į kultinį 1999 m. Jimo Jarmusho filmą „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“. Pagrindinis filmo personažas manosi esąs samurajus XX a. pabaigos industriniame Amerikos mieste. Jis gyvena ant stogo, augina balandžius ir skaito samurajų knygą „Hagakurę“. Ruošiasi misijai: kaip samurajui ir dera, yra pasiryžęs už savo šeimininką, vulgarų vietinį gangsterį, bet kada paaukoti gyvybę. Iki pat filmo pabaigos mes nežinome, ar visa tai realybė, ar keistuolio vienišiaus fantazija, sapnas atviromis akimis, būdas pabėgti nuo nejaukios, priešiškos tikrovės. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad sapnas atviromis akimis yra vienas iš būdų priešišką tikrovę įveikti, perkeisti, sutaurinti.
Pasaulio kaip sapno, gyvenimo sapnuojant tema vienaip ar kitaip išnyra visuose U.Toleikytės eilėraščiuose. Ši tema neatsiejama nuo atminties, visų pirma nuo vaikystės, paauglystės prisiminimų. Šie prisiminimai pakankamai nutolę, kad atrodytų keisti, mistiški, tačiau vis dar išlaikę aiškius kontūrus, emocinį foną. Vaikystės, paauglystės emocinį foną iššaukia ir knygos puslapius marginantys tarsi iš mokyklinių sąsiuvinių persikėlę piešiniai, ir lipdukai atvarte-vokelyje. Atrodo, smulkmenos, bet puikiai suveikia – kelia nostalgiją, žadina asmeninius atsiminimus. Tarp realybės ir fantazijos balansuoja ir mūsų jausminis pasaulis: niekada nežinai, ar tai, ką jauti ir įsivaizduoji jaučiant kitus, nėra pramanas.
Pirmasis skyrius „Kiemas“ nenustebino. Daugumoje debiutinių knygų atsisveikinama su vaikyste, paauglyste, jaukinamasis ir kartu stumiamas nuo savęs neteisingas, žiaurus, abejingas pasaulis, jo tvarka, kurią paauglystėje tikimės pakeisti, tačiau vėliau šią viltį prarandame. Gana nuspėjami ir intertekstai. Įvadiniame eilėraštyje nužudomas brolis-šuo. Aliuzija į mokyklinės literatūros kanoną, į Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“. Būtent netektis ir asmeninė kaltė, kad broliui padėti nepavyko, tampa paskata kalbėti, kurti:
siunčiau broliui laiškus
aišku naivu tikėtis
brolis laiškus apseilėdavo
ir užkasdavo giliau
nei smėlyje žaislus
bandžiau jį apsaugoti
galbūt per vėlai (p. 9)
Neteisybės, kaltės ir smurtaujančio pasaulio nerealumo pojūtis išnyra eilėraščiuose karo tema. Eilėraštyje „Potvynis“ persikloja nuskendusių pabėgėlių, skęstančios „Hamleto“ Ofelijos, bombarduojamų miestų vaizdiniai. Eilėraštyje „Pykš pokšt“ svarbi vaikystės, amžinojo smurto ir smurto reprezentacijų populiariojoje kultūroje tematika. Pavadinimas nurodo į Nancy Sinatros dainą „Bang Bang (My Baby Shot Me Down)“, kurią bent jau mano karta pirmą kartą išgirdo žiūrėdami Quentino Tarantino dviejų dalių filmą „Nužudyti Bilą“ (2003 ir 2004). Smurtas yra ir vaikiškų žaidimų pagrindas, ir meilės, erotiškos, kerštu grįstos ištikimybės garantas, ir paskata panirti į sapnų pasaulį, užsidengti akis („pykš pokšt / Mykolas šauna / sesutė užsidengia akis“, p. 38).
Kylančio ir slopstančio, nyrančio gilyn ir kylančio į paviršių kalbėjimo patirtis U.Toleikytės knygoje perteikiama ir vizualiai. Naudojami didėjantys ir mažėjantys šriftai (eil. „Kalbėk“), raidės banguoja (eil. „Burna pilna“, „Už saugesnį pasaulį“) arba blunka (eil. „Pusbrolis ir kosmosas“).
Itin paveikus eilėraštis „Maudynės“, sukeliantis regos sinesteziją: puslapio spalva, išsiliejusios raidės ir teksto siužetas (panirimas po vandeniu, skendimas vonioje) iššaukia garso (spengimas ausyse panirus po vandeniu), taktilines patirtis. Skaitant atrodo, kad jauti, kaip panirus odą glosto šiltas vanduo, perštinčiomis akimis regi per vandenį prasiskverbiančią elektros lemputės šviesą.
Galutinai papirko antrasis ir trečiasis knygos skyriai „Turėjau užmiršti“ bei „Daugiau neskaudės“. Pagrindine tema čia tampa intersubjektyvumas. Intersubjektyvumo terminas nusako ryšį tarp dviejų ar kelių sąmonių. Kaip, kokiu būdu mes suprantame ar pajuntame, ką jaučia kitas? Ar kitas, būdamas kitoks, apskritai gali jausti tą patį, ką ir mes? Dominuojantis emocinis fonas yra švelnumas. Sunku pasakyti, ar šiuos eilėraščius galima vadinti meilės eilėraščiais. Galbūt. Tiesa, juose nėra tipiškų lyčių vaidmenų nei romantinių topų, skaitant dažnai susimąstydavau, kad kitas, kurį siekiama patirti, suprasti, mylėti, yra pati kalbančioji.
atsigulu į lovą
po antklode pilna paukščių
paukščiai padarai šilto kūno
mane kapoja
tik kur dingęs
skausmo pojūtis
esu sustingus
esu lubose
du esu ir nė vienas
palikau savo kūną
(...)
dabar tik sklendžiu ore
kvėpuoju išplėšytom plunksnom
šiurpstančia žąsies oda
galvoju kodėl sugrįžus
neužvėriau langinių grobuonims
išstūmė mane iš savęs
šilto guolio
pažadėjau – kai iš lubų nusileisiu
pabučiuosiu į skruostą skausmui
daugiau iš kūno neišskrisiu (eil. „Du esu ir nė vienas“, p. 94-95)
*
Norėčiau dar parašyti apie tai, kad ir A.Jakas, ir U.Toleikytės eilėraščių knygose vis prabėga šuo. Ir kad šuns vaizdinys, šunį gaubiantis švelnumas susišaukia su Jurgitos Jasponytės neseniai pasirodžiusiu poezijos rinkiniu „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). J.Jasponytės knygos viršeliu tapo Eglės Gineitytės tapybos darbas „Draugas“, vaizduojantis inuitę ar inuitą ir haskį primenantį šunį. J.Jasponytės eilėraščiuose žaidžiama panašiai skambančiais žodžiais: upė Šunelė ir flanelės chalatas su šuniukais, kurį kalbančioji vilki vaikystėje (ar sapne). Prie lango knapsintis šuo, kaukiantis šuniukas, nusiskundimas, kad „nebeliko šuniukų Šaltupės gatvėje“. U.Toleikytės eilėraštyje brolis virsta šunimi, po mirties apsilanko šuns pavidalu ir liepia „kalbėti“. A.Jakas eilėraštyje kalbančioji mini, kad baltas geras šuo yra jos būsimasis širdies donoras. Ilgimės ištikimybės, betarpiškumo, prisirišimo?
Ir apie mėlynos spalvos simbolizmą pasvarstyti norėčiau, ir kodėl pastaruoju metu poezijoje tokia populiari atminties tema.
Geri eilėraščiai įkvepia. Todėl poeziją skaityti vertą, net jei prisijaukinti, kaip kokį laukinį šunį, nelengva. Bet kartą prisijaukinus, ji pasilieka su visam.
[1] https://naujasvardas.lt/knygos/tomas-petrulis-triuksmo-gyvate-eilerasciai/
