Jau kuris laikas atidžiai seku visą naujų knygelių pasiūlą ir savo apžvalgose pristatau pačias gražiausias. Šįkart jos dvi: „Medžiai“, kurioje yra viskas, ko reikia, kad vaikas pamiltų medžius, mišką ir gamtą, ir „Baubaimė“, kuri įkvėps jūsų vaiką žvelgti į pasaulį drąsiomis akimis ir gal net padės nugalėti baimes. Abi knygelės rekomenduojamos 3-6 metų vaikams, tačiau, mano manymu, puikiausiai tinka ir sulaukus 10 metų, o vertinančiam grožį žmogui – tiks ir bet kada gyvenime.
Piotras Socha, Wojciechas Grajkowskis „Medžiai“. Iš lenkų kalbos vertė Edita Gudišuaskaitė. Leidykla „Debesų ganyklos“, 2018.
Tai ne knyga, o stebuklas. Jei tik būtų galima, norėčiau įtraukti į mūsų laikų 7 pasaulio stebuklų sąrašą.
Aišku, rizikuoju pasirodyti pernelyg pozityvus lietuviško interneto dienraščio skaitytojams, kuriuos neretai labiau masina kritikos ir sarkazmo pripildyti tekstai, bet šiai knygai papuolus į rankas, aš tiesiog neturiu pasirinkimo – reikia apie ją pasakyti visą tiesą.
Taigi, verčiu pirmuosius gausiai iliustruotus puslapius, ir man atima žadą, ir galvoju: dėkui Dievui, kad šitoje žemėje turime žmonių, gebančių kurti tokį grožį. Praeitąmet teigiamai atsiliepiau apie vieno iš autorių – Piotr Socha – knygą „Bitės“, tačiau „Medžiai“ mane stebina dar labiau, ir atrodo, kad dviems jos autoriams buvo lemta susitikti, kaip kokiems bitlams, ar grupės Queen nariams, kad pakeistų pasaulį.
Ši knyga tuo pačiu metu man primena ir pasakų, senųjų legendų bei padavimų knygą, ir enciklopediją, ir gamtos bei žmonijos istorijos pradžiamokslį. Joje net teksto galėtų nebūti, kad ją visiems rekomenduočiau, o, patikėkite manimi, teksto nemažai ir jis be galo įdomus. Pavyzdžiui, apie senovinius miestus, kuriuos kadaise žmonės apleido, o tada miškas juos pasiemė savo globon. Dabar tie meistai taip apaugę šaknimis ir lapija, kad praeityje buvę didingi pastatai vos beatpažįstami. Juk medžiai labai stiprūs ir atkaklūs – jie ir visus kitus žemės augalus įveikia, ir net mūsų mūrus savo jėga gali sugriauti.
Kas gyvena medžiuose? Kur auga baobabai? Kokie buvo priešistoriniai miškai, kurių suakmenėjusios dalys išliko iki mūsų dienų? Šioje knygoje netgi pamatysite, koks gražus buvo pats pirmasis mums žinomas medis. Jam daugiau nei 385 milijonų metų! Taip pat, turėsite galimybę patyrinėti storiausius, aukščiausius ir pačius mažiausius pasaulio medžius. Garantuoju, kad gražesnio ir įdomesnio būdo susipažinti su medžių pasauliu tiesiog nėra.
Knyga neveltui užbaigiama paraginimu: „Sodinkime medžius. Prieš nukirsdami medį, pagalvokime dukart. Mūsų protėvių miškai – tai miškai, pilni tūkstantmečių ąžuolų. Ir jie priklauso mūsų vaikams.“
Knyga mums primena ir skaudžią tiesą: „Kartais, nors aplink pilna medžių, norint išvysti tikrą mišką reikia vykti į gamtos rezervatą.“ Pirmykščiai, žmogaus nepakeisti miškai mūsų dienomis tampa retenybe, o juos pakeitę žmonių pasodintieji – nors iš pirmo žvilgsnio primena mišką, bet savo esme yra laukai, kadangi juose medžiai auginami medienai taip, kaip kviečiai auginami grūdams.
Knyga neveltui užbaigiama paraginimu: „Sodinkime medžius. Prieš nukirsdami medį, pagalvokime dukart. Mūsų protėvių miškai – tai miškai, pilni tūkstantmečių ąžuolų. Ir jie priklauso mūsų vaikams.“ Bet vaikams šią žinią pirmiausia reikia perduoti. Ši knyga tam idealiai tinka.
Benas Bėrantas (autorius), Vilija Kvieskaitė (dailininkė) „Baubaimė“. Leidykla „Nieko rimto“, 2018.
Dailininkė Vilija Kvieskaitė ir rašytojas Benas Bėrantas įrodė, kad pirmoji jų knygelė „Riešutortas“ nebuvo tik pradedantiesiems nusišypsojusi sėkmė – jie neseniai išleido niekuo pirmajai nenusileidžiančią „Baubaimę“.
Šiuos jaunus kūrėjus visuomet norisi pagirti už gebėjimą kurti kartu – už paveikslėlių ir teksto dermę. Kiekvienąsyk, kai į rankas imu jų kūrinį, suprantu, kaip labai Lietuvoje mums trūksta tokių švelnių, pasteliškų ir gerumu alsuojančių knygelių vaikams.
„Baubaimėje“, šalia nuostabių paveikslėlių, rasite labai jaukų, legvai suprantamą ir gausiai gražių prasmių pripakuotą tekstą, kuris dar yra ir šmaikštus. Keletą kartų taip smarkiai įsijuokiau, kad turėjau nustoti skaitęs, kol praeis juoko banga.
Ypatingai svarbus knygelės pamokomasis turinys. Gal klystu, bet, man regis, mes gyvename savotiškoje baimės kultūroje, kur turime begalinę seką griežtų taisylių visoms gyvenimo sritims, ir kur mokėjimas joms paklusti, nesileisti į nuotykius ir „neišsišokti“ laikomas gero tono ženklu – kur mes pilki ir pikti, kaip mūsų vėlyvi rudenys ir žiemos. Tuo tarpu ši knygelė skatina į visa tai pažvelgti atidžiau ir užduoti sau klausimą: o jeigu išdrįsčiau pasielgti taip, kaip kviečia širdis, jeigu savo gyvenimui pamėginčiau suteikti daugiau spalvų?
Knygelės pradžia mums primena gražiausias laimingos vaikystės akimirkas – voveriukas Tiklis ateina nakvoti pas savo draugą varniuką Kirnį. Draugužiai persirengia pižamomis ir šėlsta visą vakarą – lenktyniauja, žaidžia slėpynes, gaudynes ir įvairiausiais kitais būdais neduoda tėvams miegoti. Taip bežaidžiant netyčia pro langą į akliną tamsą iškrenta kamuolys, o ryte jo niekur aplink nepavyksta rasti, todėl draugai nusprendžia, kad jį bus paėmęs baubas. Jie pasiryžta lestis į baubo ir kamuolio paieškas, ir mišku žygiuoja tol, kol baigiasi jų pažįstami toliai ir prasideda nauji.
Galiausiai ir temti pradeda, ir užkalbinti nepažįstamą girių gyventoją tenka – nors ir dreba kinkos. Ši knygelė moko, kad nuo savo baimių išsilaisvinti galima su jomis susiduriant akis į akį. Kitaip sakant, ji moko patiems užpulti savo baubą ir taip jį išgąsdinti, kad šis nertų į krūmus ir daugiau niekad nesirodytų.
Tokios drąsos mums visiems reikia daugiau, tokios drąsos ypatingai linkiu visiems vaikams. Todėl šią knygelę būtinai savajam perskaitysiu. Netgi dar daugiau, galiu pažadėti, kad abi jūsų, Vilija ir Benai, knygelės bus vienos pirmųjų, su kuriomis supažindinsiu savo vaiką. Nežinau, ar galiu jums, kaip kūrėjams, sugalvoti geresnį komplimentą, nei šis pažadas.
„Baubaimė“ man būtų labai pravertusi, kai buvau mažas, bet džiaugiuosi ir dabar ją turėdamas – patys matote, kiek daug įvairiausių minčių kilo ją perskaičius. Todėl žinau, kad tokiam grožiui, kaip ši knygelė, niekada nevėlu atsirasti žmogaus gyvenime.
