O sausio 4-ąją šalies knygynų lentynas užkariavo septintasis M. Houellebecqo romanas „Serotoninas“ (Flammariono leidykla), išleistas pradiniu 320 tūkst. egzempliorių tiražu. Per pirmąsias tris dienas skaitytojai iš knygynų iššlavė 90 tūkstančių. Beje, šis romanas vienas pirmųjų pradėjo Prancūzijos literatūrinį žiemos sezoną, kuris trunka iki vasario pabaigos ir per kurį leidyklos pasiūlys 492 romanus (335 prancūzų rašytojų ir 157 užsienio autorių). Kai kurie rašytojai, kaip antai Taharas Ben Jellounas, net atsisakė būti dabar leidžiami, kad jų neužgožtų prancūzų literatūros „enfant terrible“ – M. Houellebecqas.
Gal jam bus lemta tapti pranašu ir dėl naujojo romano? Mat 2001 m. rugsėjo 3 d. pasirodė „Platforma“ (liet. k. – 2004, „Tyto alba“, vertė Vita Malinauskienė), kuris baigėsi žudynėmis viename iš Tailando paplūdimių. Šis epizodas tarsi išpranašavo 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykius Niujorke.
Romanas „Pasidavimas“ (liet. k. – 2015, „Kitos knygos“, vertė Goda Bulybenko, tikslesnis pavadinimas būtų „Nuolankumas“) apie islamo grėsmę Prancūzijai išėjo 2015 m. sausio 7 d. – tą dieną, kai teroristai išžudė 12 savaitraščio „Charlie Hebdo“ žurnalistų ir bendradarbių. Todėl 2018 m. paskutinę savaitę šiame leidinyje pasirodė tokia žinutė: „Nauja M. Houellebecqo knyga pasirodys sausio 4 d. Mes susilaikysime nuo blogų žodžių apie ją: paskutinį kartą, atvirai sakant, mums nepasisekė.“
Naujasis romanas „Serotoninas“ baigtas rašyti vasarą. Jame vaizduojami ir Normandijos žemdirbiai, nepatenkinti Prancūzijos žemės ūkio politika (ją dažniausiai lemia Briuselis). Jie protestuodami pradeda statyti keliuose barikadas ir kovoti su policija. Kas gali abejoti, kad šitaip autorius išpranašavo 2018-ųjų pabaigoje visą šalį sukrėtusį „geltonųjų liemenių“ judėjimą?
Tad kas tas M. Houellebecqas? Pranašas, maištininkas, provokatorius? Juk jau trečią kartą jo pranašystė pasiteisina. Reikia pasakyti, jis, kaip rašytojas, geba labai tiksliai įvertinti šalies padėtį ir tarsi oro permainas fiksuojantis barometras jaučia ne tik vykstančius procesus, bet apčiuopia ir vidinius jos pokyčius, iš pirmo žvilgsnio gal ir sunkiau pastebimus. O jei atidžiai stebint susiformavusi vizija virsta pranašyste, tai tik liudija nepaprastą rašytojo įžvalgumą.
Nors romanas pasakoja apie šiandienę Prancūziją („(...) man atrodo, kad Emanuelis Makronas buvo Respublikos prezidentas“, p. 13), bet aiškiai jaučiama Vakarų saulėlydžio dvasia. Neatsitiktinai pernai spalį Briuselyje rašytojui buvo įteikta Oswaldo Spenglerio premija. Per ceremoniją jis pareiškė, kad Prancūzija nužudyta, o kaltininkė – Europos Sąjunga. Tad jo romanas tam tikra prasme ir pasakoja, kaip šalis atsidūrė tokioje padėtyje. Vis dėlto reikia pripažinti: „Serotoninas“ netampa naiviu tezių romanu. Jis labiau primena politinį romaną apie tokius įvykius, kurie gali sukelti ir politinių pasekmių.
Romano protagonistas ir pasakotojas – 46 metų inžinierius agronomas Floranas Klodas Labrustas (beje, tą pačią specialybę yra įgijęs ir rašytojas). Jau kūrinio pradžioje jis prisipažįsta, kad „gyvenimas baigiasi persmelktas liūdesio ir kančios“ (p. 10). Tiesa, jis – Žemės ūkio ministerijos tarnautojas, privalantis pateikti informaciją patarėjams, Europoje ginantiems Prancūzijos žemės ūkį. Tačiau nuo pirmųjų knygos puslapių išaiškėja: jis – M. Houellebecqo romanams būdingas herojus, siekiantis patirti džiaugsmą ir laimę, besižavintis jaunomis moterimis, tačiau dažniausiai nusiviliantis gyvenimu ir prarandantis bet kokią viltį.
Vis dėlto Floranas Klodas nuo ankstesnių rašytojo protagonistų iš dalies skiriasi tuo, kad jį kankina depresija. Romanas prasideda taip: „Tai buvo maža balta, ovalios formos, perpjaunama tabletė“ (p. 9). Naujos kartos antidepresantas „Captorix“, kurį paskiria gydytojas, turėtų būti nepaprastai veiksmingas ir padėti Floranui Klodui integruotis į visuomenę. Tačiau, kaip rodo tolesni romano įvykiai, protagonisto gyvenimą stipriau lemia vaisto šalutiniai poveikiai: šleikštulys, prarastas libido, impotencija. Užuot įtvirtinusi laimės hormoną – serotoniną, didžiausia įmanoma „Captorix“ dozė iš esmės varo protagonistą į pražūtį, kurią autorius sieja su Vakarų civilizacijos žlugimu.
Vartotojiškos visuomenės simboliu romane tampa pagrindinio veikėjo 26 metų draugė japonė Juziu, vakarais po vonios puoselėjanti savo kūną net 18 kremų. Tokios pat vartotojiškos aistros kartais yra apimtas ir Floranas Klodas: džiaugiasi prekybos centre aptikęs 14 skirtingų avinžirnių užtepų. Jiedu gyvena Paryžiuje, XV apygardos Totemo bokšto bute, 30-ame aukšte. Pro buto langus jiems atsiveria nuostabūs Paryžiaus vaizdai, tačiau net ir tas grožis nebepadeda, kai ima irti jųdviejų santykiai. Florano Klodo kantrybės taurė persipildo, kai jis Juziu kompiuteryje aptinka vaizdus iš vakarėlio, kur ji intymiai santykiauja su šunimis. Nors pirmiausia jam kyla noras išmesti ją pro langą, tačiau apsiramina suvokęs, kad taip teks paragauti kalėjimo duonos ir prarasti avinžirnių užtepėles ar pasivaikščiojimus po mišką.
Kiek vėliau, jau persikėlęs į Normandiją, kur pradeda dirbti Žemės ūkio ir miškų direkcijoje, Floranas Klodas pastebi, kad vokietis, besidomintis ornitologija ir fotografuojantis paukščius, turi ir kitą užsiėmimą – į savo vilą kviečiasi dešimtmetę mergaitę. Patekęs į ornitologo buveinę Floranas Klodas kompiuteryje randa nuogos mergaitės nuotraukų. Keista ne tik tai, kad taip lengvai galėjo rasti nuotraukas, bet ir tai, kad praktiškai paleidžia ornitologą nesugebėjęs imtis žygių jam sulaikyti. Tuomet ir jo žodžiai apie Europą, kaip apie šliundrą, nelabai įtikina.
Žinodamas, kad šalyje kasmet dingsta 120 tūkst. prancūzų, Floranas Klodas sumano inscenizuoti ir savo dingimą. Jis praneša darbdaviui, kad įsidarbino patarėju Argentinos ambasadoje, be jokio gailesčio palieka Juziu, nieko jai nesakęs, ir paslapčiomis persikrausto į viešbutį „Mercure“ XIII apygardoje. Pasirenka šį viešbutį tik dėl to, kad kambaryje leidžiama rūkyti. Menkas, bet sykiu ir keistas troškimas žmogui, kuris dedasi mąstąs apie civilizacijos vertybes. Beje, jo sąskaitoje guli 700 tūkst. eurų, šie pinigai kol kas gali apsaugoti nuo nemalonių netikėtumų.
Persikraustęs į viešbutį Floranas Klodas nejučiomis grįžta į savo praeitį, kuri pirmiausia asocijuojasi su merginomis. Bandydamas išsiaiškinti santykius su jomis, jis apsibrėžia meilės sampratą. Anot jo, „vyrams meilė yra tikslas, pabaiga, o ne taip, kaip moterims – pradžia, ištakos“ (p. 72). Šiuo atveju prisimenamos buvusios merginos: danų studentė Keitė, kurią jis apgavo ir metė, Klerė, vėliau tapusi alkoholike, portugalė Kamilė, su kuria pragyveno ilgiausiai. Kolekcionuodamas moteris – tiksliau, apatinę jų kūno dalį – Floranas Klodas net ir čia reiškiasi kaip vartotojas. Jo supratimu, visos moterys tėra šliundros. Jį domina tik jų vaginos ir analinės angos siaurumas. Tad ankstesnio rašytojo įkvėpimo, tiesiog sprogdindavusio romanų puslapius, kur buvo vaizduojamas tik seksas, naujausiame kūrinyje jau nebėra.
Priešingai: už pasakotojo išorinės ciniko ir pagyrūno kaukės netikėtai pasirodo romantiškoji asmenybės dalis. Floranas Klodas labai nuoširdžiai prisimena mylimąją Kamilę, padorią ir rūpestingą merginą, nesitaiksčiusią su jo išdavyste ir visiems laikams su juo išsiskyrusią. Jam lieka tik su širdgėla prisiminti tą palaimos kupiną laikotarpį. Po 20 metų Normandijoje aptikta buvusi mylimoji Kamilė viena augina sūnų. Floraną Klodą netgi apninka mintys jį nužudyti, vesti Kamilę ir susilaukti su ja vaiko, bet tokiam žingsniui nesiryžta. Tuomet kyla klausimas: čia netikėtai prasiveržęs pasakotojo nuoširdumas ar depresijos poveikis?
Ar reikia stebėtis, kad protagonistas, iškėlęs klausimą, ar apskritai gali būti laimingas, pats atsako, jog Vakarų pasaulyje niekas nebebus laimingas, nes laimė tėra pasenusi svajonė? Tai rodo, kad, anot rašytojo, nuseno ne tik pasaulis, bet ir jo herojus.
Gyvendamas viešbutyje Floranas Klodas greit supranta, kad su gyvenimu sieja tik du dalykai: „Captorix“ tabletė, paverčianti jį impotentu, ir maistas bei alkoholis, kitaip tariant, „pilvo malonumai“. Priešpaskutiniame romane „Nuolankumas“ M. Houellebecqas užsipuolė musulmonus, o šiame jis pyktį nukreipia į atskirų Europos šalių piliečius – griežia dantį ant vokiečių, olandų, anglų, kurie, kiekvieną vasarą ieškodami poilsio, užplūsta pietinę Prancūziją, taip pat prie jų prideda kinus, kurie ima supirkinėti kaimų žemes, ūkius, vynuogynus.
Norėdamas parodyti, kad žlunga ir Prancūzija, protagonistas atskleidžia, į kokią sunkią padėtį yra įkliuvęs iš aristokratų giminės kilęs Aimerikas, vienintelis iš kurso draugų, ryžęsis įgytas žinias pritaikyti praktiškai. Jis turi tūkstančius hektarų žemės, senovinę pilį ir tris šimtus karvių, kurias, beje, melžia rankomis, bet vos suduria galą su galu. Išvengti bankroto jam padeda keliasdešimt hektarų kiekvienais metais parduodamos žemės, kurią nusiperka ne kaimynai žemdirbiai, o nieko bendra su žemės ūkiu neturintys kinai. Nors Aimerikas įsivaizduoja, kad iš tėvo perimtą pilį pavers viešbučiu, bet tam trūksta lėšų, o valstybė, nors pilis pripažinta istorinio paveldo paminklu, neprisideda.
Tokių kaip Aimerikas, kurie augina karves, yra 60 tūkstančių. Po 15 metų, Florano Klodo nuomone, jų liks 20 tūkstančių. Baisiausia, kad juos žlugdo pieno kvotos, kurias įvedė Europos Sąjungos institucijos. Pavieniai žemdirbiai traukiasi iš savo ūkių, kai kurie net paleidžia kulką sau į kaktą. Pasakotojas mato, kad Aimerikas sunkiai verčiasi ūkyje ir kad jį paliko taip pat iš aristokratų kilusi žmona, todėl atvirai jam pataria: tegu ima į žmonas moldavę, blogiausiu atveju – laosietę, nes „jos bus jaunesnės, gerokai seksualesnės negu visos tos... kekšės aristokratės, ir dulkinsis šimtą kartų geriau“ (p. 209). Florano Klodo nuomone, senoji Europa išsikvėpė, ir dabar verta atkreipti dėmesį į Rytų šalis: „Jos kelsis penktą valandą ryto ir pamelš karves, džiūgavau aš, vis labiau piršdamas savo mintis, mano galvoje jau vaidenosi moldavė, paskui jos pačiulps ir pažadins tave ir dar pusryčiai bus paruošti!“ (p. 209) Bet, anot rašytojo, jei ir „prisitaikysi prie europinių standartų“ (p. 249), galiausiai pralaimėsi mūšį su globalizacija, nes Europa pasidavusi ultraliberalizmui ir žemdirbiai galėtų atsilaikyti nebent gamindami genetiškai modifikuotą produkciją. Kita vertus, rašytojas neigiamą Europos Sąjungos įtaką sieja dar ir su tuo, kad XXI a. pradžioje į ją buvo priimta 10 naujų valstybių, tuomet sumenko Prancūzijos vaidmuo. Vadinasi, pasakotojas nėra visai nuoširdus siūlydamas Aimerikui atkreipti dėmesį į Rytų šalių moteris, tačiau pripažindamas, jog tos Rytų šalys tampa ir savotiška kliūtimi Prancūzijos gerovei. Neatsitiktinai priimdamas O. Spenglerio premiją M. Houellebecqas teigė, kad „paskutinis jo politinis projektas vadinasi Frexit“.
Kupinas melancholijos ir tragizmo, bet kartu ironiškas romanas skaitytoją verčia susimąstyti apie žmogaus misiją, apie jo neišnaudotas galimybes, apie Vakarų civilizacijos kelius ir klystkelius.
Pasakotojas parodo, kad galiausiai trūko Aimeriko ir kitų žemdirbių kantrybė, tad jie nustojo tiekti pieną kooperatyvams. Bet pienas pradėtas įvežti iš Airijos, Lenkijos, net Brazilijos. Dėl to jie ir ryžosi užtverti kelius, kad cisternos su pienu iš kitų šalių nepatektų į Normandiją. Toks sprendimas skaitant primena „geltonųjų liemenių“ judėjimą. Tačiau romane ginkluoti žemdirbiai susiremia su policija, ir tas susidūrimas baigiasi žmonių aukomis – žūva dešimt žemdirbių ir vienas policininkas.
Vis dėlto laimės hormonas mažai padeda Floranui Klodui įgyvendinti savo svajones. Priešingai – jis atima gyvenimo džiaugsmą, nes pasakotojas, pavasarį sukiodamasis šalia jaunų merginų trumpais sijonėliais, nebejaučia jokio geismo. Tačiau gydytojas jam tepasiūlo trijų elitinių prostitučių vardus ir pataria, kad keipdamasis į jas būtinai paminėtų, kad jam jas rekomendavęs jo gydytojas. Kitaip tariant, gydytojo akimis žiūrint, Floranas Klodas yra ne tiek ligonis, kiek vartotojiškos visuomenės atstovas. Be abejo, tai ironiška, nes sunku įsivaizduoti gydytoją, kuris siūlytų tokius dalykus.
Bet, protagonisto teigimu, galiausiai reikia pasidomėti išlaidų sąmata. Grįžęs į viešbutį sužino, kad nebeliks kambarių, kuriuose leidžiama rūkyti, ir jis privalo susirasti butą, o banko sąskaitoje „liko šiek tiek daugiau kaip du šimtai tūkstančių eurų“ (p. 340). Žadėtos laimės „Captorix“ tabletė neatnešė, nors sunkiai įsivaizduoja gyvenimą, net vieną dieną be jos. Nepasinaudojo Floranas Klodas ir elitinių prostitučių paslaugomis, nes pametė gydytojo lapelį su jų vardais. Jis susimąsto ir apie savižudybę. Ar padės laimės hormonas?
Kupinas melancholijos ir tragizmo, bet kartu ironiškas romanas skaitytoją verčia susimąstyti apie žmogaus misiją, apie jo neišnaudotas galimybes, apie Vakarų civilizacijos kelius ir klystkelius. Kompoziciškai „Serotoninas“ yra išradingesnis už ankstesnius M. Houellebecqo kūrinius, tačiau ir sudėtingesnės tekstinės faktūros. Skaitytojui nelengva veržtis pro ilgus sakinius ir samprotavimus, o iš vertėjo tekstas pareikalaus nemažai pastangų. Nors iki šiol Lietuvos skaitytojams rašytojo romanai nedarė tokio įspūdžio kaip prancūzams ar vokiečiams, bet „Serotoninas“ tikrai nusipelno būti išverstas į lietuvių kalbą. Žodis leidėjams!
Iš „Literatūros ir meno“ 3675 / 4 žurnalo (2019-02-22)
