„Ryškiausiomis spalvomis Želvos istoriją tapė žydai, kadaise sudarę daugumą miestelio gyventojų. Jų dėka Želva žinoma pasaulyje – nuo Pietų Afrikos iki Brazilijos, o Klyvlande net yra atskiros išeivių iš Želvos kapinės. O Lietuvos gyventojai, mano nuomone, apie tai žino per mažai“, – pranešime cituojamas romano „Gaono kodas“ autorius Rytis Sabas.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Želva minima beveik taip pat seniai, kaip Vilnius – nuo 1373 metų, kai „Antazelve“ buvo užfiksuota Livonijos ordino kronikose. Tačiau kai kurie istorikai įsitikinę, kad „Antazelve“ buvusi prie Molėtų, o dabartinė Želva Pozelvos vardu pirmą kartą paminėta vienuolių jėzuitų istorijoje 1581 metais.
Ten vienu metu savo dvarą turėjo ir išeiviai iš Toskanos Italijoje, didikai Morikoniai. Garsiausias šios giminės asmuo buvo ne kas kitas, o Pranciškus Asyžietis, katalikų šventasis, įkūręs Pranciškonų ordiną. Morikoniams, kadaise atsikėlusiems į Lietuvą drauge su karaliene Bona Sforza ir vienu metu iš savo kišenės mokėjusiems algą Lietuvos kariams, priklausė daug dvarų Aukštaitijoje, tarp jų ir Taujėnų dvaras, kurį valdė grafas Benediktas Morikonis. Tiesa, vėliau lietuviškoji Morikonių šaka išmirė.
Garsėjo Želva savo žydais, pirmoje XVI amžiaus pusėje pasitraukusiais iš Vokietijos ir atsikėlusiais į Aukštaitiją. Baigiantis XVIII amžiui, žydai sudarė daugumą Želvos gyventojų.
„Su Želvos pavadinimu siejamas rabinas Mošė Kremeris, Vilniaus Gaono brolis. Jau nekalbant apie Nobelio premijos laureatą Aaroną Klugą, kuriam žmonija iš dalies turėtų būti dėkinga už genomo sudarymą, arba Klabinų šeimą – vieną turtingiausių Brazilijos verslininkų“, – sako R.Sabas, tyręs miestelio istoriją kelerius metus.
Želva ilgai buvo daugiau žydiškas nei lietuviškas miestelis – tarpukariu daugiau nei pusė gyventojų buvo žydai. Net miestelio seniūnais dažnai tapdavo žinomi ir gerbiami žydai. Jie kalbėdavo jidiš, tačiau daugelis mokėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, ir lenkiškai.
Iš žinomų Želvos žmonių prisimenamas žymus savo darbais Cvi Nisan Golombas, hebrajų kalbos ir muzikos mokytojas, parašęs keletą knygų, surinkęs liaudies melodijų ir maldų. 1879 m. Pozelvoje gimė dar vienas pasaulio žydų bendruomenei žinomas Abraomas Kolinas – Kolinskis, žymus sionizmo vadovas. Garsiausia, labiausiai pasaulyje žinoma Želvos žydų bendruomenės giminė – Laferių–Klabinų dinastija, kurios šaknys buvo senojoje Želvoje nuo 1839 m., kai ten gimė pirmasis šeimos genealoginio medžio žmogus – vėliau miestelio seniūnas Levas Klabinas.
Želvoje buvo dvi sinagogos – konservatyvių pažiūrų ir chasidų, kurių idėjų plitimui kelią bandė užkirsti Gaonas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Želvoje žydai turėjo šešiolika smulkių parduotuvių. Vieni kepė bandeles, kiti pardavinėjo pramonines prekes, treti – geležinius prietaisus, vertėsi smulkiąja prekyba. Leikė Chochem siuvo ir pardavinėjo kepures. Ašeris Chaimas – drabužius. Heršelis Ošrovicas – bakalėjos prekes. Velvelis ir Geršonas prekiavo mėsa. Kai kurie žydai lankydavosi aplinkiniuose kaimuose, gabendavosi įvairių smulkių prekių, adatų, muilo; ypač būdavo paklausios silkės per gavėnią.
Net gaisrininkų komandą iki karo sudarė trys žydai ir pora lietuvių su arkliu ir paprasta įranga. Želvoje buvo dvi mokyklos – lietuvių ir žydų. Tačiau visai prieš pat karą kai kurie žydai mokėsi su lietuviais. Peštynių nebūdavo.
Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, kelios žydų krautuvės buvo nacionalizuotos, visos partijos ir sionistų jaunimo organizacijos išvaikytos, hebrajų mokykla uždaryta. 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas. Baigiantis birželiui, vokiečių kariuomenė įžengė į Želvą. Tačiau dar prieš tai miestelyje ėmė šeimininkauti baltaraiščiai – antikomunistai, kovoję prieš sovietus ir žydus laikę komunistų sąjungininkais. Želvoje prasidėjo žydų persekiojimas, susidorojimas.
1941 metų rugsėjį žuvo beveik visi Želvos žydai – ir tie 125, išvežti į Ukmergės kalėjimą, ir tie keliasdešimt suvaryti į Helerio daržinę, vėliau sušaudyti Pivonijos miške, ir suvarpyti baudėjų kulkų savo senkapiuose.
Paskutinis Želvos rabinas buvo Arija Leibas Levis. Rabiną ir žmoną kulkos pakirto savo namuose šalia sinagogos.
Dabar Želvoje rasi nedaug buvusios žydų bendruomenės pėdsakų – tik senąsias kapines, sinagogą, paminklą A.Klugui ir tarpukario miestelio planą, kuriame pažymėti buvę žydų namai.
