Kuo traukė Šiaurės Amerikos čiabuvių gyvenimas? Kodėl domėjimasis indianistika Europoje buvo didžiausias būtent Vokietijoje? Kada indianistinis entuziazmas pagavo lietuvius? Jūsų dėmesiui – liudijimas to, kuris „sirgo“ indėnais.
Pažintis
Pirmoji mano perskaityta stora knyga buvo apie indėnus – Karlo Majaus „Vinetu“ pirmas tomas. Prisimenu pasididžiavimą, kad skaitau rimtą knygą, skaitau lengvai ir išgyvenu skaitymo malonumą. Tai buvo Vilniuje, svečiuose pas senelius, per vasaros atostogas. Tuomet buvau devynerių ar dešimties metų. Knygą apie kraujo brolių vokiečio Old Šeterhendo ir apačų vado nuotykius, atstovėjęs ilgą eilę pagal išankstinę prenumeratą, nupirko tėvas. Jo žodžiais tariant: „Sumokėjau pirminę įmoką 10 rublių, gavau kvitą ir tris metus laukiau [nuo 1983-iųjų, – Z. V.].“
Nesu tikras, ar būtent nuo šios knygos prasidėjo mano draugystė su Šiaurės Amerikos indėnais (tikėtina, jau anksčiau buvau matęs filmų apie juos), tačiau maždaug nuo to laiko kokius penkerius metus skaičiau beveik vien apie indėnus, piešiau vien indėnus, kaupiau knygas apie indėnus, pats rašiau jų „pratęsimus“, prašiau tėčio, kad pagamintų indėniškų ginklų ir aksesuarų: lanką, skydą, juostelę su plunksna ir mokasinus. Pirmuosius tris artefaktus įgijau. Skydas, beje, išlikęs iki šiandien. Puoštas apsaugą nuo priešų teikiančia figūra, pagal autentišką dakotų piešinį.
Meilę indianistikai sustiprino Laisvės alėjoje tuometiniame užsienio kalbų knygyne (dab. Laisvės alėjos ir Vasario 16-osios kampas) tėvo nupirktas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (toliau – VDR) išleistas komiksas apie trijų vyrukų plačiabrylėmis skrybėlėmis – Digo, Dago ir Digedago – nuotykius Amerikos Vakaruose, tėvo paauglystės laikų komiksas lenkų kalba apie kaubojų Lucky Luke ir senove kvepiantis Kuperio romanas „Prerijos“, kurio siužetą tėtis (mokantis įtaigiai pasakoti) labai romantiškai pateikdavo.
Gyvenome didžiausiame Kauno gyvenamųjų namų rajone – Dainavoje, netoli „Kauno“ kino teatro. Ten įvyko mano pažintis su Goiko Mitičiumi (g. 1940, Jugoslavijoje), etatiniu VDR kino studijos DEFA filmų aktoriumi, vaidinusiu indėnus. Mitičius iškart tapo mano idealiu herojumi. Žavėjo jo raumenys, tiesi laikysena, orūs judesiai, skvarbus žvilgsnis, gebėjimas taikliai šaudyti ir fantastiškai joti (pradėjo jis kaip kaskadininkas, tačiau netrukus ėmėsi pagrindinių vaidmenų).
Mokykliniais metais tėvas irgi žavėjosi Mitičiumi. Ant savo darbo stalo, po stiklu, buvo pasikišęs spalvotą iškarpą iš VDR žurnalo jaunimui. Mitičius, seminolų vado Oceolos vaidmenyje, stovintis prie karo žirgo, galvą apsijuosęs plačia raudona juosta, šautuvas – ant rankos linkio, pistoletas užkištas už juostos. Šiandien galvoju: argi ne stiprus ryšys tarp tėvo ir sūnaus, sykiu ir skirtingų kartų vaizdinių? Tėvas, besižavintis indėnais ir Mitičiumi 1967-ųjų Kaune, ir jo sūnus, lygiai taip susižavėjęs po dvidešimties metų, už langų jau tvinstant Atgimimui…
Buvau blokinio rajono vaikas, tarp kiemo vaikų indėniški žaidimai nebuvo populiarūs, taigi jaukiai įsikūriau indėniškų vaizdinių pasaulyje...
Suteikiu žodį tėvui: „Goiko išsikirpau iš rytų vokiečių žurnalo „Neues Leben“. Šį žurnalą, kaip ir lenkiškus, buvo labai sunku gauti. Kioskas gaudavo tik po vieną egzempliorių. Kas gaudavo, pasidalindavo su kitais, vartydavom klasėje, galiniuose suoluose. O „Vinetu“ perskaičiau gal šeštoje ar septintoje klasėje. Kaimynų sūnus pas vieną smetonišką žmogų gaudavo „geltonosios literatūros“ [pramoginės – Z. V.]. Kol neperskaitydavom vieno tomo, kito neduodavo. Kiek buvo kalbų kieme ta tema, – vienu žodžiu, stebuklas.“
Buvau blokinio rajono vaikas, tarp kiemo vaikų indėniški žaidimai nebuvo populiarūs, taigi jaukiai įsikūriau indėniškų vaizdinių pasaulyje ir buvau įsitikinęs (iki šiol menu tą jausmą), kad užsidegiau iki gyvenimo galo. Prisimenu, per darbų pamokas su lobziku faneroje pjaustinėdavau ne ką kitą, o savo draugų iš Šiaurės Amerikos prerijų figūras, kurių kontūrus tėvas prieš tai būdavo išdeginęs medžio degintuvu. Taip pat mokytojo komentarą, kad „tas ir vėl savo balvonus daro“. Tada kaip tik pjaustinėjau paunių genties indėno figūrą.
Po „Vinetu“ atėjo eilė VDR rašytojos Lizelotės Velskopf-Henrich romanų serijai apie dakotų genties Didžiosios Lokės klano istoriją. Jei į ką nors norėjau būti panašus, tai į Velskopf-Henrich sukurtą jauną vadą Tokei Ito (vaikystėje – Harka, Matotaupos sūnų). Tokei Ito tapo Mitičiaus atitikmuo literatūroje. Vinetu paveikslas, nors ir patrauklus, man visada atrodė blankokas, visad tarsi Old Šeterhendo šešėlyje, o su Harka, kuris buvo maždaug mano amžiaus, galėjau nesunkiai (su)augti. Svarsčiau, ar galėčiau kaip jis rankoje išlaikyti žariją ir net nemirktelėti…
Kaimynystėje gyvenęs šiek tiek vyresnis berniukas, mano vaikystės draugas Tomas (iki šiol prisimenu jo buto telefono numerį) informavo, kad yra dar dvi dėmesio vertos knygos: dokumentinė „Užkaskit mano širdį prie Vundyd Ny“ bei čekų autoriaus Miloslavo Stinglo „Indėnai be tomahaukų“, kurios kvietė rimčiau pasidomėti savo vaikystės herojais, neapsiribojant stereotipais apie tomahaukus, tipius, mustangus, kanojas ir skalpus. Pamaldžiai perskaičiau jas abi, nors Stinglo knygos skyrius apie Pietų Amerikos indėnus tendencingai praleidau.
Indėnentuziazmo šaltiniai
„Gyvenimo nuėjus pusę kelio“ norisi sugrįžti prie vaikystės temų, tačiau jau kiek kitaip. Pavyzdžiui, iškelti klausimą, kodėl XIX–XX a. europiečiai taip susidomėjo Šiaurės Amerikos (ir ypač prerijų) indėnais? Arba kodėl Europoje indėnų kultūra ir istorija bene labiausiai žavėjosi vokiečiai? Ir kodėl susidomėjimą indėnais populiariojoje kultūroje bene labiausiai išskleidė rytų vokiečiai? Kaip šią temą išnaudojo komunistiniai režimai? Kada indianistinis entuziazmas (Indianthusiasm), vartojant vieno vokiečių tyrėjo paskleistą sąvoką, pagavo lietuvius?
Žinoma, europiečiai indėnais susidomėjo (t. y. susidomėjo jais pačiais, o ne jų žemėmis, auksu ar raumenimis, kuriuos galima panaudoti vergiškam darbui) daug anksčiau nei XIX amžiuje. Apie juos rašė jau renesanso autoriai, tokie kaip Mišelis Montenis, 1580 m. išspausdinęs iki šiandien ideologiškai nepasenusią esė „Apie kanibalus“, kurioje išsakė esminę kultūrinio reliatyvizmo teorijos tezę: „barbariškumu“ vadiname tai, kas mums neįprasta“, ir provokuojamai pridėjo: „žmonių deginimas laužuose nėra mažiau barbariškas nei kanibalizmas“.
XVII–XVIII a. Europoje radosi daugiau literatūros, kurioje pagrindiniu herojumi tapo kilnusis laukinis (noble savage) – civilizacijos nesugadintas žmogus, pasižymintis visų dorybių rinkiniu: fizine sveikata, jėga, dvasios paprastumu, atvirumu, sąžiningumu, ištikimybe, kilnumu, apskritai dorybingumu, kuris teiktas kaip pavyzdys dirbtinei, visomis prasmėmis ištvirkusiai baroko ir rokoko aristokratų kultūrai, veidmainiškumui, valdžios neteisingumui, religiniam fanatizmui. Toks kaip 1823 m. debiutavęs Kuperio herojus medžiotojas Natanielis Bampas.
Vis dėlto bene labiausiai indėnai Europoje išpopuliarėjo XIX a. devintajame dešimtmetyje, pasibaigus garsiosioms prerijų indėnų (dakotų, čejenų, arapachų) kovoms su Jungtinių Valstijų mėlynmunduriais, vaizduotei suteikusioms itin dramatiškų siužetų. Ką reiškė vien Tatankos Jotankos (Sėdinčio Jaučio) ir Tašunkos Vitko (Šėlstančio Žirgo) vedamų karių pergalė prieš JAV generolą Džordžą Kasterį mūšyje prie Litl Big Horno upės 1876-aisiais, turbūt ne vieną indianistą mėgėją įvesdavusi į katarsį.
Tai, jog prerijose gyvenę indėnai europiečių vaizduotėje tapo visų Šiaurės Amerikos indėnų simboliu, lėmė jų santykinai sėkmingas pasipriešinimas baltiesiems, charizmatiški vadai, patraukli estetika ir gyvenimo būdas.
Tai, jog būtent prerijose gyvenę indėnai (ir ypač dakotai) europiečių vaizduotėje tapo visų Šiaurės Amerikos indėnų simboliu, nors iš tikrųjų sudarė tik kruopelę viso indėnų pasaulio, lėmė jų santykinai sėkmingas pasipriešinimas baltiesiems, charizmatiški vadai, patraukli estetika ir gyvenimo būdas. Taip pat šou verslininkai, tokie kaip Viljamas Kodis („Buffalo Bill“), pradėjęs vežioti prerijų indėnus po JAV ir Europą kaip cirko artistus. Drauge veikė ir nuo XVII–XVIII a. atsidriekusi „kilniojo laukinio“ vaizdinio tradicija.
Kitaip atsitiko su Pietų Amerikos čiabuviais, kurie (gal išskyrus atkakliai besipriešinusius Čilės araukanus) niekada netapo tokie populiarūs, jau nekalbant apie Afrikos juodaodžius, kurie europiečių istorinėje sąmonėje laikyti pralaimėtojais, nors, istoriškai žvelgiant, panašiu laiku kaip ir prerijų indėnai ne mažiau narsiai ir sėkmingai kovėsi su baltaisiais. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos zulai, Isandlvano mūšyje 1878 m. sutriuškinę netgi didesnį anglų kariuomenės dalinį nei lakotai ir jų sąjungininkai prie Litl Bighorno.
Indėnai VDR ir VFR
Prie indėnų kultūros ir istorijos išpopuliarinimo Europoje bene labiausiai prisidėjo vokiečiai. Pasakojimai apie indėnus jau nuo Majaus laikų buvo neatskiriama Vokietijos kultūros dalis (Vinetu personažas literatūroje debiutavo 1875 m.). Kai Viljamas Kodis su savo artistų trupe paskutiniajame XX a. dešimtmetyje atvyko į Vokietiją, čia jis rado aistra indianistikai jau užsidegusią visuomenę. Ir šiandien į Karlo Majaus teatro festivalį Bad Segeberge (kuriame savo laiku vaidindavo Mitičius) kasmet susirenka dešimtys tūkstančių svečių ir dalyvių.
Kadangi Majaus romanus mėgo Adolfas Hitleris (jo aplinkos liudijimu, knygos apie Vinetu nacių fiureriui buvo nelyg Biblija, jis jas rekomenduodavo ir savo generolams bei kareiviams), po karo Vokietijoje požiūris į šį autorių tapo (nepelnytai) ambivalentiškas. Jo vietą netrukus užėmė nauja autorė, kuriai buvo lemta padaryti didžiulę įtaką Šiaurės Amerikos indėnų kultūros išpopuliarinimui Vokietijoje, o po to ir kitose šalyse, abipus geležinės uždangos – tai istorikė, beje, Senovės Graikijos specialistė, Lizelotė Velskopf-Henrich.
Velskopf-Henrich, kaip ir DEFA filmai su Mitičiumi, svariai prisidėjo, kad įsisiūbuotų indianistikos mėgėjų sąjūdis.
Dešimtmetė Lizelotė parašė laišką Meksikos prezidentui, užtardama valdžios persekiojamus indėnus jakius. Karo metais ji priešinosi naciams, padėjo žydams ir koncentracijos stovyklų kaliniams, slėpė komunistą Rudolfą Velskopfą, už kurio vėliau ištekėjo ir 1946 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nacių daromų baisybių akivaizdoje rašymas apie indėnus (iš pradžių tik sau pačiai) jai tapo savotiška saviterapijos ir to meto įvykių refleksijos forma. Indėnų likimą ir savybes ji susiejo su Vokietijos politinių kalinių likimu ir būdu.
Pirmoji Velskopf-Henrich knyga apie dakotus „Didžiosios Lokės sūnus“ pasirodė 1951 m. (vėliau išleistos dar penkios). Kaip tik tuo metu sienos dar nepadalintoje Vokietijoje kilo diskusija apie vaikų ir paauglių literatūros ateitį: apie ką ir kaip rašyti pokario vokiečių vaikams? Iki 1961 m. Vokietijoje pasirodė vienuolika pirmosios Velskopf-Henrich knygos leidimų. Knygas apie Didžiosios Lokės sūnus šluote šlavė iš lentynų, o protagonistas jaunasis vadas Tokei Ito ir jo draugai Vokietijos mergaitėms ir berniukams tapo elgesio modeliu.
Priešingai nei Majus, Velskopf-Henrich vaizdavo indėnus ne stilizuotai. 1963–1974 m. ji ne kartą keliavo į JAV studijuoti dakotų kultūros ir buvo jų svetingai sutinkama, be to, ir pati kviesdavosi indėnus skaityti paskaitų universitete. Pastarieji vokiečių autorės kūrinius vertino itin teigiamai, nes jie stiprino pozityvų indėnų vaizdinį visuomenėje. JAV sukurtuose vesternuose, priešingai nei europietiškoje tradicijoje, indėnai vaizduoti neigiamai: kaip kultūriškai atsilikę plėšikai, puldinėjantys doruosius baltuosius naujakurius ir kareivius.
Velskopf-Henrich, kaip ir DEFA filmai su Mitičiumi, svariai prisidėjo, kad įsisiūbuotų indianistikos mėgėjų sąjūdis. Žmonės, pavieniui ir šeimomis, rinkdavosi į „indėnų“ stovyklas gražioje gamtoje, kur keletui dienų tapdavo indėnais: dėvėdavo indėniškus drabužius, gyvendavo tipiuose, gamindavo indėniškus papuošalus, „medžiodavo“, šokdavo ir t. t. Tokie susibūrimai teikė atgaivą kūnui ir sielai, stiprino laisvės pojūtį ir bendruomeniškumą, pagaliau suteikdavo daugiau spalvų komunistėje santvarkoje gyvenančių piliečių kasdienybei.
Žmonės, pavieniui ir šeimomis, rinkdavosi į „indėnų“ stovyklas gražioje gamtoje, kur keletui dienų tapdavo indėnais.
Minėta DEFA studija pirmąjį savo filmą „Didžiosios Lokės sūnūs“ (rež. Jozefas Machas) pristatė 1966 m. Jame pagrindinį vaidmenį atliko mums jau pažįstamas Mitičius (vaikystėje pats žavėjęsis indėnais). Kitais metais jis nusifilmavo dar viename filme – „Čingačgukas – didžioji gyvatė“, kurį netrukus įsigijo ir Sovietų Sąjunga. 1968 m. „Sakalo pėdsakas“ jau filmuotas Gruzijos kalnuose. 1966–1983 m. Mitičius suvaidino dvylikoje panašaus turinio filmų, sukurtų VDR bendradarbiaujant su kitų komunistinio lagerio šalių kino studijomis: Jugoslavijos, Bulgarijos, Čekijos, Lenkijos, Sovietų Sąjungos, Kubos ir netgi Mongolijos.
Galima nujausti: komunistiniams režimams filmai apie indėnus ideologine prasme labai tiko (pamatęs pirmuosius DEFA filmas tuometinis VDR vadovas Valteris Ulbrichtas pasakęs: „Tęskite, tęskite“), mat jie vaizdavo „gerųjų“ indėnų kovą su „blogaisiais“ amerikiečiais – aukso karštinės apakintais atklydėliais, pasiryžusiais bet kokiai niekšybei, ar stambiais kapitalistais, išnaudojančiais iš indėnų atimtas žemes; akcentavo bendruomenės ir lyderio svarbą, demonstravo nesvyruojantį įsitikinimą savo teisumu. Tačiau paprastiems gyventojams šie filmai tiesiog teikdavo džiaugsmą ir gyvenimo prasmės bei laisvės pojūtį. Ko verti buvo vien gamtos peizažai!
Be jokių abejonių, indianistinė literatūra, filmai, stovyklos abiem Vokietijoms buvo tam tikra eskapizmo nuo tikrovės forma (kaip turbūt ir visa nuotykinė literatūra), nors ir dėl skirtingų priežasčių. Kai kurie kultūros tyrinėtojai pastebi, kad abiejose Vokietijose domėjimasis indėnų kultūra ir jos propagavimas teikė tam tikrą psichologinį komfortą, savotišką priebėgą nuo sunkių nacių laikotarpio prisiminimų, be to, panirimas į indianistiką leido visuomenei saugiai propaguoti tautiškumą (vokiečiai – tai „indėnai“), prisirišimą prie savo kraujo ir žemės, apskritai išreikšti pozityviąsias tautos savybes.
Rašydamas šį tekstą keletą vakarų skyriau filmų su Mitičiumi peržiūrai. Žvelgiant dabartinėmis akimis, tai jau kino istorija. Filmai, kurie galėtų įkvėpti ar išgąsdinti tik pačius mažiausius (siužetai ir herojai šabloniški, monotoniški, herojų tariami žodžiai – deklaratyvūs, o jie patys – statiški). Tačiau ankstesnių kartų jaunų žmonių gyvenimuose Tokei Ito, Sakalas, Čingačgukas, Oceola, Tekumzė suvaidino svarbų vaidmenį: formavo vertybių sistemą, skatino skaityti ir žaisti, teikė džiaugsmą, pagaliau pažindino su indėnų kultūra.
Indėnai piliakalniuose
Lietuvos visuomenei (bent jau daliai jaunimo) literatūra ir filmai apie indėnus reiškė tą patį, ką ir rytų vokiečiams, tik lietuviai, gyvendami už dviejų geležinių uždangų, negalėjo nė svajoti apie indėnų kaimus. Indėnus galėjo priminti nebent hipiai, kurie nemažą dalį atributų perėmė kaip tik iš Šiaurės Amerikos indėnų. Tačiau indianistinė literatūra ir kinematografija sovietmečiu klestėjo. Pirmoji Velskopf-Henrich knyga apie Didžiosios Lokės sūnų Harką lietuviškai pasirodė vėlai – 1971 m., tačiau filmai su Mitičiumi ekranus išvysdavo laiku ir visada tapdavo įvykiu.
Velskoph-Henrich knygas lietuviškai ir jų ekranizaciją galima laikyti antrąja susidomėjimo indianistika banga Lietuvoje, o pirmoji tvino dar tarpukario Lietuvoje: 1923 m. „Vaivos“ bendrovė buvo išleidusi „sutrumpintus vertimus jaunuomenei“ – Kuperio „Paskutinįjį Mohikaną“ ir „Medžiotoją“; 1930–1931 m. „Žinijos“ bendrovė – „Sidabro ežero turtus“, o 1933 m. – šešis Majaus „Winnetou: raudonodžių didvyris“ tomus, kurie sovietinės okupacijos metais tapo didžiuliu simboliniu kapitalu (manau, kaip tik juos ir skolinosi mano tėvas).
Be to, ir patys lietuvių autoriai ėmėsi „indėnų“ temos. Pranas Mašiotas parašė apysaką „Indėnai piliakalnyje“ (1933) ir pasakojimų rinkinį „Nepaprastos atostogos“ (1935), kuriuose vaikai, žaisdami indėnus, geriau pažįsta ir savo kraštą. Indėnų gyvenimo tematika, kurta kaip įkvepianti literatūra jauniesiems skaitytojams (žinoma, orientuotasi į berniukus), mokė mylėti Tėvynės gamtą, ugdė stiprius ir pasitikinčius savimi. Įdomu, kad indėnų kovų tematiką Mašiotas susiejo su lietuvių kovų su kryžiuočiais vaizdiniu. Juk XIII–XV a. lietuviai irgi buvo savotiški indėnai!
Šiandienos kultūroje pasakojimai apie indėnus nepalaikomi, tačiau, tikiu, galėtų būti aktualizuoti šių dienų socialinės, ekonominės ir ekologinės problematikos kontekste.
Užsiminiau apie draugą Tomą, kuris, kaip ir aš, žavėjosi indėnais. Kai persikraustėme į kitą butą, pasikalbėdavome telefonu. Žinoma, viena iš temų buvo indėnai. Kadangi jis buvo vyresnis, jau link paauglio, Tomas sakydavo, kad visa tai praeis, o aš prisiekinėjau, kad nie-ka-da. Jis buvo teisus, „praėjo“, bet nuosėdų liko. Turbūt galima tai pavadinti sentimentais. Bet ne tik. Jaučiu, kad tai kažkada kilusios teisingos įžvalgos apie gyvenimą ir žmonių santykius prisiminimas, kurios nesinorėtų pamiršti: teisingumas, ištikimybė ir kilnumas nėra tušti žodžiai.
Mano dukra ir sūnus šiandien žaidžia tėčio man kadaise pagamintu skydu (kadaise indėnai buvo mano skydas). Ar jie domėsis indėnais ateityje – nežinia. Šiandienos kultūroje pasakojimai apie indėnus nepalaikomi, tačiau, tikiu, galėtų būti aktualizuoti šių dienų socialinės, ekonominės ir ekologinės problematikos kontekste: mokant vaikus rasti ryšį su savo Tėvyne, atidos gamtai, pagarbos senatvei, drąsos priešintis savo ir kitų išnaudojimui, ištikimybės, gailestingumo, pagaliau, drąsos būti autentiškiems. Kaip Tokei Ito, kaip Vinetu, kaip Bampas.
Šį kartą jau norėčiau pasakyti „hau“.
