NAUJIENAS APIE KNYGAS SEKITE IR TINKLE „FACEBOOK“. SPAUSKITE ČIA.
Honore de Balzacas
Šis rašytojas 18 val. valgydavo vakarienę, po kurios eidavo miegoti. 1 val. nakties pabudęs sėsdavo rašyti – dirbdavo septynias valandas. 8 val. ryto jis pusantros valandos nusnausdavo. Nuo 8.30 val. iki 16 val. jis toliau dirbdavo, gerdamas vieną kavos puodelį po kito (teigiama, kad jis per dieną išgerdavo apie 50 kavos puodelių). Nuo 16 val. iki 18 val. rašytojas vaikštinėdavo, eidavo apsiprausti, priimdavo lankytojus.
Williamas Faulkneris
Williamui Faulkneriui rašyti geriausiai sekdavosi ryte, nors jis sugebėdavo prisitaikyti ir prie kitokio dienos režimo. Pavyzdžiui, knygą „As I Lay Dying“ jis rašydavo popietėmis, prieš eidamas į naktinį darbą universiteto jėgainėje. Po naktinio darbo ryte jis kelias valandas nusnausdavo, visą popietę rašydavo, o eidamas į darbą užsukdavo išgerti kavos pas motiną.
Maya Angelou
Daugybę metų Maya Angelou rašydavo viešbučių ar motelių kambariuose. 1983 metais duodama interviu ji sakė, kad kuo anonimiškesnės buvo jos gyvenimo sąlygos, tuo geriau ji jausdavosi. Ji sakė, kad rinkdavosi mažyčius kambarius. „Aš šalia savęs turiu žodyną, Bibliją, kortų kaladę ir šerio butelį. Stengiuosi atsikelti 7 val. ryto ir dirbti iki 14 val. Jeigu rašyti nesiseka, sustoju apie 12.30 val., jeigu sekasi, rašau, kol man gerai einasi. Tai vieniša ir nuostabu“, – pasakojo rašytoja.
Josephas Helleris
„22-ąją išlygą“ Josephas Helleris rašė vakarais po darbo savo apartamentų Manhatene virtuvėje. „Aštuonerius metus kiekvieną vakarą rašydavau 2-3 valandas. Vieną dieną aš nustojau rašyti ir kartu su žmona ėmiau žiūrėti televiziją. Televizija privertė mane grįžti prie „22-osios išlygos“. Neįsivaizdavau, ką veikia amerikiečiai vakarais, kai nerašo knygų“. Dienos metu jis dirbo žurnalų „Time“, „Look“ ir „McCall's“ reklamos skyriuose. Rašytojas nesiskundė šiuo darbu – sakė, kad kolegos buvo vieni iš protingiausių žmonių, kokius yra sutikęs, o žurnale „McCall's“ įdėjo ne mažiau kūrybinių pastangų nei rašydamas „22-ąją išlygą“.
Thomas Mannas
Thomas Mannas visuomet keldavosi 8 val. ryto. Jis išgerdavo kavos, papusryčiaudavo su žmona ir užsidarydavo savo studijoje rašyti. Jis neatsiliepdavo į skambučius, niekam iš šeimos narių nebūdavo leidžiama užeiti į vidų. Vaikams buvo griežtai uždrausta triukšmauti iki popietės. Thomas Mannas stengdavosi viską, ką įmanoma, parašyti būtent šiuo metu – jeigu nepavykdavo, būdavo atidedama kitai dienai.
Johnas Miltonas
Johnas Miltonas paskutinius 20 savo gyvenimo metų buvo aklas, tačiau sugebėjo ir toliau rašyti knygas, tarp jų – garsiausią savo kūrinį „Paradise Lost“. Jis keldavosi 4 val. ryto (žiemą – 5 val. ryto). Pusvalandį padėjėjas jam skaitydavo Bibliją, vėliau jis likdavo vienumoje. Jis stengdavosi sukurti tiek teksto, kiek pajėgdavo saugoti atmintyje. 7 val. jis tekstą pradėdavo diktuoti padėjėjui.
Any Rand
1942 metais, rašydama šlovę jai pelnysiantį romaną „The Fountainhead“, A.Rand kreipėsi į mediką, norėdama įveikti ją kamavusį chronišką nuovargį. Šis išrašė tuo metu naujo vaisto benzedrino. Vaistas rašytojai padėjo – kitus 12 mėnesių ji per savaitę vidutiniškai parašydavo po skyrių. Ji rašė visiškai savęs netausodama – dieną ir naktį, kartais po kelias dienas nemiegodama, tik retkarčiais, net nenusirengusi nusnūsdavo ant sofos.
George Sand
George Sand kiekvieną naktį parašydavo mažiausiai 20 puslapių teksto. Ji visada pradėdavo rašyti vėlai vakare. Prie tokios dienotvarkės ji priprato dar būdama paauglė, kuomet dienomis reikėdavo prižiūrėti sergančią senelę ir vėlyvas vakaras būdavo vienintelis laikas pabūti su savimi. Nebuvo neįprastas dalykas, kai ji naktį išlipdavo iš lovos ir, palikusi mylimąjį toliau miegoti, imdavosi rašymo. Rytais George Sand kartais neprisimindavo, ką parašė naktį. „Jeigu neturėčiau savo knygų ant lentynų, aš netgi užmirščiau jų pavadinimus“, - sakė ji.
