Šiame tekste Živilė svarsto, ar apsimokėjo rašyti knygą, apkeliauti visą Lietuvą ją pristatant ir ko ji išmoko. „Vienintelė teksto gyvybės sąlyga yra skaitytojai, vienintelis populiarinimo kelias – degančios jį parašiusiojo akys“, – įsitikinusi ji. Knygą #fainiausiapasaulymočiutė išleido BALTO leidybos namai.
Kai pasirodė mano knyga #fainiausiapasaulymočiutė, labai išgyvenau, kaip reikės ją populiarinti. Apie tai svarstant viena draugė, kurios vyras yra rašytojas, pasakė, kad reikės keletą pristatymų surengti. Kiek? Penkis kokius – patvirtino. Oho, galvojau. Penkis kartus pasakoti apie savo knygą viešai...
Dabar jau praėjo dveji metai, vasario pradžioje vykau į Kazlų Rūdą šios knygos pristatyti... 63-iąjį kartą. Dar vyksiu į Jurbarką, vėliau – į Šilutę, Skuodą... Su Aiste Plaipaite, padedančia gyvinti tuos pristatymus muzika ir pokalbiais, esame pakviestos į Airiją. Taip kad tai net ne pabaiga.
Nesakau, kad visur (ar kur nors) miesteliuose dėl norinčiųjų atvykti su mumis susitikti susidaro spūstys ir nebelieka kėdžių, tačiau į bibliotekas įsiprašome ne pačios. Vadinasi, poreikis išgirsti apie Lietuvos istoriją yra. Per visą šį laiką supratau daugybę skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, yra Bibliotekos ir yra bibliotekos.
Vienose dirba entuziastingi žmonės, negalintys nurimti, kol skaitytojams neatvežė VISŲ autorių, kitose tvyro požiūris „na va, kažkaip judam judam, krutam krutam, gyvenam gyvenam“, gal ir gerai, kad atvykot. Kai kuriose dirba bibliotekininkės, ne tik pateikiančios gilią tavo knygos analizę, kai pristato kaip viešnią, bet ir kažkokiu būdu mobilizuojančios visą miestelį prikept kepinių, visus apskambinti ir pakviesti į renginį.
Niekad nepamiršiu Raguvos – bendruomenės pirmininkė sausakimšai pripildė namus lankytojų, viena gyventoja prinešė „močiutės skarų“, kuriomis iškabino sienas, kai paklausiau, kokia technika tos skaros gamintos, atsakė: „Audyms an trikampią rėmą.“ Kita primezgė mano šeimai kojinių.
Didelė laimė buvo susitikti visokių visokiausių žmonių. Nuo tų, kurie verkė, nes sakė turėję labai panašaus optimizmo tremtinę mamą ar močiutę, iki tų, kurie ateidavo po renginio pamoralizuoti, kad ne visiems tremtis buvo liūdna patirtis ir kad „gniuždau jų orumą“.
Nuo tų, kurie į renginį atėjo netyčia, o jo pabaigoje vedė už knygas per „Revolut“, iki tokio vieno durno trolio Panevėžy, kuriam turėjome grasinti policija – tik tada jis apleido salę. Nuo mokinių Vilniaus licėjuje, kurie visi buvo iš anksto perskaitę knygą, iki mokinių, nesakysiu kur, kurie sėdėjo telefonuose.
Tremtinių namuose viena moteris nuogąstavo, kad turi keturis vaikus, tačiau niekas apie ją neparašė knygos. Ir su nuoskauda, ir su mintim, kad „va tu tai gera anūkėlė“. Ne iškart aš ta gera anūke tapau. Vaikystėj apie partizanų bunkerius klausyt buvo pabodę, Aukštaitijos istorikai kurį laiką buvo mane nurašę kaip prastą žurnalistę, kuri „dirba radijuje, bet į paminklų atidengimus su močiute neatvyksta“. Taigi perėjau visus etapus, kol prisikasiau iki šito, kai Močiutės – o drauge ir Lietuvos XX amžiaus vidurio kraupi istorija – yra labai gyva.
Man dieviškai pasisekė, kad Močiutė tokia ilgaamžė. Visą šį laiką šita knyga, drįsiu manyti, irgi jai palaikė gyvybę. Kas nors užveždavo pyragų, Richardas, mano kolega iš televizijos, maldamasis Aukštaitijoje kaskart darydavo lankus, kad tik pažiūrėtų, kaip laikos močiutė, ir drauge pakikentų. Yra skambinę Seimo narių, prašančių Močiutės kontakto, nes jų prašė rinkėjai. Tie rinkėjai – ačiū jiems – kartais ir dabar Močiutėlei paskambina.
Močiutė ir toliau mane moko, kad nereikia perspaust, kad jau gana kankintis, kad nebereik tiek lakstyt su knyga. Nereik pervargt, reik būt su vaikais ir nekišt visiems to savo „juodo darbo“. „Apsramynk, niekas gi neliepia išparduot viso tiražo“, – sakė praėjus kokiems trims mėnesiams po knygos išleidimo. To, aišku, moko ir visa ko mokytojai: „Ar tu kada bematai vaikus“, iš kur tu turi tiek jėgų, perdegsi, kiek jau ten per kartą parduodi tų knygų, gi neapsimoka.
Apsimoka, jei nors vienas iš šimto mokinių pasako: „Nežinojau, kuo lageris skirias nuo tremties, bet dabar žinau.“ Jei graži močiutytė rausvais skruostais pasidžiaugia pirmąsyk perskaičiusi tremtinių prisiminimus, kuriuose tiek daug akcento tam, kaip jie jautėsi. Kad prisiminimai apie lagerius ir tremtį – kad ir kaip makabriškai tai skambėtų – dėl Močiutės humoro ir gyvybingumo turi ir „linksmąjį kampą“.
Apsimoka, jei kas nors ateina papasakot, kaip gimė tame kaime, kur močiutė kalėjo. Arba kad neš knygą anūkams, kad jie nenustotų mylėt Lietuvos. Kad jiems Lietuvos būtų ilgu.
Iš istoriko Norberto Černiausko išmokau, kad tam, kad pats nepavargtum nuo savo knygos, turi vis iš naujo ją paskaitinėti ir rasti pasakojimams naujų detalių. O pati iš savęs išmokau dar daugiau: apie Lietuvą, dialektus, maršrutus, viešąjį transportą. Išmokau viešai kalbėt priešais tikrus žmones, o ne vien įsivaizduojamiems, ir kalbėti, o ne vien kažką vesti ar moderuoti.
Išmokau šešiasdešimt tris kartus iki paskutinės akimirkos nežinot, kiek ir kaip viskas šįsyk bus, ir, tai paskutinei akimirkai praėjus, dar ir dar kartą įsitikint, kad buvo lygiai ne taip, kaip buvai nusipiešusi, ir kad vienintelė teksto gyvybės sąlyga yra skaitytojai, vienintelis populiarinimo kelias – degančios jį parašiusiojo akys.
Man viskas dar ir kaip apsimokėjo. Tik Močiutei knygų pristatymo skaičiaus neminėkime – kovą jai sukako 95-eri, ir laikas kaip reikiant pataupyt jos sveikatą.
