Jas skaitė ir skaitys visos ateinančios kartos. Yra mažiau vertingų, bet brangių mūsų širdžiai knygų, su kuriomis mus sieja ypatingi, gal kiek ir naivūs jaunatviški prisiminimai. Tačiau yra ir tokių kūrinių, kurie, nors ir neturi brangaus praeities šleifo, laikas nuo laiko yra noriai skaitomi. Nors žodis „noriai“ šiame kontekste galbūt visiškai netinka. Kas norėtų iš naujo draskyti žaizdą, kuri jau beveik užsitraukė? Tačiau visi žinome: nors žaizda ir užgyja, randas dažniausiai lieka. Jei ne kūne, tai sieloje. Tai taip vadinami aktualūs, niekad nesenstantys kūriniai, nagrinėjantys globalias, dažniausiai nuo visuomenės slepiamas aštrias temas. Jei nežinai, tai ir neskauda. Tokie kaip Waris Dirie istorija „Dykumų gėlė“, atskleidžianti šokiruojančią ir skandalingą mergaičių ir moterų genitalijų apipjaustymo temą. Pirmą kartą romanas lietuvių kalba buvo išleistas 2003 m. Praslinkus devyneriems metams po pirmojo leidimo, knyga tarsi bumerangas, pramušantis storus abejingumo šarvus, vėl sugrįžta. Grįžta, kad primintų mums, jog pasauliniame kančių žemėlapyje vis dar pulsuoja senas skausmo taškas – Afrika. Jei tiksliau – Somalis.
Tai – autobiografinė knyga, pasakojanti sukrečiančią ir šokiruojančią pasaulinio garso modelio Waris Dirie gyvenimo istoriją. Waris užaugo skurdžiame Somalyje, šalyje, kurioje iki 1973 m. net nebuvo rašto, o žmogaus gyvybė vertinama šimtu kupranugarių. Mergaitė augo dykumoje, klajoklių šeimoje, tarp gyvulių, iš kurių pavojingiausi buvo dvikojai, nuolat šmėžavę apie stovyklą. „Gyvenau tik alkiu, troškuliu, baime ir skausmu“, – prisimena Waris savo pirmuosius gyvenimo metus dykumoje. Vos sulaukusi šešerių ir „apsiginklavusi“ rykšte gynimuisi nuo hienų, mergaitė jau ganė gausią avių ir ožkų bandą, ieškojo vandens bei dirbo visus buities darbus, kuriuos nuo mažų dienų privalo atlikti visos Afrikos moterys. Gyvenimas čia priklauso nuo gamtos jėgų, o posakis „in‘shallah“: „viskas Dievo valioje“ arba „kaip Dievas panorės“ puikiai atspindi šios šalies gyventojų mentalitetą. Sulaukusi trylikos, „nuotakos“ amžiaus, mergaitė prievarta verčiama tekėti už septyniasdešimtmečio „jaunikio“, nes pastarasis jos tėvui pažadėjęs penkis kupranugarius už dukrą. Būdama drąsi ir maištinga paauglė, mergaitė nesutinka su tokiu sandėriu ir ryžtasi bėgti pas tetą į Mogadišą. Be maisto, vandens, basomis ji leidžiasi į pavojingą žygį laukine dykuma. Ir tik begalinis ryžtas, kantrybė ir užsispyrimas, tarsi ryški kelrodė žvaigždė, neleidžia mergaitei nukrypti nuo pasirinkto tikslo. Sunkus ir alinantis darbas Mogadiše, kelionė į Londoną, pirmieji foto bandymai ir svaiginanti modelio karjera – visa tai jaunos merginos dar tik laukia ateityje...
Dauguma memuarų ir autobiografinių knygų rašomos pirmuoju asmeniu. Ne išimtis ir ši knyga. Pasakodama savo istoriją, Waris asmeniškai beldžiasi į kiekvieno neabejingo svetimam skausmui žmogaus širdį, tikėdamasi jei ne užuojautos, tai bent supratimo. Sakiniai paprasti ir aiškūs, pasakojimas lėtas ir neskubus, kaip ir pati afrikietiška gyvenimo tėkmė karščiu alsuojančiame Somalyje. Sąlyginai knygą būtų galima suskirstyti į dvi dalis: „Klajokliškas gyvenimas Somalyje“ ir „Iš Pelenės į princeses“. Ir nors gyvenimas skurdo oazėje yra sunkus ir alinantis, knygoje šalia baisių ir košmariškų epizodų netrūksta ir juokingų bei linksmų nutikimų. Joje galima rasti daug vertingos informacijos apie klajoklių gyvenimo būdą, jų šeimas, genčių hierarchiją, buitį, senuosius papročius bei tradicijas. Ji padeda mums geriau pažinti ir suprasti audringą, neramumų ir genčių karų kamuojamą Juodąjį kontinentą. Tačiau šioje knygoje svarbiausi ne konfliktai ar suirutės, o jau minėti papročiai ir tradicijos. Tiksliau – vienas jų. Tai jau keturis tūkstančius metų dvidešimt aštuoniose Afrikos šalyse praktikuojamas žiaurus ir barbariškas ritualas – mergaičių ir moterų genitalijų apipjaustymas. Du milijonai kasmet. Aštuoni tūkstančiai per dieną. JTO Gyventojų fondo duomenimis šią „tradiciją“ teko iškęsti 130 milijonų Afrikos moterų ir merginų. Tai tik sausa statistika, tačiau už jos slepiasi didelės tragedijos ir suluošinti žmonių likimai. Dažnai tokia „operacija“ atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, naudojant pačias primityviausias priemones: skustuvus, peilius, žirkles, stiklo šukes, aštrius akmenis ir netgi... dantis. Priklausomai nuo regiono. Pati Waris, vos sulaukusi penkerių, tapo šio kraupaus ritualo auka. Dažnai tokių „operacijų“ padariniai būna tragiški: psichikos sutrikimai, frigidiškumas, depresija, AIDS. Itin dažni mirties atvejai. Daugelis tiki, kad to reikalauja Koranas, tačiau nei Korane, nei Biblijoje neužsimenama apie moterų apipjaustymą „norint pamaloninti Dievą“. Apipjaustymo ritualo priežastis – savimeilė, savanaudiškumas ir žiaurumas vyrų, kurie yra aklai įtikėję, kad po tokių drastiškų apeigų „moterų glamonės bus tik jų nuosavybė“. Įdomu, ką pasakytų tokie „proto bokštai“, jeigu kokia nors naginga moterytė, vadovaudamasi asmenine vyriškojo grožio samprata, kruopščiai padirbėtų stiklo šuke prie tokio papročių ir tradicijų puoselėtojo „ūkio“? Turbūt plonabalsiams debatams nebūtų galo.
Reikia turėti ypatingos drąsos ir valios, kad drįstum prabilti apie tokius asmeniškus dalykus, nebijodama nei religinių fanatikų išpuolių, nei visuotino tradicionalistų pasmerkimo. 1996 m. Jungtinių Tautų Organizacija paskyrė Waris Dirie specialiąja Jungtinių Tautų ambasadore, atsakinga už tai, jog būtų uždrausta tradicija žaloti moters lytinius organus. 2002-aisiais metais buvo įkurtas specialus paramos fondas, pavadintas Dykumų gėlės vardu. Waris – dykumų gėlė. Būtent tokiu vardu mama Fatuma ir pavadino savo dukrą. Gėlės, žydinčios neprieinamose apylinkėse, kuriose veši tik itin reta augalija. Gėlės, turinčios ilgas ir tvirtas šaknis, sugebančias atlaikyti ne tik dykumos karštį ir nakties šaltį, bet ir pačias įnirtingiausias smėlio audras, taip dažnai pasitaikančias Afrikoje...
