Iš visų Lietuvos poetų Justinas Marcinkevičius, ko gero, buvo arčiausiai žmogaus. Demokratiškas, paprastas, šiltas žmogus, neskirstęs savo skaitytojų pagal išsilavinimą ar gyvenamąją vietą. Turėjo lengvą ranką – rašė daug ir paprastai, nebuvo intelektualas. Jo eilėraščiai dainuojami, tiko prie tostų. Verčiamas į kitas kalbas, ypač „anais laikais“. Parašė ganėtinai daug, bet nemažai ir eilėraštienos. Bet ir iš Maironio raštų keturtomio tik pirmasis – kanoninis. Bet visgi svarbiausia etiketė – tarybinis. Ji lakoniškiausiai paaiškina Justino Marcinkevičiaus kontroversišką biografiją ir jo tekstus. Ši etiketė nesumenkina nei jo asmens, nei jo kūrybinio palikimo. Būtent Justinas Marcinkevičius iš savo laikmečio išspaudė maksimumą. Atiduodamas didelę duoklę okupaciniam režimui, eidamas į kompromisus su sąžine. Gal ir pats iki galo nesuvokdamas, kad svariai prisidėjo prie tarybinės Lietuvos naratyvo kūrimo. Justinas Marcinkevičius matė tai kaip vienintelį įmanomą kelią gelbėti Lietuvos žemę, lietuvių kalbą, jos kultūrą. Pasirinko saugoti tautos gyvybę, o ne jos garbę1. Savo kultūrinės rezistencijos pasirinkimą aprašė ne tik puikioje prisiminimų esė „Taburetė virš galvos“2, bet ir 1983–1984 m.
sukurtoje dramoje „Daukantas“: „Privalom gyventi. Dantimis į savo žemę ir kalbą įsikirtę.“3
Man atrodo, kad poetas už tai sumokėjo labai didelę kainą. Kaip jis pats sakė: „Labai norėjau spausdintis. Atrodė, socializmas keičia veidą, ir Lietuva privalo pasinaudoti šia kaita, aktyvizuotis, užimti kiek galima daugiau pozicijų, sustabdyti kolonizaciją, atremti rusifikaciją. Regis, tai buvo teisinga taktika.“4 Taip apsispręs studijų laikais, įšaldęs gimnazijos prisiminimus apie dviejų mėnesių NKVD tardymą, mušimą, įkalinimą Marijampolės kalėjime. Ir ne tik. Taigi poetas, būdamas 27 metų, t. y. 1957 m., įstoja į Komunistų partiją, o po penkerių metų mėnesiui išvyksta į Paryžių. Dar po metų rašo eiles iš Niujorko. Aišku, prašmatnus butas Antakalnyje, dosnūs honorarai. O kur dar gausūs kūrybos vertimai. Poeto knygas iliustruoja iškiliausi grafikai: Stasys Krasauskas, Rimtautas Gibavičius, Gražina Didelytė, Saulius Chlebinskas ir kt. 1960–1965 m. LTSR rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. 1961–1963 m. kandidatas į LKP CK narius. 1969 m. apdovanotas LTSR respublikine premija už dramą „Mindaugas“. 1978 m. – LTSR liaudies poetas5. Nuo 1985 m. LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Pirmąją knygą „Prašau žodžio“ išleido 1955 m., t. y. jam tebuvo 25-eri6. Kokia svaiginanti karjera! „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ apie tai nė mur mur7.
Pirmasis jo kūrinys, patekęs į mokyklinius vadovėlius, buvo poema „Kraujas ir pelenai“ apie Pirčiupių kaimo tragediją. Aštuntoje klasėje kone kelis dešimtmečius mokyklose nagrinėta, atsiskaitoma atmintinai už poemos ištrauką8. Ištrauką pagal savo nuožiūrą parinkdavo mokytojas. Atsimenu ir dabar eilutę: „Žmogus tą dieną dirvą arė.“ Vadovėlyje pateiktų ištraukų pagrindiniai akcentai – įtaiga, kad jeigu ne rusai, lietuvių tauta būtų sunaikinta, ryškus antivokiškumas. Poemoje, be vokiečių nacių žiaurumo, buvo ir kitų akcentų. Anot enciklopedijos, „teigdamas rev. humanizmą, M. pasmerkė bažnyčios diegtą liaudžiai pasyvaus kentėjimo pasaulėjautą“9. Primenu tas įtaigias eilutes, pagal kurias mokytojai dažnai kurpdavo poetines kompozicijas:
Aš kaltinu – visus, visus, visus,
Išmokiusius lietuvį nuolankumo!
Sunkiu žodžiu aš kaltinu bažnyčią,
Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti,
O atsiklaupus galima tik mirti,
Bet ne kovoti.10
Beje, 2011 m. šią poemą prisimena kaip savo mylimiausią, apgailestauja tik kad cenzoriai privertė įterpti, jog „iš Vakarų ėjo ir kryžius, ir kardas“11. Antikatalikiška tendencija nekliuvo.
Vienuoliktoje klasėje mano karta nagrinėjo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Apžvalginę pamoką12. Ne kažin kas iš jos užsiliko, bet pagrindinis veikėjas man pasirodė simpatiškas. Kažkokios diskusijos, išėjimas dirbti į fabriką. Kad kūrinys antivakarietiškas, tamsybiškas, man tuomet neduota suprasti. Kai Nepriklausomybės laikais Tomas Venclova, Aleksandras Štromas ir Pranas Morkus paviešino, kad jie yra apysakos prototipai, kad poetas apysaką sukūrė pagal užsakymą naudodamasis KGB tardymo medžiaga, kilo baisus skandalas. Atgimimo laikais poetas vadintas Tautos sąžine. Bet poetas viską neigė. Kodėl? Tik Kazys Saja paliudijo, jog pats poetas viešai pasigyręs, kad jį pasiekusi labai įdomi medžiaga. Beje, knygos priešlapyje pats autorius rašė: „Šiandien tam tikrų gyvenimo reiškinių ir faktų skatinamas, [...] norėdamas įsikišti į tą procesą, kuriame pastebimai formuojasi nedidelė, bet ne visai sveika amžinai žaliuojančio medžio atžala. Aš nieko neišsigalvojau […].“13 Tokia įžanga buvo ir antrajame apysakos leidime14. Rinktiniuose ir pilnuose raštuose įžanga dingo. Kaip ir kūrinys iš mokyklinių vadovėlių programos. Devintajame dešimtmetyje į mokyklines programas įtraukti bene geriausi poezijos posmai, drama „Mažvydas“. Teko ir man dėstyti. Poezija jaudino ir mane, ir mano mokinius, o išgarbintą dramą supratau kaip labiausiai istorinę tiesą iškraipantį mūsų tekstą. Man Mažvydas visų pirma evangelikų liuteronų kunigas – misionierius, kuriam labiausiai rūpėjo jo tautiečių, likusių LDK, sielų išganymas, o ne lituanistika. Ne Mažvydas skiemenuoja „Lie-tu-va“, o Marcinkevičius. Bet tauta ligi šiol beveik tiki, kad Mažvydas buvo ne kunigas, o lietuvių kalbos mokytojas, apsimetęs kunigu. Jeigu ką ir mokė Mažvydas ištarti, tai visų pirma „Jėzus Kristus“. Deja, poeto kūryboje daug krikščioniškų simbolių profanacijos. Eilėraščių rinkinio pavadinimas „Liepsnojantis krūmas“ – geriausias to pavyzdys. Ir vanduo sėkmingai teka ne tik į tautiečių tiesos išalkusias širdis, bet ir tarybų Lietuvos naratyvui. Ne be reikalo Justinas Mikutis savo bendravardį mėgo vadinti komunistų kunigu. Kad Dievą pavertė gerumu, gamta ir užėmė tautos guodėjo, vienytojo, ramintojo vaidmenį. Beje, poeto požiūris į krikščionybę visą laiką išliko neigiamas, ypač į katalikybę. Kūrybos pradžioje matome jį kaip ateistą15, kuris transformuojasi į pagonybės simpatiką – panteistą, vėliau tampa agnostiku16.
Ir pabaigoje keletas kuriozinių atvejų apie dainas. Dainos žodžiai „Tėvyne dainų ir artojų“ paimta iš poemos „Devyni broliai“, tai „Trečias atsidusimas“17. Anot tarybinės enciklopedijos: „Baladžių poemoje „Devyni broliai“ (1973) lyriškai traktuojami pokario metų klasių kovos laikotarpio skaudūs įvykiai.“18 Tai vienas įtakingiausių poeto kūrinių, partizaninį karą vaizduojančių kaip brolžudišką, geriausiu atveju – pilietinį karą. Toks požiūris idealiai atitiko sovietinį Lietuvos naratyvą. O mes toliau dainuojame... Eurikos Masytės atliekama daina „Aš tavo laisvė“ pagal Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Kaip laisvė“ ypatingai nuskambėjo po Sausio 13-osios įvykių. Ir dabar klausant tą senąją versiją sunku suvaldyti jaudulį. Eilėraštis parašytas 1974 m. Bet autorius nepasidrovėjo jį pasiūlyti mokykloms adresuotam poezijos rinkiniui, skirtam Spalio „revoliucijos“ 60-mečiui, įtraukdamas dar du eilėraščius ir sudarydamas savotišką cikliuką. Ir jame eilėraštis „Kaip laisvė“ perskaičius pirmuosius du jau skamba ne kaip už Lietuvą kovojančio žmogaus balsas, o kaip revoliucionieriaus19. Apskritai tokio pobūdžio proginiuose rinkiniuose to meto poetai spausdintis nevengė. Gerai mokėjo. Tokių rinkinėlių savo bibliotekoje esu išsaugojęs bent šešetą, ir visur juose poeto raudoni ar parausvinti eilėraščiai. Dažniausiai tie patys sueidavo. Čia Marcinkevičius man labiau atsiskleidžia ne kaip komunistinių pažiūrų skleidėjas, o tipiškas, praktiškas valstietis, kuris niekada nepaliks šalikelėje kone į rankas krentančio rublelio ar lito. Ir čia man poetas savaip žavus. Nesmerkiu poetų, davusių eilėraščius į proginius rinkinius, – niekas tais laikais į šiuos rimtai nežiūrėjo. Bet mokykloms adresuoti rinkiniai – jau nuodai į jaunas sielas. Ypač dėl to, kad juos naudodavo dalis lituanistų.
Kaip ir galėtumėte nujausti, šias mintis išprovokavo neseniai įvykęs paminklo Justinui Marcinkevičiui konkursas. Manau, kad tai perteklinė idėja. Yra jo vardu pavadinta Prienų biblioteka, kurioje saugomas jo archyvas ir dalis knygų. Vilniuje – nelabai skoninga lenta Vilniaus universitete šalia Czesławo Miłoszo, sukurti keturi dokumentiniai filmai. Jeigu paminklo autoriai turėtų drąsos užrašyti „Iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“, viskas būtų kaip ir savo vietoje. Galėtume valandų valandas stovėti prie paminklo ir pasakoti apie be galo sudėtingą poeto epochą. Aišku, vieta, parinkta prie Šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus, pati blogiausia. Statyti paminklą žmogui, kuris visą sąmoningą gyvenimą nemėgo Katalikų bažnyčios, yra tikras spjūvis ne tik būtent už tautos garbę kovojusiems lietuviams, bet ir pačiam poetui. Atseit, prie Rašytojų sąjungos. Neturiu jokių paliudijimų, kad poetas buvo garbėtroška, nors savo vertę gerai žinojo. Kam labiausiai nereikia to paminklo – tai jam pačiam. Bet kažkodėl kažkam labai norisi stabo, tarsi mes būtume 20 a. stabmeldžiai pagonys, norisi sukurti Tautos atgimimo poeto, vedlio mitą ir būtinai per jėgą jį visiems įbrukti. O gal labiausiai per Marcinkevičių pateisinti savo prisitaikymo sovietmečiu istoriją? Nors ji tokia žila senovė, kad net patiems sunku ja patikėti.
Paaiškinimai
1 Verta prisiminti nepriklausomybės pradžioje žurnalo „Krantai“ organizuotą aštrią diskusiją dėl rašytojų pozicijos okupacijos sąlygomis. Prieita prie kompromisinės išvados, kad kolaboravę su režimu saugojo tautą, o disidentai – tautos garbę. Jei neklystu, regis, net ryškiausi pavyzdžiai buvo pateikti: Justinas Marcinkevičius ir Tomas Venclova.
2 Justinas Marcinkevičius, Dienoraščiai ir datos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 383–407.
3 Justinas Marcinkevičius, Daukantas: dviejų dalių draminė apysaka, Kaunas: Santara, 1997.
4 Justinas Marcinkevičius, Dienoraščiai ir datos, p. 392.
5 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 7 t., Vilnius: Mokslas, 1981, p. 238.
6 Tarybų Lietuvos enciklopedija, 2 t., Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, p. 690.
7 Visuotinė lietuvių enciklopedija, 14 t., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 250.
8 Skaitiniai VIII klasei, sudarė Stasė Matulaitienė, Kaunas: Šviesa, 1976, p. 169–177.
9 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 2 t., Vilnius: Mintis, 1968, p. 508.
10 Justinas Marcinkevičius, Poemos, Vilnius: Vaga, 1977, p. 93–94.
11 Justinas Marcinkevičius, Dienoraščiai ir datos, p. 418.
12 Lionginas Šepkus, Lietuvių literatūros vadovėlis XI klasei, Kaunas: Šviesa, 1977, p. 208–210.
13 Justinas Marcinkevičius, Pušis, kuri juokėsi, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961.
14 Justinas Marcinkevičius, Pušis, kuri juokėsi, Kaunas: Šviesa, 1971, p. 4.
15 Justinas Marcinkevičius, Publicistinė poema, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961, p. 15.
16 Justinas Marcinkevičius, Lopšinė gimtinei ir motinai, Vilnius: Vaga, 1992, p. 11.
17 Justinas Marcinkevičius, Devyni broliai: baladžių poema, Kaunas: Santara, 2000, p. 25.
18 Tarybų Lietuvos enciklopedija, 2 t., p. 690.
19 Daina didžiajam Spaliui, Kaunas: Šviesa, 1977, p. 230–236.
