Diskusijoje, kurioje buvo bandoma atsakyti į klausimą, kiek Rusijoje išties likę besipriešinančių Vladimirui Putinui, kodėl žmonės neina į gatves, dalyvavo žymus rusų rašytojas M.Šiškinas, šiuo metu gyvenantis Šveicarijoje, opozicionierius, A.Navalno bendražygis, knygos „Putinland“ autorius Leonidas Volkovas bei žurnalistė, istorikė, Nobelio taikos premijos laureatė, organizacijos „Memorial“ viena kūrėjų Irina Ščerbakova.
Žurnalistės, istorikės žvilgsnis
I.Ščerbakova sakė, kad į procesus Rusijoje ji pirmiausia žiūri istorikės žvilgsniu. „Tai, kas dabar vyksta Rusijoje, augo pamažu, tai buvo ilgas procesas. Iš pradžių iš žmonių atėmė laisves, visos struktūros ėmė irti, įvyko dezintegracija. Tam, kad žmonės priešintųsi, reikia organizuotų struktūrų, o jos buvo sunaikintos. A.Navalno bendražygiai arba paliko šalį, arba atsidūrė kalėjimuose“, – sakė ji. Tai, kad žmonės, išsigandę mobilizacijos, ėmė bėgti iš Rusijos, buvo pavieniai sprendimai, be jokios organizacijos. „Žmonės pripratę prie diktatūros, bet kai atėjo mobilizacija, jie pasakė – gerai, reikia gelbėti savo kailį, ir ėmė bėgti“, – sakė ji.
Jos teigimu, V.Putinas apsukriai pasinaudojo situacija, kuri susiklostė dešimtajame dešimtmetyje. „Tas laikotarpis buvo labai sudėtingas, rusai nevertino demokratijos, manė, kad tame nėra nieko pozityvaus. Ir kai atėjo V.Putinas, jie pagalvojo – dabar bus geriau. Jis sudarė iliuziją, kad šalis klestės“, – sakė istorikė. Po kurio laiko Rusijos žmonės pradėjo matyti, kad situacija blogėja, iš jų atimamos visos teisės, tačiau bet kokios struktūros, kurios egzistavo iki tol, jau buvo sunaikintos.
Nobelio premijos laureatė teigia, kad Vakarai prisidėjo prie to, kad V.Putinas jaustųsi nebaudžiamas, įtikėtų, kad šios šalys ir toliau norės pirkti dujas iš Rusijos, tačiau kaltinti dėl to, kas vyksta dabar Ukrainoje, Vakarus yra neteisinga.
I.Ščerbakova, žvelgdama į ateitį, sakė, kad pirminė sąlyga – Ukraina privalo laimėti, kitu atveju Rusijoje visiškai nieko nepasikeis. „Reikia daryti viską, kad tai įvyktų. Tuomet reikia ruoštis ilgalaikiams procesams – tam reikės tarptautinės bendruomenės, įvairių komisijų įsitraukimo. Reikės pripažinti kaltuosius dėl to, kas įvyko – tie, kurie įvykdė nusikaltimus, turi būti įvardinti ir nubausti. Negalima sakyti, kad „visi taip darė“, – sakė ji.
Visgi ji mano, kad net ir Ukrainai pasiekus pergalę, laukia sudėtingas, ilgas procesas. „Manau, kad bus labai ilga, sudėtinga kelionė. Rusija turės sumokėti kainą, ji bus didžiulė, niekas nebebus kaip buvę, net sienos galbūt neliks tokios pačios, kaip buvo iki šiol“, – sakė ji.
Rašytojo žvilgsnis
M.Šiškinas sako, kad naivu įsivaizduoti rusus kaip priimančius demokratijos taisykles – jie karta po kartos buvo veikiami diktatūrinės valdžios ir tapo tokie, kokie yra dabar, nesuprantantys skirtumo tarp savo tėvynės ir diktatūrinės valdžios.
„Aš tikėjausi, kad kai iš karo į Rusiją ims grįžti pirmieji karstai, kažkas pasikeis, motinos ims sakyti – Putinas nužudė mano sūnų. Tačiau jos sako – ukrainiečiai nužudė mano sūnų. Ką mes galime padaryti su šiais žmonėmis?“ – retoriškai klausė M.Šiškinas.
Kalbėdamas apie rusų atsakomybę dėl karo Ukrainoje, jis išvedė analogijas su 1945 metais Vokietija. Tuomet irgi buvo vokiečių, sakiusių, kad tai, kas vyko, yra vieno psichopato atsakomybė, o ir pati vokiečių tauta yra aukos. „Manau, tas pats vyks ir Rusijoje – neva, niekas nežinojo, kas vyksta, jie tiesiog yra režimo aukos, – sakė jis. – Tai pirmas žingsnis į naujo Putino kūrimą.“
„Nacizmas pasibaigė ne su Adolfo Hitlerio mirtimi, o su visos sistemos sunaikinimu, – sakė M.Šiškinas, pabrėžęs kolektyvinės atsakomybės reikšmę. – Jei rusai nepripažins kaltės, nieko neįvyks. Tai įvyko Vokietijoje, ir tai yra vienintelis kelias.“
Jis pabrėžė, kad viena Ukraina nesugebės įveikti visos V.Putino Rusijos – ji gali būti įveikta tik pačių rusų.
Jis nebuvo labai optimistiškas ir dėl Rusijos opozicijos, – anot M.Šiškino, opozicija yra susiskaldžiusi, neorganizuota, fragmentiška ir jeigu dabar vyktų nauji rinkimai, daugeliui mūsų jų rezultatai nepatiktų. M.Šiškinas sakė, kad Rusijos mentalitete yra įskiepyta tai, kad vadovas turi įrodyti savo legitimumą pasiekdamas pergales. V.Putinas daugelio rusų akyse tai įrodė aneksuodamas Krymą. Tas, kas ateis po V.Putino, savo legitimumą šių rusų akyse vėl turės įrodyti nauju karu. Todėl Rusijos vadovams, anot jo, reikia įvykdyti Niurnbergo procesą: „Diktatūroms reikia priešų ir karo. Mes dabar tai matome. Tačiau kas organizuos tą Niurnbergo procesą? Juk tikrai ne jie patys?“
Opozicionieriaus žvilgsnis
A.Navalno bendražygis L.Volkovas buvo optimistiškiausias iš visų. Nors ir kalbėjo, kad Rusijos žmonės šiuo metu dar nepasiruošę permainoms, visgi jis nepraranda optimizmo ir sako, kad negalima sakyti, kad Rusijos žmonės visiškai neišėjo į gatves – jis pateikė skaičius, kad protestuose Rusijoje iš viso buvo sulaikyta apie 20 000 žmonių. „Bet jūs turite suprasti, kad Rusijoje, jei karą pavadinsi karu, gresia pakliūti į kalėjimą penkiolikai metų, – sakė jis, sakydamas, kad šiuo metu Rusijoje neįmanoma suorganizuoti masinių protestų. – Žinoma, V.Putinas bandė nužudyti A.Navalną, sunaikinti visą opoziciją. Dabar suprantame, kodėl jis to norėjo – kad kai jis atakuos Ukrainą, nekiltų jokių protestų. Tačiau visi jo skaičiavimai dėl karo buvo klaidingi.“
Jis sakė, kad vasario mėnesį įvykęs Ukrainos puolimas pačioje Rusijoje pakeitė mažiau nei prasidėjusi mobilizacija: „V.Putinas tuo sulaužė savo socialinį kontraktą. Jis tarsi sakė – jūs esate piliečiai, neklausiat jokių klausimų, o aš rūpinsiuos valstybe. O dabar jie ima pabusti – jie ima klausti, kodėl mano brolis ar tėvas eina karą, kodėl jie ten žūsta? Taip, per vėlu, tačiau žmonės ima klausti tų klausimų.“
Kalbėdamas apie palyginimus su A.Hitlerio režimu, jis irgi siūlė atsisukti į istorines paraleles ir tai, kad A.Hitlerio iškilimas tapo įmanomas tik dėl po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos visuomenėje susiklosčiusių nuotaikų – nemaža dalis visuomenės jautėsi nuskriausta, manė, kad karas susiklostė neteisingai. „Sovietų Sąjunga pralaimėjo Šaltąjį karą ir nebuvo jokio Marshallo plano, V.Putinas tuo pasinaudojo. Daugybė rusų manė, kad su jais pasielgta neteisingai ir V.Putinas tai puikiai pajautė“, – sakė L Volkovas. Todėl dabar Rusijos visuomenei, anot jo, privaloma deputinazija, savosios kaltės supratimas. „Kito Rusijos prezidento pirmasis vizitas turėtų būti į Bučą. Bet ir tarptautinė bendruomenė turi suprasti, kaip turi vykti Rusijos rekonstrukcija“, – sakė jis.
„Aš tikiu, kad įmanoma, jog rusai pripažins savo kaltę. Nemanau, kad dabar, bet manau, kad rusų visuomenė keičiasi, bet tam prireiks laiko, deja“, – teigė jis.
