– Kaip prisistatytumėte tiems, kurie nežino, kas esate?
– Esu Karlas Olsbergas. Tyrinėtojas. Bet, užuot keliavęs po pasaulį, tyrinėju nežinomus savo vaizduotės klodus. Tai man leidžia leistis gilyn į kosmosą, keliauti laiku į tolimą ateitį ar praeitį ir įsivaizduoti, kas nutiktų, jei išrastume dirbtinį intelektą, 10 tūkstančių kartų protingesnį už mus.
– Kaip sugalvojote rašyti knygas? Kada parašėte pirmąją?
– Pirmą knygą pradėjau rašyti būdamas vienuolikos metų. Tuo metu man labai patiko skaityti mokslinę fantastiką, tad pabandžiau ir pats sukurti tokią istoriją. Deja, šį reikalą mečiau parašęs 10 puslapių. Per kitus 30 metų kelis kartus bandžiau vėl imtis rašymo, bet taip nieko ir nepabaigiau.
Supratau, kad norint būti rašytoju visų pirma reikia būti labai atkakliam.
Būdamas 43 metų pagaliau baigiau rašyti savo pirmąjį romaną. Tik nė viena leidykla nenorėjo jo išleisti. Lygiai taip pat buvo su antruoju ir trečiuoju kūriniu, bet kadangi tyrinėdamas įsivaizduojamus pasaulius jaučiau didžiulį pasitenkinimą, nesilioviau rašyti. Ketvirtoji mano knyga „Sistema“ apie dirbtinio intelekto apgaulę pagaliau buvo išleista ir Vokietijoje tapo bestseleriu. Supratau, kad norint būti rašytoju visų pirma reikia būti labai atkakliam.
– Kas jums labiausiai patinka rašant jaunimui?
– Būdamas maždaug 12 metų ėmiau filosofiškai mąstyti, kelti sudėtingus klausimus: iš kur viskas atsiranda, kas yra laikas, kodėl aš esu, kas esu? Vėliau daugiau dėmesio skyriau praktiškesniems reikalams, pavyzdžiui, santykiams su mergaitėmis (tai yra dar sudėtingesnė tema nei filosofija), darbui. Staiga kažkaip praradau gebėjimą mąstyti plačiai, kelti sudėtingus klausimus. Štai todėl man patinka rašyti jaunimui: jie vis dar pilni entuziazmo ir noro mokytis. Priešingai nei daugelis suaugusiųjų, jie nemano, kad žino viską. Jie yra tikrų tikriausi filosofai.
– Kokį įdomiausią dalyką išmokote rašydamas knygas?
– Kiekviena knyga, kurią rašau, yra žingsnis į nežinomybę. Turiu domėtis tema, kuria rašau, ir kelti sau tokius klausimus, kurių niekada nebuvau iškėlęs. Kiekvieną kartą išmokstu kažką naujo. O pats nuostabiausias dalykas, kurį atradau rašydamas knygas, yra tai, kad mano kūrinių veikėjai turi savo protą, savo valią. Kartais apybraižose turiu pasižymėjęs sceną, kurioje pagrindinis veikėjas turėtų kažką padaryti. Bet kai pradedu aprašinėti tą sceną, tam tikru momentu veikėjas sako: „Ne! Aš to nedarysiu! Niekada taip nepasielgčiau!“ Esu bandęs veikėjus nutildyti ir priversti padaryti tai, ką buvau jiems sugalvojęs, bet tai neveikia: istorija tiek man, tiek skaitytojams atrodo „neteisinga“.
Išmokau klausytis savo personažų, suteikti jiems erdvės plėtoti ir įgyvendinti savo pačių idėjas. Kartais tai nuveda prie visiškai kitokios istorijos, nei buvau sugalvojęs rašyti. Bet man smagu: stebiu įvykius, tarsi jie vyktų iš tikrųjų, ir juos tiesiog reikia užrašyti, o ne „konstruoti“. Kurį laiką maniau, kad man kažkas negerai, bet visi rašytojai, su kuriais apie tai kalbėjau, patvirtino, kad ir jie išgyvena panašius potyrius. Tai viena iš priežasčių, kodėl aš niekada nenustosiu rašyti.
– Lietuvoje ką tik pasirodė jūsų knyga „Berniukas baltame kambaryje“. Apie ką ji?
– Penkiolikmetis berniukas vardu Manuelis pabunda keistame baltame kambaryje be durų. Jis nieko neprisimena, nežino, kas jis toks ir kaip ten pateko. Tai išsiaiškinti bando padedamas nelabai protingo dirbtinio intelekto vardu Alisa ir pasitelkęs internetą. Bet kai viskas, ką gali matyti ir girdėti, tėra skaitmena, ganėtinai sunku tiesą atskirti nuo melo ir iliuzijų.
– Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite šia knyga perduoti skaitytojams?
– Prieš 400 metų prancūzų filosofas Renė Dekartas įsivaizdavo „piktąją dvasią“, kuri sukūrė visas jo patirtis, todėl jis niekada negalėjo žinoti tiesos, išskyrus faktą, kad jis egzistuoja. Tikriausiai kiekvienas žinome garsiąją šio žmogaus frazę „mąstau, vadinasi, esu“. Jo laikais tai buvo tik eksperimentas. Dabar mes gyvename pasaulyje, kuriame labai lengva padirbti vaizdo įrašus, sukurti įtikinamas niekada neegzistavusių žmonių nuotraukas ir robotus, kurie galėtų veikti socialinėse medijose ir daryti įtaką tikslinei auditorijai skleisdami melagingas naujienas. Tam tikra prasme Renė Dekarto vizija išsipildė. Atsižvelgdamas į tai, knygoje „Berniukas baltame kambaryje“ pasakoju tapatybės ieškojimo istoriją ir kviečiu susimąstyti, ką reiškia būti žmogumi išmaniųjų technologijų amžiuje.
– Kaip manote, ar knygoje aprašomos situacijos ir problemos gali tapti realybe? Ar dirbtinis intelektas gali tapti grėsme žmonijai?
– Rašau tinklaraštį „Ki-risiken.de“, kurio pavadinimas išvertus iš vokiečių kalbos reiškia „Dirbtinio intelekto rizikos“. Taigi taip, manau, kad dirbtinis intelektas yra grėsmė žmonijai. Gal net pati pavojingiausia, su kokia esame susidūrę. Kita vertus, dirbtinis intelektas gali būti vienintelė mūsų viltis išgyventi. Kaip ir bet kokia kada nors išrasta technologija, dirbtinis intelektas turi ir privalumų, ir trūkumų. Jis gali būti naudojamas ligoms gydyti, visuotiniam atšilimui sustabdyti ir žmonių gyvenimui pagerinti. Jis taip pat gali būti naudojamas žmonėms stebėti, jais manipuliuoti, nelygybei pasaulyje didinti ir pavojingoms valdžios monopolijoms kurti. Mes galime dirbtinį intelektą pasitelkti kurdami naudingus robotus arba autonomines žudymo mašinas. Taigi, man kelia nerimą ne pati technologija. Kaip mėgstu sakyti, mūsų problema yra ne dirbtinis intelektas, o žmogaus kvailumas.
