Apie ką ši knyga? „Apie mūsų su Ryčiu gyvenimą – o apie ką mes daugiau galime kalbėti? Bet mūsų gyvenimuose atsiskleidžia visokių pašalinių dalykų. Jeigu mes juos atsimenam, reiškia, jie svarbūs, jie tapo mūsų dalimi“, – sakė V.Landsbergis, atkreipdamas dėmesį, jog gyvenimas yra ne tik gyvenimas šiandien, bet ir visi prisiminimai, ir viskas, kas buvo, kai tavęs dar nebuvo – taip ir velkasi gyvenimo bagažas.
Profesorius teigė, jog frazė „bus geriau“ paprasčiausiai išsprūdo besikalbant, ir tik vėliau gimė mintis, jog ji gali tapti knygos pavadinimu. Paklaustas kam – V.Landsbergiui, R.Zemkauskui ar Lietuvai – bus geriau, profesorius pajuokavo, jog net jei „Landsbergiui ir Zemkauskui bus blogiau, tai kam nors vis vien bus geriau“.
V.Landsbergio nuomone, ši knyga yra begalinė, nes ir gyvenimas yra begalinis: „Visos knygos yra rašomos ir toliau, bent man taip atsitinka. Turiu visokių knygų, kurios prikaišytos pastabų, kuriose ištaisytos klaidos“, – pasakojo profesorius, prisipažindamas, jog knygą vis magėjo pildyti ir tik redaktorės bei leidėjų dėka pavyko šį jo norą suvaldyti.
Paklaustas kam – V.Landsbergiui, R.Zemkauskui ar Lietuvai – bus geriau, profesorius pajuokavo, jog net jei „Landsbergiui ir Zemkauskui bus blogiau, tai kam nors vis vien bus geriau“.
V.Landsbergis neslėpė, jog knyga, visų pirma, yra dialogas su savimi: „Tai neišvengiama. Nes kai kalbamės su tavimi, man ateina į galvą visokių dalykų, kurie pavirsta mano klausimais man pačiam. Būna, pabundu iš ryto, guliu ir kažką galvoju – tai jau dialogas su savimi“.
Profesorius teigė, jog jo tėvų namuose visad buvo daug knygų, o jis pats skaitė viską, kas papuolė – ne tik vaikišką literatūrą, bet ir klasiką. „Dar būdamas vaikas skaičiau Vaižgantą, Žemaitę, Biliūną – pats, ne todėl, kad mokykloj liepė perskaityti. Norėčiau, kad ir šiandien žmonėms būtų įdomu skaityti“, – sakė V.Landsbergis, pabrėždamas, jog internetas, vaizdų kultūra neskatina vaizduotės taip, kaip tai geba literatūrą.
Pristatymo metu buvo paliesta ir šiandien itin aktuali patyčių problema. Profesoriaus nuomone, patyčios – tai savo paties silpnumo, negabumo, nužmogėjimo prisipažinimas. „Jei kas nors iš ko nors tyčiojasi, jis prisipažįsta, kad yra netikęs, kad jam pačiam į save bjauru žiūrėti, todėl susiranda ką nors, ką gali spardyti ir tada jam geriau. Dabartinė didelė valstybė šalia mūsų turbūt labai blogai jaučiasi, todėl niekina, žemina, spardo, sako, kad kitas išsigimęs ir jį reikia sunaikinti“.
R.Zemkausko paklaustas, ką dar reikia vaikams aiškinti, profesorius atsakė: „Kad kiekvienas žmogus yra žmogus, ir kiekvienas gyvūnas yra žmogus, ir kiekvienas medis yra žmogus“.
Profesorius sakė, jog jei iš tikrųjų įskaudinai kitą žmogų ir šiandien tai prisimeni, taip ir nueisi su ta nuodėme, ir visai nesvarbu, kokio amžiaus buvai, kai tai įvyko: „Jis juk buvo žmogus ir jam skaudėjo. Tai reikia vaikams aiškinti“.
R.Zemkausko paklaustas, ką dar reikia vaikams aiškinti, profesorius atsakė: „Kad kiekvienas žmogus yra žmogus, ir kiekvienas gyvūnas yra žmogus, ir kiekvienas medis yra žmogus“.
