Apie patirtis, apie tai, kaip žinojimas keičia nežinojimą ir atvirkščiai, apie kūrybiškumo reikšmę vaikystėje ir paauglystėje Vytautas pasakos gruodžio pradžioje jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“, o žiniasklaidai išplatintame interviu dalijasi mintimis, kodėl jam būtų sunku gyventi be pasakų.
– Vytautai, kodėl pasakos mūsų gyvenime užima tokią svarbią vietą – ir vaikų, ir suaugusiųjų?
– Yra daug priežasčių, kodėl jos svarbios. Pirmiausiai – pasakos žadina smalsumą ir fantaziją. O tai juk – esminės laimingo žmogaus savybės. Antra, jose randu magiškų dalykų – skaitydamas gali ne tik save geriau pažinti, bet ir perprogramuoti. Persikūnyti į kitą, pajusti jį ir suprasti, pagyventi kito „kailyje“. Pasakos yra svarbi psichoterapijos, savęs ir aplinkinių pažinimo forma. Jau nekalbant apie pasaulio pažinimą.
– Vadinasi, kurdamas pasakas, rašote jas ne tik vaikams?
– Dažnai galvoju ir apie tėvus, kurie skaitys vaikams, ir, žiūrėk, susipainioju. Tada kritikai sako – apsibrėžk savo auditoriją. Ir klausia: kam skirtos tavo pasakos? Mano pasakos skirtos ir tėvams, ir vaikams. Kiekvienoje iš jų yra dalykų, skirtų ne vaikui. Arba – labai brandžiam vaikui. Knygelė apie rudnosiuką buvo išrinkta geriausia metų vaikiška knyga, betgi studentiškais laikais pradėjau rašyti ją ne vaikams. Studentams, draugams, bendrakursiams.
– Kokias pasakas labiausiai mėgdavote vaikystėje?
– Pasakų tradicija mūsų šeimoje visada būdavo gyva. Su tėvais ir seneliais jas ne tik sekdavome, bet ir improvizuodavome, prisigalvodavome visokiausių istorijų. Tai man padėjo, savo vaikams irgi stengiausi perduoti šį įgūdį. Tėtis turėjo puikų humoro jausmą, kartais netgi juodasis humoras praslysdavo, kai kalbėdavomės apie problemas, apie mano vaikiškus nusidėjimus. Prieidavome prie jų iš toli, iš aplinkui ir dažnai bekalbėdami tiesiog iš visko pasakoje pasijuokdavome.
Suprasdavai: tėtis žino, ką padarei, betgi atvirai nebara!
Mūsų namuose vakarais, prieš miegą, pasaka būdavo būtina. Skaitydavome arba kurdavome jas patys. Aš skaičiau nuo šešerių, man atsivėrė visa tėvuko biblioteka. Joje buvo daug geros vaikiškos tarpukario literatūros, kuri sovietų laikais buvo sunkiau pasiekiama ir randama. Na, kad ir knygos apie Tarzaną ar Algimantą, pavyzdžiui.
– Kada pasakos pradėjo kurtis jūsų galvoje?
– Pasakos yra Likimo arba Dievulio pokštas. Neketinau jų rašyti, norėjau būti labai rimtas suaugusiųjų rašytojas arba režisierius. Bet juokais parašyta mano pirmoji studentiška knyga apie rudnosiuką buvo pripažinta kaip „vaikiška“. Sėkmė, nori nenori, atkreipė dėmesį – aha, čia sekasi, lemtis deda tau ant lėkštės galimybę. Renkiesi ją, vieną iš daugelio, tačiau neplanuotai ji tampa svarbiausia. Tik vėliau išaiškėja, kad netyčiukas atitinka mano vidinę žaismę, net švietėjiškas nuostatas.
– Iš kur jūsų galvoje atsiranda personažai? Jie visi – labai skirtingi.
– Kiekvienas personažas turi savo istoriją. Rudnosiukas atsirado iš nostalgijos vaikystės personažui – Vytės Nemunėlio Rudnosiukui. Man trūko jo, taigi, pradėjau žaisti, kas būtų, jei Rudnosiukas egzistuotų toliau? Po kurio laiko supratau, kad kiekviena tema atranda tam tikrą archetipinį gyvį. Jei nori rašyti apie baimę, atsiranda pelytė Zita – baimės, budrumo ir tylumo ženklas. Nedarai to sąmoningai, visa tai ateina iš mūsų tautosakos.
– Jau dešimt metų organizuojate kūrybines pasakų dirbtuves, matėte, kaip keičiasi vaikai. Koks yra šiuolaikinių vaikų santykis su pasakomis ir apskritai – kūryba?
– Santykis darosi vis sudėtingesnis. Literatūra ir žodis stoja į stiprią konkurencinę kovą su vaizdu. Į kino stovyklas vaikus surinkti lengva, o į pasakų dirbtuves tenka kaip reikiant paagituoti. Kai jie stovykloje patiria, kad gali valdyti žodį ir tai – itin įdomi kūrybos sritis, nuomonė pasikeičia.
Akivaizdu, ateina mažiau skaitančiųjų karta. Netgi pasakas šiandien rašome iš trumpų, nesudėtingų sakinių, o mano jaunystėje buvo įprasta ieškoti ilgesnių aprašymų, tarkim – jausmų atitikmens gamtoje. Ateinanti karta yra ateities vaikai, tad negali jų tempti atgal, niekas iš jų nerašys, kaip Biliūnas. Taigi, tenka mokytis iš jų – savo puikiu technologijų išmanymu, greita reakcija jie pasiūlo ir literatūrinių sprendimų. O kartais atsako ir į man kylantį klausimą – kaip vaikai priims naują kūrinį? Dažnai jiems paskaitau, ką tuo metu pradedu rašyt, pasitikrinu.
Prieš porą metų žaisdami, improvizuodami pabandėme perkelti Eglę žalčių karalienę į tarpukarį, kūrėme tarsi filmo scenarijų. Vaikai tiek gražių dalykų prigalvojo, kad paskui aš smagiai dvejus metus rašiau apysaką „Žalčių karalienė“, šiek tiek pasiremdamas ir tomis mūsų improvizacijomis. Derlinga, vaisinga erdvė, kai matai būsimąjį skaitytoją, suvoki, ką jis nori priimti ir ką atmeta.
– Ar jūsų vaikai seka pasakas savo vaikams? O gal visos pasakos šeimoje paliktos seneliui?
Mūsų namuose žodis, knyga yra mėgstama. Kadangi trys vyresnieji jau augina savo vaikus, matau, kaip nuo mažų dienų pratina anūkus prie knygelių.
Gabrieliaus vaikai yra fanatikai, knygų rijikai, ryja glėbiais, visomis kalbomis, gražu žiūrėti. Tie vaikai jau bus kitokia ateities karta, jiems Lietuva taps atvira pasaulio valstybe. Elena ir Jonas, kurie augina mažesnius, irgi matau, kad skaito kiekvieną vakarą ar gyvas pasakas seka. Džiaugiuosi ta tradicija, tikiuosi, ji ilgai tęsis, nors... viskas šiame pasaulyje keičiasi, o ir tradicijos kuriasi naujos.
