Knygoje autorius ne vienam prisistatys dar nepažintu, kiek melancholišku savo paties gyvenimo stebėtojo balsu: „Gero tėvo nebūna. Tokia jau taisyklė; ir dėl to reikia kaltinti ne tėvus, o supuvusį tėvystės ryšį. Padaryti vaiką – labai atsiprašau, turėti vaikų – kokia neteisybė! Jei mano tėvas nebūtų numiręs, jis būtų visu savo svoriu užgulęs mane ir sutraiškęs.
Laimė, jis mirė anksti, minioje tarp Enėjų, nešančių ant savo pečių Anchizus, aš keliauju vienas ir neapkenčiu tų gimdytojų, kurie visą gyvenimą nematomi joja, užsėdę savo vaikams ant sprando. Aš kažkur praeityje palikau jauną numirėlį, kuris nesuskubo tapti mano tėvu, o šiandien galėtų būti mano sūnumi. <...> Žano Batisto mirtis buvo didelis įvykis mano gyvenime: jis mano motiną pavertė verge, o man suteikė laisvę.“
Apysakoje gausu gyvenimo aprašymų, kurie persmelkti individualumu ir introspekcija. Neatsitiktinai apysaka sudaryta iš dviejų skyrių. Pirmajame, pavadinimu skaityti, autorius analizuoja savo santykį su skaitymu, kuriam nuo vaikystės skyrė išskirtinį ir nepaliaujamą dėmesį: „Buvau stropus kaip katechumenas; ir net atskirai pats mokydavausi užsiropštęs ant sudedamosios lovelės su Hektoro Malo Be šeimos, kurią mokėjau atmintinai, aš pusiau pasakodamas, pusiau slebezuodamas, „perskaičiau“ ją nuo pradžios ligi galo: kai užverčiau paskutinį puslapį, jau mokėjau skaityti. Iš džiaugsmo pakvaišau. Dabar jau jie mano, tie džiovinti balsai mažyčiuose herbaruose, balsai, kuriuos mano senelis atgaivindavo savo žvilgsniu, kuriuos jis girdėdavo, o aš – ne! Dabar jų klausysiuosi, man skambės ausyse šitos iškilmingos kalbos, aš žinosiu viską.
Man leido knaisiotis po knygų lentynas, ir aš pradėjau šturmuoti žmogiškąją išmintį. Tatai ir nulėmė mano likimą. <...> Niekad aš nekapstinėjau žemės, nelaipiojau po medžius prie lizdų, nerinkau žolelių ir nesvaidžiau į paukščius akmenimis. Knygos buvo man paukščiai ir lizdai, naminiai gyvuliai, arklidės, ir laukai, biblioteka – pasaulis atsimušęs veidrodyje; tokia pat, kaip ir jis, begalinė, įvairi, neįžvelgiama.“
Tekstai, jų turinys ir žodžiai Sartro akivaizdoje tampa gyvais būties palydovais, nuolatiniu ir nepertraukiamu šaltiniu vaizduotei ir idėjų generavimui: „Aš leisdavausi į nutrūktgalviškus žygius: reikėdavo užsikeberoti ant kėdžių, stalų, nors galėdavo ištikti griūtis ir mane palaidoti. Viršutinių lentynų knygos man ilgą laiką išliko nepasiekiamos; kai kurios kitos – vis tiek jas atsiverčiau – buvo atimtos; o dar kitos, pačios nuo manęs slėpdavosi, aš jas pradėdavau skaityti, rodos, padėdavau atgal į vietą, o paskui ištisą savaitę niekur nerasdavau.
Knygose užtikdavau siaubingų dalykų: atsiverčiu kokį albumą, kaip tik pasitaiko spalvota įklija, o ten – šlykštūs vabzdžiai kuža prieš mano akis. Išsitiesęs ant kilimo, aš leisdavausi į bergždžias keliones po Fontanelį, Aristofaną, Rablė: sakiniai, kaip ir daiktai, nenorėdavo man paklusti, tekdavo į juos geriau įsižiūrėti, sukti aplinkui, apsimesti, jog traukiesi ir staiga vėl sugrįžti, užklupti juos netikėtai, bet dažniausiai jie savo paslapties man neišduodavo. Aš buvau Laperuzas, Magelanas, Vasko Da Gama; atrasdavau keistų laukinių genčių: „heautontimorumenų“ aleksandrinu išverstoje Terencijaus komedijoje, „idiosinkraziją“ kažkokiame lyginamosios literatūros veikale.
Apokopa, chiazmas, parangonas ir šimtai kitokių nesuprantamų ir neprieinamų juodaodžių, netikėtai išnirdavo kur nors lapo pabaigoje ir vien tik savo pasirodymu sumaišydavo ištisą pastraipą. <...> Viskas dėjosi mano galvoje: būdamas vaizduotės kūdikis, aš ir gyniausi vaizduote. Dabar prisiminęs, kaip gyvenau nuo šešerių iki devynerių metų, negaliu atsistebėti, kad galėjau be jokio pertrūkio užsiiminėti protiniais pratimais“.
Antroji apysakos „Žodžiai“ dalis pavadinimu rašyti – tai Žano-Polio Sartro, kaip kūrėjo-rašytojo išpažintis. Nuo vaikystės užgimęs rašymo procesas jam buvo ne mažiau svarbus nei skaitymas: „Pavyzdžiui, valgomasis skendėdavo prietamsyje, aš prisitraukdavau stalelį prie lango, mane apimdavo baimė, mano herojų, neginčijamai taurių, nepripažintų ir reabilituotų, klusnumas bylodavo apie jų nepastovumą. Tuomet ir įvykdavo tai: mane užhipnotizuodavo stulbinanti, nematoma būtybė; kad ją išvysčiau, turėdavau ją aprašyti.
Greitomis užbaigdavau eilinį nuotykį, nukeldavau savo herojus į visai kitą Žemės rutulio vietą, paprastai po vandeniu arba po žeme, paskubėdavau juos pastatyti į naujas pavojingas situacijas. <...> Būtybė, sukurta mano plunksnos, – aštuonkojis ugninėmis akimis, dvidešimties tonų krabas, milžiniškas kalbantis voras – būdavau aš pats, vaikas, pabaisa, tai buvo mano gyvenimo nuobodulys, mano mirties baimė, mano banalumas ir mano ištvirkimas.
Tačiau savęs aš neatpažindavau: vos pagimdytas, bjaurusis padaras stodavo prieš mane, prieš mano drąsiuosius speleologus, aš drebėdavau dėl jų gyvybių, mano širdis užsiliepsnodavo, ranka pati rašydavo žodžius, man atrodydavo, kad aš skaitau. <...> Keisti „romanai“ neužbaigiami. Nuolat pradedami iš naujo, arba, jei norite, rašomi toliau, kitais pavadinimais, siaubingų pasakų ir herojiškų nuotykių, fantastiškų istorijų ir straipsnių iš enciklopedijos mišinys; aš jų neišsaugojau ir kartais gailiuosi, jei būtų man atėję į galvą padėti juos saugioje vietoje, dabar atrasčiau juose visą savo jaunystę.“
Dažnai į sąmonės srautą pereinantis kūrybinių patirčių aprašymas Žano-Polio Sartro tekstą paverčia sodriu filosofinių įžvalgų kūriniu ir neginčijamu vienos pagrindinių egzistencializmo krypčių manifestu, skelbiančiu, jog rašyti, reiškia veikti. Rašytojas tai demiurgas, kuris pasaulį atveria sau ir kitiems: „Aš pradėjau pažinti save. Buvau beveik niekas, daugių daugiausia – veikla be turinio, betgi daugiau ir nereikėjo.
Aš ištrūkau iš komedijos ir, nors dar nedirbau, bet jau nebežaidžiau, melagis, kurpdamas melagystes, atrado savo tiesą. Aš gimiau, kai pradėjau rašyti: prieš tai buvo veidrodžių žaidimas; parašęs savo pirmąjį romaną supratau, jog vaikas įsigavo į veidrodinius rūmus. Rašydamas aš gyvenau pasprukęs nuo suaugusiųjų; egzistavau tik tam, kad rašyčiau ir jei sakydavau „aš“ – tai reiškė – aš, kuris rašau. Šiaip ar taip, aš pažinau džiaugsmą: į viešumą iškeltas vaikas privačiai susitikinėjo su pačiu savimi.“
Žano-Polio Sartro autobiografinė apysaka – tai intelekto siautulys, kūrybos ir tapatybės gimimas, taiklūs apmąstymai apie gyvenimą, mirtį ir prasmės paieškas, o visa, ko reikia, kad tai įvyktų, yra žodžiai. Kuriami tam, kad būtų užrašyti arba sukurti, kad taptų perskaityti.
