Hansas Ulrichas Treichelis – gerbiamas vokiečių rašytojas, kurio knyga „Pražuvėlis“ sulaukė populiarumo ne tik gimtinėje. Kūrinys išverstas į 28 pasaulio kalbas, praėjusiais metais knyga išleista ir lietuvių kalba ir pateko į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudaromą vertingiausių verstinių knygų ilgąjį sąrašą. 2005 metais Hermanno Hessės premija apdovanotas rašytojas šioje knygoje pasakoja apie 6-ojo dešimtmečio Vokietiją, apie šeimą, kuri ieško sūnaus, dingusio, kai jie traukėsi iš rytų į vakarus. Šios paieškos tampa šeimos tragedija – tėvai nesugeba suprasti, kad tai traumuoja jų sūnų, kuris priverstas vietoje tėvų šilumos gyventi dingusio brolio šešėlyje.
Rašytojas sako, kad ši knyga įkvėpta jo paties šeimos istorijos, kurios atskleidimas tapo knygos pagrindu.
- Šiuo metu jūs labiausiai žinomas kaip prozininkas, tačiau rašytojo karjerą pradėjote kaip poetas. Kaip įvyko šis posūkis į prozą?
- Aš studijavau literatūrą, o kai studijuoji literatūrą, nekyla labai didelis noras pačiam rašyti, nes tavo biblioteka paprastai būna pilna knygų. Tačiau baigdamas universitetą aš pradėjau rašyti poeziją. Kelis metus rašiau poeziją, tačiau paskui nusprendžiau, kad turiu kai ką pasakyti, ko negaliu padaryti poezijos pagalba. Tuomet gavau kūrybinę stipendiją Romoje. Gyvenau viename name su dviem vokiečių rašytojais, jie rašė prozą. Kiekvieną dieną jie spausdino spausdinimo mašinėlėmis, o aš rašiau savo parkeriu. Jie parašydavo kasdien po kelis puslapius, o aš eilėraštį, ir aš pavydėdavau jiems. Pagalvojau, kad taip pat galiu rašyti prozą, juolab kad norėjau atskleisti kai kurias temas. Taigi, tuomet Romoje ir ėmiau rašyti prozą. Pirmasis mano bandymas buvo parašyti kūrinį apie savo vaikystę Vakarų Vokietijoje - šeimoje, pabėgusioje iš Lenkijos. Norėjau parašyti knygą apie pabėgėlius, koks buvo jų gyvenimas pokaryje Vakarų Vokietijoje. Tai ir tapo mano romano „Pražuvėlis“ pagrindu.
- Ši knyga tapo populiari ne tik Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Kas, jūsų nuomone, šioje labai asmeniškoje taip sudomino skaitytojus?
- Manau, kad juos sudomino dvi temos. Pirmiausia – šeimos tema. Pasakotojo tėvai prarado savo pirmąjį vaiką bėgdami iš Rytų 1945-aiais ir vėliau bando surasti jį. Pagrindinis knygos personažas pasakoja, ką reiškė gyventi tokioje traumuotoje šeimoje. Kita tema, kuri, manau, yra kur kas universalesnė – vaiko vienatvė šeimoje. Tai jausenai atskleisti net nereikia Antrojo pasaulinio karo konteksto. Taigi, toje šeimoje yra du prarasti vaikai – vienas prarastas per pabėgimą, kitas – prarastas šeimoje.
- Jūs apibūdinate šią knygą kaip autobiografinę. Tačiau, matyt, ne viskas šiame romane autobiografiška.
- Taip. Tai nėra dokumentika. Yra faktas – mano tėvai prarado mano vyresnį brolį, bėgdami iš Rytų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Dešimtajame dešimtmetyje, kuomet mano tėvai jau buvo mirę, ėmiau tyrinėti jų dokumentus. Tėvai man ir mano dviem broliams nebuvo papasakoję šios istorijos apie mano pradingusį brolį. Iš Raudonojo Kryžiaus ir kitų šaltinių gavau dokumentus, ėmiau tyrinėti juos ir atskleidžiau savo šeimos istoriją. Taigi, tai buvo tikroji istorija, o knyga – mano įsivaizdavimas, kaip galėjo elgtis mano tėvai, apsėsti idėjos apie tą prarastą sūnų.
- Ši knyga emociškai labai paveiki. Ar tai buvo jūsų bandymas kažkiek atsikratyti tos patirtos traumos pasekmių?
- Būtų gerai, jei rašymas galėtų tapti terapija. Žinoma, galbūt tai kažkiek kaip terapija veikia kiekvienam rašytojui, nes kaip kitaip reikėtų paaiškinti, kodėl žmonės rašo. Kažkiek man tai padėjo, rašymas galėjo kompensuoti tai, kad tiek laiko aš nieko nežinojau apie savo šeimą. Tai padėjo man sužinoti savo šeimos istoriją. Tačiau tai niekada nepadėjo man suprasti, kodėl tėvai man ir mano dviem broliams nepapasakojo šios istorijos.
- Gal nenorėjo jūsų traumuoti?
- Galbūt, kai buvome vaikai. Tačiau kodėl to nepadarė vėliau? Žinoma, aš suprantu – gyvenimo aplinkybės jiems buvo labai sunkios. Bėgdami jie ne tik prarado savo vaiką, bet ir patyrė kitų siaubingų dalykų.
- Jūsų knygoje šeštasis dešimtmetis Vokietijoje atskleistas labai realistiškai. Kokiais šaltiniais rėmėtės? Ar atgaminote tuos jausmus, atmosferą iš atminties, iš vaikystės?
- Pabandžiau rekonstruoti savo atsiminimus iš vaikystės. Rašydamas kartais pats nustebdavau, ką atsimenu iš vaikystės, kokios detalės išnirdavo mano atmintyje. Galbūt neturiu istorinės atminties, tačiau puikiai pamenu atmosferą.
- Knygoje nemažai ir satyriškų elementų. Taigi, knyga pasakoja apie slogias patirtis, tačiau bandoma įterpti ir humoro – kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?
- Aš nepasirinkau to. Tai nebuvo suplanuota, gal tai buvo mano nuotaika rašant šią knygą? Aš nenorėjau parašyti melodramatiškos knygos.
- Šioje knygoje pasakojama, kad šeima užsidirba nemažai pinigų, tačiau nesijaučia laiminga. Ir ne tik dėl prarasto sūnaus, bet ir dėl to, kad nesijaučia savi toje aplinkoje, ilgisi prarasto gyvenimo. Ar tai buvo būdinga nemažos dalies to laiko vokiečių būsena?
- Mano tėvai, atvykę į Vokietiją, neturėjo nieko. Jie turėjo dirbti labai daug, kad galėtų pasiekti tai, kas vadinama vidurine klase, kad galėtų asimiliuotis. Knygoje aš rašau, kad ta šeima vertėsi prekyba mėsa, mano šeimos atveju tai buvo prekyba cigaretėmis. Tačiau tai reikalavo aukų – mano tėvas mirė gana jaunas nuo širdies priepuolio, tai aprašiau ir knygoje. Manau, kad tai buvo daugybės žmonių likimas Vakarų Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo – ypač kas liečia tuos iš Rytų Europos atvykusius, prie asketiško gyvenimo pripratusius žmones. Jie labai daug dirbo, labai stengėsi, kad visuomenė priimtų juos naujoje aplinkoje. Ir, beje, manau, kad tai buvo viena iš ekonominio stebuklo priežasčių.
- Ar manote, kad nemaža dalis vokiečių visuomenės ir iki šiol jaučia Antrojo pasaulinio karo traumą?
- Manau, kad ši trauma dar neišgydyta. Tai galite matyti kad ir iš knygynuose parduodamų knygų. Išleista daugybė knygų apie karta iš kartos persiduodančią traumuojančią patirtį. Tai „karo vaikai“ arba „karo vaikų vaikai“. Ir manau, kad daugybėje šalių tai jaučiama, nes XX amžiuje daugelis šalių patyrė ilgus prievartos, karų periodus. Jei ne tėvai, tai seneliai turėjo panašių patirčių.
- Jūs ilgus metus buvote vokiečių literatūros profesoriumi. Kokios vyraujančios temos tarp jaunų vokiečių rašytojų?
- Aš ilgus metus dirbau su jaunais žmonėmis, kurie renkasi rašytojo kelią. Taigi, galėjau stebėti, kas domina jaunus žmones. Daliai jų labai aktuali jų senelių, protėvių istorija. Kitai daliai labai svarbi yra Rytų Vokietijos istorija. Nes Vokietijos suvienijimas nebuvo vien tik geras potyris, daliai žmonių tai taip pat reiškė tam tikrą traumą. Jie prarado savo aplinką, įprastą gyvenimą. Nemažai daliai jaunų žmonių, atvykusių iš kitų šalių, svarbi jų identiteto tema. Na, ir daug kas rašo apie kasdienį gyvenimą. Tai labai svarbi tema – kasdienis gyvenimas ir tai, kaip mes jį suprantame.
- Manau, kad ši tema pastaruoju metu labai populiari viso pasaulio literatūroje. Galime prisiminti kad ir to paties Karlo Uve Knausgaardo knygas.
- Taip. Manau, tai labai svarbu – suteikti savo kasdienybei prasmę, suprasti, ką darai, kodėl darai, kas yra gyvenimas.
