– B.Pūkelevičiūtė priklauso kartai, kuriai po Antrojo pasaulinio karo teko pasitraukti iš Lietuvos.
– Taip, geografiškai jos kelias gana tradiciškas. Gimusi ir užaugusi Kaune, dvidešimtmetė kartu su tėvais traukėsi į Vakarus, Dancige (dab. Gdanskas) atsidūrė „nugalėtojų“ lageryje, iš kurio jai pavyko ištrūkti. Apsistojo pabėgėlių stovykloje Augsburge, Vokietijoje, vaidino čia susibūrusioje trupėje.
Dar Lietuvoje ji sulaukė pripažinimo kaip aktorė, o meno kritikas Aleksis Rannitas parašė entuziastingą recenziją. Tėvai, iš pradžių nenorėję, kad jų vienturtė vaidintų, pagaliau susitaikė su jos pasirinkimu. Bet galima sakyti, kad Lietuvoje jos profesionali aktorystė ir baigėsi vos prasidėjusi. Išeivijoje ji, kaip ir jos likimo broliai, vaidino lietuvių diasporai iš entuziazmo, duoną pelnydamasi kitais darbais.
Kanadoje B.Pūkelevičiūtė įsikūrė Monrealyje, kur buvo daugiau lietuvių menininkų. Ten subūrė teatro trupę, pati režisavo, išleido plokšteles-spektaklius (Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“, Balio Sruogos „Milžino paunksmė“), įskaitė plokštelių vaikams. Ten parašė ir savo debiutines poezijos („Metūgės“) ir prozos („Aštuoni lapai“) knygas.
1965 m., tikėdamsi sulaukti daugiau lietuvių palaikymo teatrinėje veikloje, persikėlė į Čikagą. Šiame mieste ji įkūrė dailės dirbinių ir suvenyrų krautuvėlę (suprantama, didele verslininke netapo) ir uždirbtus pinigus išleisdavo meniniams projektams: rašė vaikams, leido knygas, režisavo dramos ir operos spektaklius, net pirmąjį spalvotą lietuvišką filmą išeivijoje „Aukso žąsis“, vaidino.
1986 m. persikėlė į Floridą, autobiografijoje minėjo jos gamtos grožį, mėnulio pilnatis.
1999-aisiais grįžo į Lietuvą. Pagal biografijos faktus sakytume, kad moteris nugyveno spalvingą, bet ir tradicišką išeivės gyvenimą. Kaip visada, už sausų faktų lieka tai, kas svarbiausia: asmenybės kūrybingumas, likimo išbandymai, valingumas ir dramatizmas, kuris ir lemia jos populiarumą dabartinėje Lietuvoje.
– Jos eilėraščių rinkinys „Metūgės“ šalia Antano Škėmos „Baltos drobulės“ ir Mariaus Katiliškio „Išėjusiems negrįžti“ yra vienas reikšmingiausių išeivijos kūrinių. Deja, 1952 metais literatūrinis pasaulis buvo labai vyriškas ir „Metūgės“ buvo pasitiktos labai kritiškai, netgi išjuokiant. Iš ko ji tiksliai sulaukė kritikos?
– Tai šiandien „Metūgės“ daugmaž visuotinai laikomos reikšminga poezijos knyga, o 1952 m. literatūros hierarchija buvo kitokia. B.Pūkelevičiūtės kūrybos vertinimas yra geras pavyzdys, kaip keičiasi skaitytojų ir kritikų požiūris. Tik 1992 m. išleistoje „Lietuvių egzodo literatūroje, 1945–1990“ (red. Kazys Bradūnas) rašytoja sulaukė atskiro skyriaus, buvo pripažinta reikšminga autore. Apskritai šiame leidinyje jau matyti kintantis požiūris į moterų kūrybą, pavyzdžiui, apgailestaujama dėl Nelės Mazalaitės nuvertinimo.
Kad ir kokia konservatyvi, atsiribojanti nuo Amerikos problemų atrodytų lietuvių pokarinė išeivija, vis dėlto ją taip pat paveikė antroji feminizmo banga. Pirmiausia ji veikė to meto aktyvias moteris, mokslininkes (Violetą Kelertienę, Iloną Gražytę-Maziliauskienę), rašytojas (Eglę Juodvalkę, Gintą Remeikytę), bet galiausiai imta visuotinai suvokti, kad modernistinės literatūros variantas yra nepilnas, jame turėtų dalyvauti ir kryptingai išstumtas moterų balsas.
Kokį spaudimą patyrė Pūkelevičiūtė, išleidusi debiutinį poezijos rinkinį, dabar sunku rekonstruoti, ne viskas yra užfiksuota raštu. Negailestingiausia, bet ir iškalbingiausia, vertingiausia detalė to meto jaunų vyrų literatų požiūriui į bendraamžių moterų kūrybą pažinti yra Broniaus Inkratos slapyvardžiu pasirašyta Kazio Bradūno recenzija žurnale „Literatūros lankai“ (1953). Ji turbūt atspindi ne tik autoriaus, bet ir visos redakcijos nuomonę. Recenzijoje rašoma:
„Kas labiausiai šią knygą išskiria iš kitų mūsų poečių kūrybos, tai tas daugelį knygos lapų užgulęs sunkus ir nuogas nesuvaldomos aistros tvaikas. Viena tik Salomėja Nėris šiuo atžvilgiu galėtų būti lyginama su Pūkelevičiūte. Bet kai Salomėjos Nėries kūryboje šios rūšies tematika yra daugiau atsitiktinė, tai Pūkelevičiūtės knygoje ji duoda visą charakterį. Aplamai mūsų poečių labiausiai išdainuotas yra meilės motyvas. Tik kai dauguma jų vis dėlto ir čia pajėgė neprarasti lietuviškai kaimietiško kuklumo, meilės žodį dangstydamos įprastine žaliųjų rūtų simbolika, tai Pūkelevičiūtė prieš mus drastiškai atsistoja su visai nauja šio motyvo egzotika: grubia, tropiškai karšta, grėsmingai egzaltuota. Biologinis pradas ir vitališkumas užgožė ištisus eilėraščius.“
Toliau K.Bradūnas apgailestauja, kad „Metūgėse“ „su žiburiu nerastume tos motinos, kuri Maironį raudonimis užlingavo“. Žodžiu, tai, kas laikoma privalumu vyrų kūryboje (atotrūkis nuo ankstesnių autorių, kaip antai Maironio), čia virsta pagrindu kritikuoti moters poeziją. Modernistai literatūroje pasirodė besą visiški tradicionalistai gyvenime. Čia yra tai, ką aštuntojo dešimtmečio feministės pavadintų moterų žlugdymo strategija. Moterims keliami dvigubi standartai: jeigu jos rašo pernelyg tradiciškai, iš jų šaipomasi kaip iš tesugebančių mėgdžioti, o jeigu jos pernelyg drąsios, tai peikiamos už drąsą.
Čia įdomus Vytauto Kavolio pastebėjimas, kad panašiu laiku, 6-ojo dešimtmečio pradžioje, jaunos išeivijos poetės ima laisvintis iš melodingos poezijos ir pradeda rašyti lygtol nebūdingais save teigiančiais būdais. Vienas iš B.Pūkelevičiūtės tekstų teigia: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė“. Pasak V.Kavolio, tai „savitaigos deklaracija“. Nežinau, ar V.Kavolis Pūkelevičiūtės debiuto reikšmę suvokė jau tuomet, būdamas visai jaunas, ar ši įžvalga atsirado jau iš laiko perspektyvos.
Kaip žinome iš Monrealyje gyvenusio kritiko Vytauto A.Jonyno, B.Pūkelevičiūtė iš monrealiečių sulaukė palaikymo, tačiau didžioji dalis išeivijos buvo šokiruota ir savo nuomonę išreiškė patyčiomis. O jų būta įvairiausių – asmeniškų, su seksualinėmis užuominomis buityje ir gyvenime. Dabar tai vadintume seksualiniu priekabiavimu.
Suprantama, kad rašytojai buvo sunku, ypač turint galvoje, kad jos didžiosios meilės buvo vedę vyrai, tai smerkimo ir paskalų, manau, ji patyrė su kaupu. Tačiau, kaip pati rašė, ji vis dėlto nebuvo nei vilkė, nei lūšis, o tiktai pažeidžiama, jautri moteris, vėliau kovojusi su depresija. Matyt, jos poetinė laikysena aplinkinių buvo perkelta į gyvenimą. Nemanau, kad broliai literatai buvo tiek naivūs, kad nesuprastų, jog tai poetinės deklaracijos
– O kaip to meto moterys ją priėmė?
– Kol kas labai mažai apie tai žinome. Bet svarbu suprasti, kad to meto literatūrinėje spaudoje moterų kūrybos yra mažai, kritika irgi dar buvo vyrų dominuojama. Žemininkai, kuriuos vadiname Vakaruose subrendusia, išsilavinusia karta, patys buvo ir kritikai, negailestingai doroję tuos, kieno kūrybos programa buvo kitokia (pvz., vyresnius rašytojus, tokius kaip B.Brazdžionis ir J.Aistis), o moteris toleravo ne kaip rašytojas, bet kaip savo drauges, „mergaites“ poezijoje, skaitytojas, žmonas...
Dar svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad B.Pūkelevičiūtė nepriklausė jokiam sąjūdžiui, nors pagal kartas ją būtų galima laikyti žemininke. Su vienu iš jų, Monrealyje gyvenusiu Henriku Nagiu, ji nemažai bendravo, laikė jį savotišku mokytoju, padėjusiu jai, literatūros nestudijavusiai, perprasti literatūros paslaptis. Būtų sąžininga paminėti ir dar bent porą moterų, „žmonų“, svarbių Monrealio lietuvių kultūrai tuo metu. Tai Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė (modernaus šokio pionierė, žurnalistė, daugiau kaip 20 metų redagavusi laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“) ir Monika Bernatavičiūtė-Jonynienė, literatė. Tikėtina, jos priklausė tiems V.A.Jonyno nekonkretrizuotiems Pūkelevičiūtės simpatikams.
– „Metūgėse“ rašytoja cituoja Waltą Whitmaną. Ar yra žinoma, ką B.Pūkelevičiūtė pasiėmė iš amerikiečių literatūros? Galbūt esama kokios nors įtakos iš to meto feminisčių?
– Mes kalbame apie 1951–1952 metus. Amerikos visuomenė tuo metu buvo dar konservatyvesnė nei prieškarinė Lietuva. Lietuvoje atrodė natūralu, kad moterys dirba gydytojomis ar dantistėmis: Antano Žmuidzinavičiaus žmona Marija Putvinskaitė – odontologė, Jono Biliūno žmona Julija Janulaitytė – odontologė, jos sesuo Veronika (Marijos Gimbutienės mama) – akių gydytoja. Kai II pasaulinio karo pabėgėliai persikėlė į JAV, amerikiečiams dar nebuvo įprasta, kad dantis taiso moterys. Vyrų dominavimas visose srityse, taip pat ir literatūroje, privedė Šiaurės Amerikos visuomenę prie feministinio sprogimo 8-ajame dešimtmetyje. Todėl natūraliai B.Pūkelevičiūtės autoritetai nebuvo moterys rašytojos. Tai matyti ir iš jos tekstų, ir iš pasisakymų: indų poetas Rabindranatas Tagorė, amerikiečių klasikas W.Whitmanas, psalmės, Šventojo Rašto Giesmių giesmė, literatūrinės pasakos, visų pirma brolių Grimmų ir, žinoma, platus dramaturgijos išmanymas. Tuo metu ji tikriausiai nebuvo skaičiųsi feministinės literatūros.
– Galvoju, kad Simone de Beauvoir jau buvo parašiusi „Antrąją lytį“.
– Taip, prancūziškai pirmoji jos dalis pasirodė 1949 m., bet nesu tikra, kad B.Pūkelevičiūtė buvo su šiuo veikalu susidūrusi 1951–1952 m., kai rašė „Metūges“.
– Apskritai „Metūgėse“ vyriškasis ir moteriškasis turi labai aiškius charakterius – vyrai vaizduojami kaip raiteliai, moterys tapatinamos su gamta.
– B.Pūkelevičiūtė visada pabrėžė, kad ji priklauso teatro pasauliui ir yra „arlekina“, mat jos nepriėmė literatūrinė bendruomenė. Taigi teatras buvo jos saugi priebėga, kai nebuvo suprasta kaip rašytoja, ir galėjo remtis teatro įkvėpimu literatūrinei kūrybai. Manyčiau, kad šis tradiciškumas kyla iš jos teatrinės patirties ir, žinoma, iš katalikybės, iš religinio auklėjimo mokykloje, simpatijų Biblijos dvasiai ir literatūriniam stiliui. Bažnytinio gyvenimo detalės (smilkalai, krapylas, žvakes gesinantis zakristijonas), katališkas podirvis šalia erotinių motyvų, spėju, puritoniškai nusiteikusius ir šokiravo. Pūkelevičiūtė savotiškai aplenkė laiką: katalikybė jai ne trukdo džiaugtis kūniškumu, žydėjimu, vaisingumu, bet įkvepia pasitikėjimą, kad tai Dievo duota pasaulio tvarka.
– Ar ją galima laikyti viena iš lietuviškos erotinės literatūros pradininkių?
– Sutarkim, ką taip vadintume. Mano supratimu – ne, nes erotika „Metūgėse“ nėra nei svarbiausias, nei savitikslis motyvas. Kaip nebuvo išmintinga šią knygą smerkti dėl erotikos, taip dabar nebūtų išmintinga aukštinti. Turbūt kaip pernelyg rimta tema moteriai, tiek tada, tiek dabar iš akių išleidžiamas skyrelis „Karo pasakos“, kalbantis apie mirtį, praradimą.
– „O aš, nors ir nesu „feministė“, vis dėlto buvau „femina“, rašo Pūkelevičiūtė 1996 m. naujo „Metūgių“ leidimo pratarmėje „Žvilgsnis į „Metūges“ – po 44 metų“. Ką tai pasako apie jos feminizmą? Gyvenimo pabaigoje ji tikrai turėjo būti susipažinusi su šiuo judėjimu.
– Taip, juk gyvenant Šiaurės Amerikoje maždaug 1970-ųjų pabaigoje tik aklas galėjo nematyti triukšmingų pokyčių, pamažu tapusių gyvenimo būdo dalimi. „Feministė“ jos, kaip ir daugelio žmonių, supratimu, reiškė aktyvizmą. Laiške Lietuvoje gyvenusiam kritikui Ričardui Pakalniškiui ji konstatuoja, kad feminizmas pasisako už lygias teises, ji tai priima. Bet, paklausta apie feministinę literatūrą, suabejoja šio termino reikšme ir šmaikštauja: jeigu feministinė literatūra būtų suprantama kaip tekstai apie moterų vargus ir rūpesčius, tai ir Vinco Krėvės „Bobulės vargai“ būtų feministinė literatūra. Kitaip sakant, ji nėra linkusi vartoti feministinės literatūros termino.
Bet jeigu manytume, kad feministės yra visos moterys, kurios yra nepriklausomos finansiškai, tai Pūkelevičiūtė būtų feministė. Ir jos kūryboje yra feministinių bruožų, įskaitant moters gyvybinių, kūrybinių, erotinių galių deklaravimą. Gal šiandien ji būtų net #MeToo judėjimo dalyvė? Ją turėjo įkvėpti antrosios bangos feminizmo šūkis „Asmeniška yra politiška“, siekis atskleisti, kaip moterys yra išnaudojamos per privatų, viešai neaptariamą gyvenimą, ypač seksualinį, kaip jos žlugdomos gyvenime per seksualinį priekabiavimą, gėdinimą. Šiuos dalykus ji yra patyrusi ir, kas labai svarbu, apmąsčiusi ir paliudijusi raštu. Atsiminimuose ji yra minėjusi, pasakojusi, kad, kai H.Nagys „Literatūros lankams“ nuvežė jos eilėraščius, juos atmetė dėl jos santykių su A.Škėma.
– O kaip užsimezgė jų santykiai su A.Škėma?
– Šių santykių istoriją aprašė pati B.Pūkelevičiūtė, jie publikuoti pavadinimu „Antano Škėmos puslapiai: Pro domo sua“. Verta turėti omeny, kad kitos pusės versijos mes nežinome, todėl reikia išlikti budriems ir kritiškiems, kad ir kaip žavimės autore. V.A.Jonyno atsiminimai palaiko rašytojos versiją. Jie turėjo susipažinti ar bent jau žinoti vienas kitą iš matymo dar Lietuvoje, nes abu dirbo aktoriais. Vėliau jiedu susidūrė Vokietijoje, vaidindami lietuvių pebėgėlių stovyklose. B.Pūkelevičiūtė atsimena, kad A.Škėma jos klausė, ką šis turintis padaryti, kad jaunoji aktorė jį mylėtų. Ji atsakė: parašyti pjesę. Tą A.Škėma ir padarė – parašė trumpą komišką tekstą.
Paskui jie susidūrė jau išeivijoje. B.Pūkelevičiūtė rašo, kad Bruklino restoranėlyje susitikusi su A.Škėmos žmona ji sutarė, kad A.Škėma pervažiuotų pas ją į Monrealį, kuriame jie, Pūkelevičiūtės iniciatyva, režisavo „Pabudimą“. Spektaklis patyrė visišką fiasko. „Mes būtume išsiskyrę anksčiau, bet teatrinė drausmė reikalavo išlaukti iki premjeros“, – rašė B.Pūkelevičiūtė.
Grįžęs pas žmoną A.Škėma ėmė šantažuoti B.Pūkelevičiūtę, spaudoje apkaltino, kad jos romanas „Aštuoni lapai“, parašytas po išsiskyrimo, esąs jo Monrealyje rašytos „Baltos drobulės“ plagiatas... Sunku nesišypsoti šiandien perskaičius literatūrologės Loretos Mačianskaitės straipsnio pavadinimą: „Ką Birutė pavogė iš Antano, arba Dar kartą apie Pūkelevičiūtės romaną „Aštuoni lapai“. Bet anuomet rašytojai teko ištverti ir šį įžeisto vyro šmeižtą, o atsiminimus ji surašė bandydama paaiškinti, kodėl negalima A.Škėmos nuomonės apie ją laikyti nešališka.
– Kaip menininkei ir rašytojai sekėsi sugrįžus į Lietuvą? Kam ji paskyrė šį laiką?
– Vytautas Kubilius, parašęs apie ją monografiją, cituoja jos pasakojimą, kad ji savo grįžimo nelaikė laimingu, gailėjosi persikrausčiusi. Priežasčių galima išvardyti daugybę: vyresnio amžiaus žmogui, ypač jautriam, naujoje aplinkoje sunku prisitaikyti. Gilesnių sąsajų su Vilniumi ji neturėjo, buvo kaunietė. Lietuva skyrėsi nuo tos, kurią išsaugojo prisiminimai. Sugrįžo depresija.
Kita vertus, būta ir džiugių dalykų: „Metūgių“ kartotinis leidimas, jau minėta monografija, dilogijos („Aštuoni lapai“ ir „Devintas lapas“) išleidimas. Tačiau kūrybingiausias laikas jau buvo praėjęs. Didžiausia intriga šiuo metu yra bandyti įsivaizduoti, rekonstruoti, kokia galėjo būti literatūra, jeigu rašytoja būtų be traumos tęsusi savo debiutinę liniją. Svarstymuose „kas būtų, jeigu būtų“ svarbu ne atsakymai, kurie neįmanomi, bet žmogiškų dramų pripažinimas ir prarastų, neįgyvendintų kultūros galimybių ilgesys.