Poetas Vytautas Mačernis (1921–1944) savo vizionieriška poezija lietuvių literatūroje paliko ryškų pėdsaką. Viktorija Daujotytė straipsnyje „Jauniausias klasikas“ rašė: „Į lietuvių tautos dvasinę patirtį Vytautas Mačernis įeina kaip ypatinga, išsiskirianti prigimtis, turėjusi retą jautrumo pasauliui, vizijai, fantazijai dovaną, galėjimą patirti regėjimus, tarsi išeiti už įprastų ribų, pakilti iki šviesiausio taško, iš kur matyti, kad vertingiausia – „tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje“.
Vytautas Mačernis kūrė ne tik poeziją, bet taip pat mėgo prozą, rašė straipsnius apie literatūrą, daug užsirašinėjo, vertė. Gerų poetų tekstų vertimas poetui buvo su niekuo nepalyginama poetinė mokykla. Knygoje „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ skelbiamas kūrybinis autoriaus palikimas – eilėraščiai ir poetinė proza.
Pasak Viktorijos Daujotytės, poeziją V.Mačernis matė ir suprato kaip universalią prasmių programą. Jo poezijoje – jokių konkrečių istorinių įvykių, socialinių laiko atgarsių – okupacijų, karo. „Viskas yra tik žmogaus dvasioje, galutinėje ir vienintelėje dvasinėje tikrovėje: šiurpe, nerime, vienatvėje, džiaugsme“. Vytauto Mačernio poezija gali būti interpretuojama kaip vieno gyvenimo istorija.
Iš Vytauto Didžiojo universiteto persikėlęs į Vilniaus universitetą (iš pradžių studijavo anglistiką, vėliau pagrindine savo specialybe pasirinko filosofiją) Vytautas Mačernis susipažino su čia studijavusia Brone Vildžiūnaite, su kuria planavo sukurti šeimą, tačiau to padaryti nebuvo lemta. Bronei parašyti svarbiausi Vytauto laiškai, svarbiausi jo dvasinių išgyvenimų, pakilimų ir krizių, kūrybos psichologijos liudininkai.
Būtent šį poeto ryšį su Brone Vildžiūnaite liudijantis palikimas rašytojai Aldonai Ruseckaitei padėjo jautriai atkurti ir iš naujo pažinti Vytautą Mačernį savo knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ puslapiuose: be minėtų Mačernio laiškų mylimajai, A.Ruseckaitė rėmėsi ir jo sužadėtinės atsiminimais.
Karo metais Mačernį lydėjo ištisa sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus.
Kuo gi Aldoną Ruseckaitę, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorę, sudomino Vytautas Mačernis? Pirmiausia savo, kaip poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač – jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Ar Mačernį galėtume vadinti mąstytoju, filosofiniu poetu ir... meilės kankiniu?
A.Ruseckaitė knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ praskleidžia paslapties šydą apie poeto gyvenimą ir daugiau papasakoja apie moterį, kurią jis taip dievino. Juk B.Vildžiūnaitė niekuomet daug nepasakojo apie santykius su lemtingąja savo gyvenimo meile – ji teigia, kad tai esąs tik jos ir Vytauto gyvenimas, apie kurį skelbtis niekada nenorėjusi.