Štai kelios populiariausios priežastys. Pirmoji – reklamos stoka. Įsimename nuolat girdimus vardus ir veidus, kurie visur šmėžuoja, todėl fiziniuose ir virtualiuose knygynuose akys inertiškai krypsta į knygas, kurių autorių pavardes kažkur girdėjome. Kiti ir sąmoningai vien tokių knygų ieško, nes jei knygą reklamuoja, tai ji turėtų būti gera ar bent kažkuo įdomi. Kitaip juk nereklamuotų?
Tiesa, poezijos knygos iš visų žanrų reklamuojamos mažiausiai. Šis žanras pernelyg nišinis, todėl leidykloms į poeziją investuoti, kitaip tariant, pirkti šioms knygoms reklamą, paprasčiausiai neapsimoka. Kam kišti pinigus ten, kur pelno vis tiek nebus?
-
Kritikė J.Visockaitė – apie olimpinių atidarymą, knygą „Gedimino kraujas“ ir parodą „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“
-
Gediminas Kukta. Nauji filmai: porno aktorė, FTB agentė, tornadų medžiotoja ir reklamos vilkė
-
Patricija Tilvikaitė. Vyrai irgi verkia, arba 10 knygų apie skirtingus vyriškumo veidus
Todėl renkantis, o ir vertinant poezijos knygas itin svarbus poeto ar poetės vardą gaubiantis simbolinis kapitalas. Simbolinio kapitalo dydį lemia poetinės premijos (todėl nemaža dalis poetų premijas itin sureikšmina) ir poeto ar poetės žinomumas apskritai.
Štai poetas Rimvydas Stankevičius, atsakinėdamas į žurnalo „Metai“ anketą, Maironio premijos gavimą lygina su patekimu į Dangų ir prisipažįsta ne kartą kruopščiai studijavęs premijuotų kolegų sąrašus: „Nė neįsivaizduojat, kiek laiko esu praleidęs analizuodamas „Poezijos pavasario“ laureatų sąrašą dar ir iki pats į jį patekdamas – skaičiuodavau gyvus ir mirusius, svarstydavau kiekvieno vainikuotojo vertumą tokiu vadintis, raudonu šratinuku kadaise buvau net išbraukęs tuos, kurie, kaip anuomet man atrodė, atsirado jame tik dėl konjunktūros, pažinčių ar nelemto atsitiktinumo… Galimybė būti įrašytam į tą sąrašą tarp tokių poezijos „antžmogių“ kaip Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė – man visuomet atrodė tolygi raštiškam patvirtinimui, kad po mirties pateksiu į Dangų.“
Jei autorius ar autorė yra gavę reikšmingų apdovanojimų, tikėtina, kad kritika ir vėlesnes knygas vertins palankiau ar bent jau pastebės, paminės. Iš inercijos žinomų autorių knygas pirks ir skaitytojai.
Skaitytojai, kurie nėra literatūros lauko profesionalai (literatūros tyrėjai, kritikai etc.) pasikliauna ne tiek rašytojo ar rašytojos gautais literatūriniais įvertinimais, kiek žinomu veidu, atpažįstama pavarde. Televizijos ar ypač socialinių tinklų žvaigždės, populiaraus kunigo, aktorės ar muzikinės grupės nario knygą ̶ paprastai tokiais atvejais net nesvarbu, prozos ar poezijos – pirks, nes smalsu, apie ką rašo žinomas žmogus, matomas veidas.
Jei autorius ar autorė yra gavę reikšmingų apdovanojimų, tikėtina, kad kritika ir vėlesnes knygas vertins palankiau ar bent jau pastebės, paminės.
Savo apžvalgoje pristatau dvi poezijos knygas, kurios nebuvo reklamuojamos, o jų autorių veidai vargu ar atpažįstami toms ir tiems, kurie poetiniai gyvenimo neseka įdėmiai. Literatūros kritikai šias knygas taip pat, mano galva, pražiūrėjo. Nepaisant to, abu eilėraščių rinkiniai išskirtiniai, verti dėmesio.
Empatiški eilėraščiai
Diana Paklonskaitė. „Gėlės kaip šunys“. Dailininkė Ana Mana. – V.: „Slinktys“, 2023.
Trečioji poetės Dianos Paklonskaitės – Kaune gimusios, 18 metų Airijoje gyvenusios autorės –knyga yra pati tikriausia empatės poezija. Empatais vadinami žmonės, gebantys įsijausti į kito emocinę būseną, suprasti ir net sugerti kito jausmus. Į kitą nukreiptas poetės žvilgsnis ne skrodžia, skenuoja ar analizuoja, o siekia susitikti, prisiliesti.
Be to, kitas, į kurį žvelgiama, eilėraščiuose paprastai yra bejėgis, pažeidžiamas, menkas: niokojama gamta ir jos objektai (nendrinė vištelė, sliekas, nuskintos rožės, nukirstas medis), ant ribos balansuojantys ar ją peržengę žmonės (benamis, kalinys, mirę artimieji), kasdienės buities daiktai (nudrengtos šlepetės, medinė kėdutė, puodelis, radiatorius).
Net kalbantis su poetinio pasaulio personalijomis – intertekstualumas D.Paklonskaitei svarbus, ji dažnai cituoja, parafrazuoja kitus poetus – tikima, kad situacijos, kai „žvilgsnis susitinka“ (p. 23), yra prasmės šaltinis, būtent dėl šių akimirkų gyvename.
Mirštame (dvasiškai ir fiziškai), kai liekame vieni, pamišti, apleisti:
gėlės kaip šunys
šeimininkui išėjus
susiriečia į kamuoliuką
ir tyliai numiršta (p. 67)
Empatija D.Paklonskaitės eilėraščiuose brandi ir suvaldyta. Pasaulio neišgelbėsi, visiems nepadėsi, mirties nenugalėsi, todėl apsisprendžiama daryti tai, kas konkrečioje situacijoje įmanoma. Blaivi nuostata, kad prasmingiau ne raudoti dėl viso pasaulio kančių, o palesinti paukštį, pasisveikinti su benamiu, pabūti greta išeinančio ir prisiminti išėjusiuosius, yra gaivi, šviežia.
Ji leidžia atsiriboti nuo lietuvių poezijoje vis dar populiarios poetinės arogancijos, susireikšminimo. Subtiliai, suvaldytai perteikiamos ir amžėjimo, entropijos, atsisveikinimo su daiktais, žmonėmis, vietomis ir jausmais temos.
D.Paklonskaitės eilėraščiuose nesidraskoma, neisterikuojama, vengiama visažiniškumo ir kankinio rolės. Gal dėl knygai „Gėlės kaip šunys“ skirtose recenzijose justi kritikų nuostata, kad tai, apie ką poetė rašo, lyg ir nėra pakankamai reikšminga, svarbu. Temos, problemos nėra pakankamai didėlės, reikšmingos. Tačiau ne visuomet labiausiai skauda tam, kas rėkia garsiausiai.
Hipertrofuotas jausmingumas, ribiniai išgyvenimai literatūroje pernelyg dažnai pasitelkiami autoriui ar autorei siekiant dėmesį atkreipti į save, be to, svaigina ir sukelia tokią pat priklausomybę, kaip cukrus, riebalai ar kvaišalai, todėl vis sunkiau žavėtis „ribiniais registrais“.
„Gėlės kaip šunys“ eilėraščiai lakoniški, logiški ir nuoseklūs, o tai yra poetinės meistrystės požymis.
„Gėlės kaip šunys“ eilėraščiai lakoniški, logiški ir nuoseklūs, o tai yra poetinės meistrystės požymis. Žavi nugludintos metaforos, palyginimai: „kamanė gaudžia lyg tolimas / tolimas greitkelis„ (p. 40); „nemiga ištinka staiga / lyg palietus nuogą elektros mygtuką“ (p. 82); „sliekai / ištikimiausi rausvieji / žemės angelai“ (p. 88); „šermukšnio uogos / aštriai raudonos // bet teisingos“ (p. 89).
Silpnoji rinkinio „Gėlės kaip šunys“ eilėraščių pusė: empatija kartais padvelkia monotonija, net tyliu moralizavimu (eil. „medis negalvoja“). Vis tik metaforos, palyginimai, nugludintos frazės ir skaidri kūrinių struktūra šį trūkumą atperka su kaupu.
Rekomenduoju pavargusiems nuo poetinio egocentrizmo ir mėgavimosi ribiškumu.
Neprijaukinamas pasaulis
Ieva Rudžianskaitė. „Tryliktasis mėnuo“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – V.: „Kauko laiptai“, 2023.
Beveik visus rinkinio „Tryliktasis mėnuo“ eilėraščius skaičiau po kelis kartus. Originalūs vaizdiniai, įdomios jungtys reikalauja dėmesingumo. Visiška priešingybė populiariajai poezijai, kurioje viskas kaip ant delno.
Kita vertus, dėmesingas skaitytojas sulaukia atlygio, o ne nusivylimo – I.Rudžianskaitės eilėraščiai prasiveria. Jų struktūra, kai išmoksti joje orientuotis, tampa aiški, motyvuota. Tikslinga.
Didžiausią įspūdį padarė tai, kad eilėraščiai taiko ne į suvokėjo jausmus, o į protą. Kviečia mąstyti ir nekuria supaprastinto pasaulio iliuzijos.
Kitaip nei D.Paklonskaitės empatiškoji subjektė, I.Rudžianskaitės eilėraščių kalbančioji yra uždara, hermetiška. Net kiek mizantropiška. Neprijaukintais žodžiais („neprisijaukinu žodžių – jie blaškosi / lyg beždžionės reikalaujančios riešuto“, p. 26) kalbama apie neprijaukintą ir tikriausiai neprijaukinamą pasaulį.
Poetės balsas tylus, kartais piktas, irzlus. Nemažai nejaukos, kasdienės destrukcijos, kuri ir masina, ir atstumia. Norisi tikėti, kad pasaulis yra ar bent turėtų būti geras, bet jis toks nėra. Nors tuo pat metu ir yra. Paradoksas.
moteris baltai švytinčiame kioskelyje
pardavinėja vaisius –
jie lyg iš natiurmorto –
nesinori valgyti tik žiūrėti
ir mąstyti apie visatos plėtimąsi
užmaršties paliestas kūnas
pradeda dar vieną sukimosi ciklą
šitoj prakeiktoj karuselėj
kurią mielai išsprogdintum
su visais joje sėdinčiais vaikais
parazitiškomis šypsenėlėmis
rankiotum ištiškusius mėsos gabalėlius
tarytum raudonuosius serbentus
kadais taip ryškiai žėrėjusius
kad nesinorėjo prie krūmo prieiti per arti
2021 rugsėjis (p. 20)
Datos po eilėraščiais yra subtili nuoroda, kad tekstai rašyti Ukrainoje vykstančio karo kontekste. Pasirinkimas eilėraščius datuoti – interpretacinis raktas (tiksliau, vienas iš raktų), paaiškinantis pyktį, destrukciją, nerimą.
Asmeniškai man toks kalbėjimas daug paveikesnis nei skausmą, destrukciją fetišizuojanti poezija karo tematika, kurią rašo saugiuose namuose sėdintys autoriai.
Asmeniškai man toks kalbėjimas daug paveikesnis nei skausmą, destrukciją fetišizuojanti poezija karo tematika, kurią rašo saugiuose namuose sėdintys autoriai. Skaitant asmeniškai nepatirto karo pasakojimus kyla atgrasos jausmas, nes karo tematika leidžia poetui ar poetei kaupti simbolinį kapitalą ir skaitytojų simpatijas nusavinant svetimas patirtis.
Tomas Venclova eilėraštyje „Azovo kampanija“ sugretina bulvare po liepomis rūkantį egzaltuotą studentą („Kaip saldu nekęsti tėvynės“) ir tuo pat metu kažkur toli mūšyje mirštantį bevardį kareivį („o kareivis – jo vardo draugai nepajėgs atsiminti – / dar įkvepia oro likutį tvankiam labirinte.“).
Dauguma mūsų „karo poezijos“ autorių yra būtent tokie studentai, įkvėpimo besisemiantys iš karo žiaurumų ir svetimos kančios. I.Rudžianskaitė, o taip pat Jurgita Jasponytė poezijos rinkinyje „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ (LRS leidykla, 2024) šia prasme daug nuoširdesnės ir autentiškesnės. Karo žiaurybių poetės nefetišizuoja ir svetimų patirčių nesigviešia, jos rašo apie kasdienybę, slopų neteisingumo jausmą gyvenant kasdienius gyvenimus, tačiau žinant, kad karas vyksta.
I.Rudžianskaitės metaforos vizualios, ji priklauso tai pačiai regą vertinančiai aukštojo modernizmo jusliškumo paradigmai, kaip ir cituotas T.Venclova.
I.Rudžianskaitės metaforos vizualios, ji priklauso tai pačiai regą vertinančiai aukštojo modernizmo jusliškumo paradigmai, kaip ir cituotas T.Venclova. Tačiau aukštuoju modernizmu aklai nesižavi, neseka, neimituoja. Greičiau tradiciją savitai keičia pritaikydama savo balsui ir poetinei regai. Kasdienės detalės sukimba į keistus, detalius, beveik siurrealistinius kasdienybės paveikslus, kurie skaitytoją tarsi nutvilko, išstumia iš saugios visažiniškumo pozicijos.
stebėk dangų šluojančius klevus
nusistebėk jų atkaklumu
kai lyg tyčiodamasi mėlynė
pasipuošia debesų juostomis
atrodo kad iš nuovargio įraudusios šakelės
vėduoja milžinišką tigrą (p. 75)
Stebėdamas debesis suvokėjas įsivaizduoja tigrą. Jo ar jos sąmonei tigras tą akimirką yra tikras, regimas. Bet tuo pat metu nerealus, pramanytas tai vaizdinys-idėja, kaip ir tryliktasis mėnuo. Fantazija, „atrodymas“ ar „pasirodymas“. Tačiau jei kažką galime įsivaizduoti, galbūt tai reiškia, kad tas kažkas egzistuoja? Bent jau mūsų galvose. Ir knygose.
I.Rudžianskaitės eilėraštyje pasirodantis tigras subtiliai susišaukia su Jorge Luiso Borgeso eilėraščio „Dar vienas tigras“ problematika: trapi yra riba tarp to, kas tikra ir to, kas pramanyta, ir to, kas egzistuoja tik kalboje, bet kalbą peržengia, virš jos pakyla.
I.Rudžianskaitės „religiniai eilėraščiai“ – naudoju kabutes, nes šie tekstai nėra religiniai tradicine prasme, juose nėra adoracijos, demonstratyvaus maldingumas, dievotumas ir iš to kylančio viršenybės jausmo, – primena dialogus, pašnekesį. Vis dėlto tai nėra dialogas tarp lygių ar panašių pašnekovų.
Jei kažką galime įsivaizduoti, galbūt tai reiškia, kad tas kažkas egzistuoja? Bent jau mūsų galvose. Ir knygose.
„Tu“, į kurį kreipiamasi, lieka amžinai numanomas. Mes nežinome, ar „tu“ girdi, ar kada atsakys. Mes net nežinome, kas tas „tu“ ir ar jis apskritai egzistuoja. Vaizdiniai, pasitelkiami pašnekovo tapatybei apibrėžti, dažnai grubūs, buitiški („ar kada nors pagalvojai kad esi / pati didžiausia piktžolė kuriai išrauti neužtenka jėgų“, p. 31). Tikriausiai taip siekiama pralaužti, įveikti abstrakciją.
pasakyk man kaip jautiesi
kai pykstu ant Tavęs kai sakau
kad Tavęs gal nėra
(...)
aš nieko nesuprantu
tesugebu galvoti apie dar vieną metaforos galimybę
atsisakyti jos pasakyti kad užteks nebereikia
patikrinti faktus nuspręsti:
Tavęs nėra po to ir vėl paklausti:
kaip jautiesi? (p. 71).
Tikiuosi, kad Dianos Paklonskaitės „Gėlės kaip šunys“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“ taps atradimu ir jums. Nebūtinai dideliu, pasaulį vienu ypu apverčiančiu, perkeičiančiu. Maži atradimai, tylūs, keisti balsai ne mažiau reikšmingi ir gilūs.
