Šįkart apsileidusio skaitytojo taikiklyje – Nacionalinės premijos laureatas Sigitas Parulskis ir Kastytis Sarnickas, visiems pažįstamas kaip Kastetas iš grupės G&G Sindikatas. Aha, man ir pačiam keista. Iš pažiūros – nesulyginami autoriai, bet tik iš pažiūros. Nes abu lyg tyčia savo viduramžyje parašė lietuviškai vyriškus atostogų romanus: „Vėjas mano akys“ (2010 m.) ir „Voyage, voyage“ (2024 m.). Abi knygos atskleidžia, kad vyrai Lietuvoje vis dar egzistuoja. Ir turi problemų, apie kurias galima rašyti.
Pradėti reiktų nuo „atostogų romano“ koncepto, puošiančio Parulskio knygos viršelį ir vasariškomis spalvomis užliejančio Sarnicko „Voyage, voyage“ maketą. Neapsigaukite ir neįsisvajokite. Atostogos lietuviams vyrams nėra nei malonus, nei romantiškai kerintis užsiėmimas. Jau nuo pirmųjų puslapių matyti, kad poilsio kelionės gali tapti ir baisiausiu išbandymu. Juk tai yra metas, kada, užuot arę savo vagą darbuose arba tildę sielos priekaištus rusiškais serialais BTV, buvusios stipriosios lyties atstovai priversti kęsti kitų žmonių draugiją ir, neduokdie, patys save.
„Aš nemyliu žmonių“, „atvažiavau čia tik atostogauti ir mėgautis mizantropija“, nieko nelaukdamas prisipažįsta į Graikijos salą atostogų atklydęs „Vėjas mano akys“ herojus Odisėjas. Jei bare jis sutiktų Guolį iš „Voyage, voyage“, pastarasis už šiuos žodžius jam pastatytų bokalą alaus. Nes Guolis irgi nemėgsta žmonių. „Kokio bybio reikėjo trenktis per pusę pasaulio kartu su visais šitais smulkiosios buržuazijos atstovais?“, mąsto gęstančios roko grupės muzikantas, pusiau per prievartą atsibeldęs į Peru. Lietuviška klasika, jog vieniši ar išsiskyrę vyrai, ką beveiktų, neatsigina nuojautos, kad „nereikėjo čia veltis“. Ir prisiprašo: negailestingas pasaulis jiems pažeria tokių išbandymų, kad dar neaišku, ar pavyks išsikapstyti gyviems. O skaitytojams ne taip ir lengva apsispręsti: juoktis iš tų nuotykių ar užjausti.
Nors nusivylę gyvenimu ir pramušinėjantys viduramžio dugnus, romanų herojai neskuba išsiduoti, kur jiems labiausiai skauda. „Čia gi taip vyriška [...], mes gi nuolatos tarpusavyje šnekam apie bile ką [...], tik ne apie tai, kas iš tiesų viduje verda, kas patiems svarbu“, lepteli Guolis. Atostogautojai mieliau vynios savo mintis aplink tris vyriškumo kolonas: pinigus, alkoholį ir seksą. Guolį domina vokiečių turistės sėdmenys, Odisėją – prostitutė, su kuria būtų galima „pigiai ir greitai“. Lietuviškai vyriška, jog šie norai taip ir lieka norais arba, jei ir kažkas pildosi, sielos negydo, o ir kainuoja labai brangiai. Kas už visa tai kaltas? Ieškok moters. Juk be jų – neįmanoma, o su jomis – gero nelauk. Odisėjas savo odisėjoje tuo įsitikina daug kartų. O Guolis, bandydamas moteriškus klausimus ignoruoti, yra priverstas dalintis dvigule medaus mėnesio lova su draugeliu Pigiu. Ar tokio sugulovo užtenka atsverti knygos herojų kamuojančiam vienatvės ir beprasmiškumo jausmui, tegul sprendžia skaitytojai.
Kalbėti galima ne tik apie romanų panašumus, bet ir apie gausius skirtumus. „Vėjas mano akys“ – tamsi ir klampoka istorija, parulskiškai prikimšta graikų mitologijos, simbolizmo ir protingų žodžių („metoniminis“, „onomatopėjiškai“ ir pan. – nepagalvotum, kad NT agentu dirbęs knygos veikėjas yra toks prakutęs). O štai „Voyage, voyage“ vietoje daugiakilogramės erudicijos pasiūlo vasariškai neįpareigojantį braškinį prezervatyvą, prikimštą kokaino ir užkištą už trumpikių. Bet apsileidusiam skaitytojui atrodo, kad tai – labiau formos ir asmeninės manieros skirtumai. Už jų glūdi bendra, abiejų romanų istorijas vienijanti paradigma – problemiškas lietuvio vyro kodas.
Kaip tokie vyrai žvelgia į save?
„Mano vardas – niekas“ („Vėjas mano akys“).
„Nemoku apsimetinėti, nemoku būti matomas“, „sociopatas intravertas“ („Voyage, voyage“).
Kaip tokie vyrai žvelgia į ateitį?
„Nenusimink, tau dar viskas prieš akis.
Taigi. Geriausiu atveju, akinių stiklai.“ („Vėjas mano akys“).
„Taip ir likę su klounų nosimis, scenos pajacai, [...] jau pradėję sent, su kiekvienais metais vis mažiau kam nors įdomūs ir aktualūs. Ir be perspektyvos.“ („Voyage, voyage“).
Ko tokie vyrai ilgisi?
Kur nukreiptas Odisėjo ilgesys, kadais užrašė pats Homeras. Panašu, kad Guolis pritartų: „mums reikia grįžt, visom prasmėm, mums reikia grįžti namo“.
Tačiau kur tie namai? Kas tie namai? Ir kaip į juos grįžtama? Lietuviai vyrai pasimetę. O galbūt tiesiog per akli. Reikia tikėtis, moterys skaitys vyriškus romanus ir buvusiai stipriajai lyčiai pagelbės.
