Pokalbio metu Vytenis atskleidžia, kaip jis, anksčiau nemėgęs skaityti, dabar jau skaičiuoja šimtus perskaitytų knygų, ir pasidalija, kaip skatina skaityti kitus vaikus.
12-metis rašytojas savo gerbėjams atskleidžia gerą naujieną – jis jau pradėjo rašyti naują knygą, kurioje bus paliestos ne tik jautrios ir svarbios temos, bet neišnyks ir Vytenio braižui būdingi fantastikos elementai.
Vytenis savo knygą „Kitas pasaulis: slapta fėjų uola“ pristato taip:
„Vieną vakarą, kai aš buvau dar tik 10 metų amžiaus, pamačiau gražų mažosios sesės Gabijos piešinį su fėjomis. Ji užsiminė, kad yra du pasauliai, o fėjos gyvena kitame pasaulyje. Tuomet ir nusprendžiau parašyti knygutę apie kitą pasaulį, kurioje ne tik aprašytas fėjų gyvenimas, bet ir atskleista didžiulė paslaptis – kaip patekti į stebuklingą fėjų uolą. Tikiuosi, kad ši knygutė bus pirmoji perskaityta knygutė ne tik mano sesei Gabijai, bet ir kitiems pradedantiems skaityti vaikams.“
– Parašyti knygutę „Kitas pasaulis: slapta fėjų uola“ tave įkvėpė sesutės Gabijos piešinys, kuriame ji nupiešė fėjas. Papasakok plačiau, apie ką tavo knyga.
Vytenis: Mano knyga yra apie meilę tėvams, draugystę ir fėjų nuotykius.
– Tavo knygelėje ne tik graži istorija, bet ir pamokymai, filosofiniai apmąstymai. Labai gražiai aprašei meilę tėvams, draugystę, pomirtinį pasaulį ir velniui pavojingą žodį „melas“. Kaip tau atrodo, kodėl svarbu kalbėti apie tokius dalykus?
Vytenis: Jei maži vaikai skaitys šią knygą, tai manau, kad ji padės geriau suprasti pasaulį, lavins jų fantaziją.
Tėtis Linas: Manau, kad būtų gerai, jog vaiko pasaulėžiūra formuotųsi nuo mažens. Man patiko, kad Vytenis sugalvojo rašyti apie fėjas, jų analogas Lietuvoje – laumės, tad ši knygutė susijusi ir su mitologija. Lietuvių mitologijoje yra ir velnias, kurį Vytenis aprašė. Pats mėgstu nagrinėti lietuvių mitologiją, įdomu, kad joje egzistuoja ir Dievas Senelis. Mitologija ir pomirtinis pasaulis – išskirtinis lietuvių bruožas, gal net daugiausia iš Europos šalių lietuviai domėjosi pomirtiniu pasauliu, turime ir Vėlines, ir kitas šventes. Jaunajai kartai būtų naudinga domėtis tuo, kad mes esame laikini, esame svečiai šioje žemėje, nes tai priverčia susimąstyti.
Mama Anastasija: Kiekvienas skaitydamas šią knygutę ją supras savaip. Vieni įžvelgs mitologiją, kiti – visai kitus dalykus. Labai gerai, kad apie tai kalbama, apie tai galima paskaityti vaikams ir perduoti per pasaką. Net nežinau, iš kur tokių minčių kilo vaiko galvoje, bet taip jis mato pasaulį, taip jį supranta ir taip perteikia. Kiekvienam vaikui, ir net kiekvienam suaugusiam, yra apie ką pagalvoti, skaitant Vytenio knygą.
– Vyteni, o ar tu tiki, kad gėris visada nugali blogį?
Vytenis: Tikiu, bet tikrame pasaulyje ne visada taip būna, ir tai reikia suprasti.
Jei maži vaikai skaitys šią knygą, tai manau, kad ji padės geriau suprasti pasaulį, lavins jų fantaziją.
– Kiek laiko per dieną skirdavai knygos rašymui? Kiek laiko užtruko ją parašyti?
Vytenis: Rašymui neskyriau viso savo laiko, ne kiekvieną dieną rašydavau, kartais padarydavau ir ilgesnes pertraukas, nes reikėdavo įkvėpimo ir idėjų, kad susikaupčiau ir pradėčiau rašyti. Parašiau knygą per metus, tai gana ilgas laiko tarpas.
Tėtis Linas: Mes neseniai, tvarkydami Vytenio daiktus, atradom dar vieną Vytenio knygutę, ankstesnę negu jo komiksai „Ateivių Respublika“, kuri vadinasi „Liūdnas sliekas“. Knygutė trumpa, pasakojanti slieko istoriją.
Vytenis: Esu rašęs ir dar anksčiau, bet tų knygučių jau nebeturiu.
– Kiek metų buvo Vyteniui, kai buvo parašytas „Liūdnas sliekas“?
Tėtis Linas: Jam buvo aštuoneri metai. Labai gerai, kad ant knygutės jis buvo užrašęs datą. Ateityje norėtume ir šią knygutę, skirtą visai mažiems vaikams, išleisti.
Mama Anastasija: Norėtume išleisti originaliu formatu, taip, kaip ji parašyta: vaikišku raštu, su vaikiškais paveiksliukais.
Vytenis: Bet ten yra daug klaidų.
– Vyteni, anksčiau minėjai, jog knygos rašymui reikėdavo palaukti, kol ateis įkvėpimas. Gal galėtum pasakyti, kas tave įkvepia?
Vytenis: Kai labai neturėdavau ką veikti, prisėsdavau pagalvoti, parašyti. Būdavo, kad pažiūriu filmą ir jis įkvepia kažką panašaus padaryti, ne tą patį, bet kažką panašaus. Taip pat įkvepia knygos, kokią nors dalelę iš jų įdėdavau į savo knygą. Man reikėdavo arba susimąstyt, pagalvot, ir tada galėdavau rašyt, arba pasisemti idėjų.
– Ar rašant knygą prašydavai tėvelių arba sesučių pagalbos?
Vytenis: Knygą parašiau pats, neprašiau pagalbos, tik fėjų vardus – Rožytę, Miškutę ir Medutę, sugalvojo mano mažoji sesė Gabija.
– Tavo knygelė labai gražiai iliustruota spalvingais piešiniais, papildančiais istoriją. Kas iliustravo tavo knygą?
Vytenis: Dailininkė Eglė Wildheart.
– O kodėl jūs ją pasirinkote?
Vytenis: Kai ieškojome iliustracijų, kreipėmės į ne vieną iliustruotoją. Man ne visi tiko, nepatiko jų piešiniai. O kai Eglė Wildheart parodė savo iliustracijas, man jos patiko, tai ją ir pasirinkome.
Mama Anastasija: Eglės Wildheart iliustracijos labiausiai atspindėjo knygos mintį. Kai rinkomės iliustruotoją, kai kurių piešiniuose pasigedome dvasios, jie buvo ne apie šią istoriją. Kai su šia iliustruotoja susisiekėme ir ji atsiuntė pavyzdžius, supratome, jog jos piešiniai – tai, ko mums reikia.
Tėtis Linas: Vytenis turėjo tokį specifinį norą: jis norėjo, kad iliustracijos nebūtų per daug vaikiškos, bet nebūtų ir per daug realistiškos. Norėjo, kad būtų aukso viduriukas. Buvo iliustruotojų, kurie nupiešė fėjas kaip tikrus žmones, tai Vyteniui nepatiko, o kai nupiešė animuotas, skirtas visai mažiems vaikams, Vytenis irgi sakė „ne“.
Vytenis: Ir šitos iliustracijos nebuvo visai tokios, kokių norėjau, bet kai jas pamačiau, pagalvojau, kad nupiešta dar geriau, nei norėjau.
Mama Anastasija: Knygutė labai ryški, joje daug spalvų, ne visi dailininkai deda tiek daug spalvų, kiekvienas turi savo braižą. O šios iliustruotojos mums viskas tiko: tiek spalvos, tiek pačios iliustracijos, tiek situacijų atvaizdavimas. Viskas taip, kaip turi būti.
– Vyteni, pirmąją savo komiksų knygelę „Ateivių respublika“ iliustravai pats. Ar nesinorėjo nupiešti ir naujosios knygos piešinių?
Vytenis: Pagalvojau, kad iliustruotoja gali šį darbą padaryti geriau nei aš.
– O norėtum kurią nors savo knygą iliustruoti?
Vytenis: Nebent tokią, kurioje nedaug iliustracijų.
– Girdėjau, kad kai išleidai knygą – dalinai autografus ir sulaukei nemažo dėmesio. Ką tau reiškia klasiokų, mokytojų, suaugusiųjų, vaikų dėmesys?
Vytenis: Aš nenoriu, kad man visi ant kelių klauptųsi. Man patinka, kai mane palaiko, bet nepatinka, kai jau palaiko per daug.
Mama Anastasija: Vyteniui patinka neerzinantis dėmesys.
– Skaičiau, kad tau labai patinka fantastinės knygos, ypač rašytojos J.K.Rowling „Hario Poterio“ serija. Kodėl?
Vytenis: Galiu papasakoti, kaip man pradėjo patikti knygos. Seniau aš labai nemėgau skaityti, ir vieną dieną gavau dovanų „Hario Poterio“ knygą. Nenoromis pradėjau ją skaityti ir pirmą kartą įsitraukiau į knygą, ėmiau suprasti, kas ten vyksta, ir skaičiau ne tik dėl to, kad liepia mama. Kai pradėjau suprasti, įsitraukiau į knygos istoriją, man pasidarė taip įdomu, kad po kelias valandas per dieną negalėdavau atsitraukti. Kai perskaičiau „Hario Poterio“ knygas, išmokau įsitraukti į skaitymą. Nėra taip, kad man patinka vien fantastinės knygos, man patinka visos knygos, bet vis tiek mieliausiai skaitau fantastiką.
Tėtis Linas: Jis yra perskaitęs daug fantastinių knygų, ne tik „Harį Poterį“. Pavyzdžiui, visas Christopherio Paolini „Eragono“ dalis, Katjos Brandis „Miško bastūnus“ ir taip toliau.
Mama Anastasija: Ir ne tik fantastines, nors jos labiausiai dominuoja. Buvo laikas, kai Vytenis perskaitė visas savo turimas knygas ir neturėjo ką skaityti, o noras buvo labai didelis. Aš taip pat buvau fantastinių knygų mėgėja, turiu nemažai fantastinių sagų. Vytenis paprašė, kad duočiau ką nors paskaityti iš savo knygų lentynos. Pagalvojau, kas jam galėtų tikti ir patikti, ir pasiūliau paskaityti Stephenie Meyer „Saulėlydį“, svarsčiau, ar tiks pagal amžių, bet Vytenis taip įsitraukė, jog perskaitė visas keturias knygas. Po to sakė, jog jo svajonių automobilis – toks, kaip knygos veikėjo Edvardo.
– Girdėjau, kad jūsų šeimoje knygų skaitymas populiarus, tad ką skaito tėveliai?
Mama Anastasija: Labai skirtingai, buvo momentas, kai atsirado knygų „Saulėlydis“ saga, kai labai patiko fantastinės knygos. Dabar skaitau įvairias knygas, pagal tai, kur keliaujam, kiek galiu skirti laiko rimtesnėms knygoms, o kiek – labiau romantinėms. Šiuo metu skaitau knygą apie psichosomatiką, apie tai, kaip mūsų kūnas reaguoja į tam tikrus dalykus.
Tėtis Linas: Aš labiau verslo žmogus, tad mėgstu skaityti motyvuojančias knygas. Viena mane įkvėpusi knyga – Og Mandino „Sėkmės universitetas“, kuri motyvuoja gyvenimui, verslui. O pastaruoju metu esu paniręs į mitologiją, skaitau Marijos Gimbutienės, Pranės Dundulienės knygas. Analizuoju Lietuvos mitologiją.
Mano knygų lentyna – pilna, ir visas ten esančias jau esu perskaitęs, ten koks šimtas knygų.
– Vyteni, tau dabar 12 metų, ar skaičiuoji, kiek knygų jau esi perskaitęs?
Vytenis: Kai pradėjau skaityti – skaičiavau, bet dabar jau pamečiau skaičių. Mano knygų lentyna – pilna, ir visas ten esančias jau esu perskaitęs, ten koks šimtas knygų. Taip pat esu perskaitęs mamos knygų, mokykloje taip pat skaitau.
– Ar mielai skaitai tai, ką mokytojai užduoda perskaityti per lietuvių kalbos pamokas?
Vytenis: Aš labiau renkuosi skaityti savo knygas. Mokykloje perskaitytas knygas buvau pasiėmęs iš mokyklos lentynos, bet mokytojos užduotas nelabai skaitau.
Mama Anastasija: Labiau Vytenis kalba apie vasaros biblioteką, nes privalomąją literatūrą vaikai turi skaityti ir skaito. O vasaros bibliotekoje leidžia pasirinkti tai, kas vaikui patinka, jis pats pasirenka. Yra ir atsiskaitymai, reikia per mėnesį perskaityti vieną knygą ir atsiskaityti, bet skaito tai, ką pats pasirenka.
– Vyteni, o kodėl tau patinka skaityti knygas?
Vytenis: Nes knygos labai įtraukia, skaitymas gali būti lygiai tas pats, kaip ir filmo žiūrėjimas. Skaitydamas sužinai istoriją ir, jei turi gerą vaizduotę – matai viską taip pat, kaip ir žiūrėdamas filmą. Kai aš įsiskaitau knygą, man tampa labai įdomu, ir tai tas pats, kaip žiūrėti filmą.
– O tau labiau patinka žiūrėti filmus ar skaityti knygas?
Vytenis: Kaip kada, jei įdomi knyga, tai patinka skaityti. Bet jei labai įdomus filmas, ir neturiu nuotaikos skaitymui, tuomet labiau norisi žiūrėti filmą.
Tėtis Linas: Filmą žiūrėti lengviau.
Mama Anastasija: Greičiau vystosi istorija.
Vytenis: žiūrėti filmą – greičiau, bet nėra žymiai lengviau.
– O tau ir filmai fantastiniai labiausiai patinka?
Vytenis: Taip, fantastiniai ir veiksmo.
Skaitydamas sužinai istoriją ir, jei turi gerą vaizduotę – matai viską taip pat, kaip ir žiūrėdamas filmą.
– Kadangi daug skaitai ir jau esi rašytojas, ar tau mokykloje patinka lietuvių kalbos pamokos?
Vytenis: Lietuvių pamoka nėra mano mėgstamiausia, yra smagesnių pamokų, bet nėra pamokos, kuri labiausiai patinka. Labai priklauso nuo temos, pavyzdžiui, lietuvių kalba man kartais patinka, o kartais būna nuobodu. Man visai patinka fizinis ugdymas.
– Kas tau mokykloje geriausiai sekasi?
Vytenis: Net nežinau.
Tėtis Linas: Matematika labai sekasi.
Mama Anastasija: Visi dalykai gerai sekasi, Vytenis gerai mokosi. Anksčiau apie lietuvių kalbą daug kalbėjo, jam labai gerai sekėsi, tai buvo mėgstamiausia pamoka, dabar šiek tiek mažiau patinka.
– Kokių hobių, be knygų skaitymo ir rašymo, dar turi?
Vytenis: Labai patinka žaisti futbolą, susitikti su draugais, mėgstu žiūrėti filmus. Taip pat važinėju su triukiniu paspirtuku. Mėgstu su draugais žaisti krepšinį, bet kadangi dabar žiema, tai lauke daug nebūnu, tokiu oru patinka žaisti kompiuterinius žaidimus.
– Ar norėtum užaugęs būti rašytoju?
Vytenis: Nenoriu būti tik rašytoju, dar turiu kitų idėjų, bent seniau labai norėjau būti futbolininku. Jei labai gerai sektųsi rašyti knygas, tai galbūt ir norėčiau likti rašytoju. Bet jei labai gerai nesiseks, tai norėčiau perimti tėčio verslą.
– O koks tavo mėgstamiausias futbolininkas?
Vytenis: Cristiano Ronaldo.
– Šiuo metu su šeima viešite Tenerifėje, ar dažnai keliaujate?
Vytenis: Taip, dažnai keliaujame. Per metus būna bent keturios kelionės. Dėl to ir mano „Instagram“ paskyroje yra parašyta – keliautojas.
Mama Anastasija: Keliaujam nemažai, tad ir vaikų pasaulėžiūra plečiasi. Per keliones jie įgauna daug visokių patirčių. Tenerifė jau tapo mūsų antraisiais namais. Čia atvažiuodavom, kol Vytenis ir jo sesutės buvo visai maži. Kai atskrendam žiemos metu, vaikai čia lanko lietuvių mokyklėlę. Mažiausioji dukra dabar lanko mokyklėlę, o Vytenis su kita sese mokosi namuose.
– Vyteni, kuri aplankyta šalis tau labiausiai patiko?
Vytenis: Tenerifė, bet Tenerifė sala. O dėl labiausiai patikusios kelionės – Austrija, kai slidinėjome kalnuose.
– Kur norėtum nukeliauti, kur dar nesi buvęs?
Vytenis: Į Ameriką. Ten labai daug įdomių dalykų, garsių vietų, taip pat ten gyvena daug mano mėgstamų influencerių.
Patyčių tema aktuali tarp paauglių, tame gyvename ir matome, kaip kas vyksta.
Tėtis Linas: Vytenis stebi daug įvairiausių Amerikos influencerių, iš ten semiasi idėjų, tad nori aplankyti Ameriką ir juos pamatyti gyvai. Kadangi Vyteniui jie labai patinka, tai jis irgi vieną dieną užsinorėjo būti influenceriu, tad mes supirkom mikrofonus, apšvietimą, specialų laikiklį telefonui, ir jis savo „Instagram“ platformoje reklamavo rašytojo Tomo Dirgėlos knygą. Vytenio idėja – pristatinėjant perskaitytas savo knygas skatinti vaikus skaityti. Toks naujas hobis – daryti trumpus knygų pristatymus. Manau, kad tai gera iniciatyva, kurios tikslas – skatinti kitus vaikus skaityti ir sudominti knygomis. Dar ir pats sumaketavo visą filmuką.
– Vyteni, ar planuoji parašyti antrą knygą? Gal yra idėjų apie ką ji būtų?
Vytenis: Jau pradėjau rašyti antrą knygą. Jos pavadinimas irgi bus „Kitas pasaulis“, knygoje bus paliesta patyčių tema, draugystės tema, bus pasakojama, kaip draugauja du vaikai. Veiksmas vyks kitame pasaulyje, kuriame gyvena monstrai.
Mama Anastasija: Ši knyga bus orientuota į paauglius. Patyčių tema aktuali tarp paauglių, tame gyvename ir matome, kaip kas vyksta. Tad ši knyga palies jautrias temas, bet bus ir su fantastikos elementais.
