Psichikos sveikatos profesionalams ši knyga vargu ar padės geriau gydyti pacientus, o pacientai vargu ar atras psichologinių patarimų. „Nerimastis kultūroje“ – tai tiesiog dar vienas įdomus rašytinis šaltinis, apie kurį daugiau papasakoti sutiko knygos vertėjas Jokūbas Andrijauskas.
– Ši knyga atsirado vėlesniame S.Freudo gyvenimo laikotarpyje. Papasakokite apie šios knygos gimimo kontekstą.
– Kalbėti apie kontekstą visada yra problemiška, nes sąsajos tarp gyvenimo ir kūrybos nėra iki galo aiškios. Visgi kai kurie tyrinėtojai teigia, kad kontekstas greičiausiai padarė įtakos šios knygos atsiradimui. S.Freudas rašo po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo ir jo giminaičiai, įvykių. Tai atsispindi jam rašant apie prigimtinės, neišvengiamos agresijos egzistavimą. Be kita ko, jau tuomet S.Freudas sirgo sunkia liga – nosiaryklės vėžiu. Tai ypač ryšku tose vietose, kuriose jis mąsto apie kančią, žmogaus kūno nepatvarumą, nepailstamą jo irimą.
– Dažnai iš aukščiausio lygmens lietuvių politikų bei kultūros veikėjų lūpų sklinda patosiški kultūros apibūdinimai. Tačiau S.Freudas atsisako tokios retorikos. Jis rašo: „Stengiausi susilaikyti nuo entuziazmo kupino prietaro, jog mūsų kultūra yra vertingiausias dalykas, kurį galime turėti ir įgyti, ir kad jos kelias būtinai veda į neregėtas tobulumo aukštumas.“ Kas, anot jo, yra kultūra?
– Kaip mokslininkas, S.Freudas pradeda nuo paprastų kultūros prasmių. Iš pradžių jis apie kultūrą kalba kaip apie tai, kas mus skiria nuo gamtos. Tai būtų visos priemonės, kurios leidžia mums į savo valią palenkti gamtą. Tad jo pradinis mąstymas apie kultūrą yra ganėtinai praktinis. Visgi pamažu jis eina link to, kad kultūra išreiškia saitus, kurie nėra praktiniai, grįsti akivaizdžia nauda, kaip antai vadinamoji aukštoji kultūra, religija, filosofija, menas, mokslas. Apskritai jis apie kultūrą kalba todėl, kad jam svarbu pažymėti tą sritį, kuri yra atsakinga už žmonių asmeninių ryšių reguliavimo priemones. Jis nori kalbėti apie visuomenines normas, taisykles. Tai, kas dažniausiai priskiriama moralės sričiai. Taip Freudas veda prie gan niūrios, pagrindinės savo kūrinio minties, jog kultūros raida neatsiejama nuo žmogaus potraukių patenkinimo apribojimo, todėl ir jo laimės patyrimo galimybės sumažinimo. Freudas nėra pesimistas, tačiau išryškina kultūros aspektą, kuris prieštarauja bandymams ją pateikti tik teigiamai.
– Religiją jis išskyrė kaip vieną iš kultūros formų, tačiau ją kritikuoja. Kodėl?
– Šis momentas išnyra jam sakant, kad, nepaisant to, kaip mes žvelgtume į religiją, ją mes priskiriame kultūros aukštumoms. Taip, jis ją kritikuoja ir kartais toji kritika gali pasirodyti perviršinė. Tačiau į religiją jis žvelgia tiesiog kaip mokslininkas. Svarbiausia jam nustatyti psichologines šio fenomeno priežastis – kokie žmogiškieji poreikiai nulemia, kad mums apskritai reikia religijos? Knygoje „Nerimastis kultūroje“ jis teigia, kad tai kyla iš vaikiško bejėgiškumo, poreikio užmegzti ryšį su pasaulį galinčiu paaiškinti tėvu, kurio figūrą religijoje įprasmina visagalis, nuodėmes atleisti galintis Dievas. Anot S.Freudo, religija neatitinka realybės, kuri mokslininkui yra labai svarbi, ji yra grįsta iliuzijomis, o religija be jų išsiversti negali. Čia S.Freudas yra puiki iliustracija apšvietos procesui, kurį vokiečių sociologas Maxas Weberis įvardino kaip pasaulio atkerėjimą – pastangą atsisakyti iliuzijų ir prietarų.
– S.Freudas teigia, kad individas kultūroje negali iki galo būti laimingas. Kodėl tarp individo ir kultūros yra užsimezgusi drama? Kodėl individas kultūrai ir kultūra individui trukdo?
– Priešindamas individą ir kultūrą S.Freudas pernelyg kažko originalaus neteigia. Apie tai dar kalbėta senovės Graikijoje. Tam, kad kultūra gyvuotų, ji neišvengiamai turi pažaboti žmogaus potraukius, kurių vienintelis tikslas yra save patenkinti. Freudo manymu, šis ribojantis poveikis potraukiams sumažina laimės patyrimo galimybes. Kiekviena visuomenė susiduria su užduotimi, ką daryti su tais poreikiais – ar juos pašalinti, apriboti, pasukti kita linkme. Apie visus šiuos variantus S.Freudas ir kalba savo knygoje.
– Kokie tie gyventi kultūroje trukdantys potraukiai?
– S.Freudui atrodo, kad kultūra apriboja seksualumą (ypač tas apraiškas, kurios nėra susijusios su giminės pratęsimu). Visgi seksualumas, jo nuomone, yra artimesnis kultūriniams reikalavimams, mat visuomenę aprūpina individais ir padeda tarp žmonių užmegzti ryšius. Tai yra tam tikra jungiamoji galia. Daug daugiau žalos padaro prigimtinis akivaizdžiai kultūrai prieštaraujantis agresijos, destruktyvumo potraukis. Jo įsitikinimu, kultūra turi įdėti didesnes pastangas reguliuojant agresiją, o ne seksualumą.
– Ar yra žinomos tos kultūrinės priemonės, padedančios reguliuoti agresiją?
– S.Freudas apie reguliavimo priemones kalba ganėtinai abstrakčiai. Viena iš svarbiausiųjų, anot jo, yra sąžinė. Sąžinė žmoguje užgimsta būtent tam, kad žmogus agresiją pakreiptų ne į išorę, bet į save. Taip agresija tampa pažabota, ji įgauna civilizuotą apraišką, tačiau žmogus pradeda graužti pats save.
– Įvade rašoma, kad šioje knygoje S.Freudas pakeitė suvokimą, kodėl žmonės kariauja.
– Žinau, kad jo apmąstymai apie karą ir žmogaus destruktyvumą pakeitė jo mąstymą apie žmogų apskritai. Tai privedė jį prie pokyčių psichoanalizės teorijoje. Pradžioje jis tikėjo, kad žmogus iš prigimties siekia malonumo, yra ganėtinai rami būtybė, tačiau ištiko Pirmasis pasaulinis karas, kuris akivaizdžiai parodė, kad žmonės nėra vien tik malonumo siekiančios būtybės. Taip Freudo teorijoje atsirado mintis apie prigimtinį žmogaus polinkį į agresiją.
– Norisi prisiminti George‘o Orwello „1984“ ir jo sekso politiką. Šiame romane partija (ją galima interpetuoti, kaip kultūros formuotoją) malonumą uždraudžia, o agresiją skatina. S.Freudas mūsų aptariamoje knygoje taip pat mato sąsajas tarp seksualumo ir agresijos. Ar šie du procesai vienas kitam yra antonimiški?
– Teoriškai S.Freudas apie seksualumą svarsto kaip apie Eroso – potraukio paskirus gyvybinius vienetus jungti – išraišką. O agresiją supranta kaip priešingo, mirties, potraukio, ardančios galios išraišką. Šie potraukiai pasižymi skirtingais siekiais. Todėl S.Freudas nuolatos kalba apie Eroso ir mirties potraukio konfliktą. Tačiau ar realybėje visais atvejais šie potraukiai vienas kitam prieštarauja? S.Freudas sakytų, kad ne. Jis taip pat dažnai mini, kad šie du potraukiai gali susijungti, susimaišyti, pavyzdžiui, sadomazochizmo atveju. Taip būna, kai iš į save nukreiptos agresijos žmogus išgauna seksualinį malonumą. Jo nuomone, šie du polinkiai gali sugyventi viename žmoguje ar visuomenėje ir daugiau mažiau sklandžiai funkcionuoti.
– Kokie šios S.Freudo teorijos, knygos trūkumai? Kurios jo idėjos paneigtos?
– Betyrinėdami psichiką mokslininkai dažnai remiasi tuo metu vyravusiomis technologijomis. Antai S.Freudo taikytas psichologinis hidraulikos modelis, galima sakyti, atitiko garo mašiną – ji turi tam tikrą energiją, kurią perskirsto, nuslopina ir t.t. Šiuolaikiniams mokslininkams tokia analogija nebėra patraukli, o ir įvairūs neuromokslininkai veda paralelę tarp smegenų ir kompiuterio, galinčio atlikti nežmonišką kiekį sudėtingų operacijų. Niekas nekalba apie slėgius, energijas. Tai atrodo efemeriškos sąvokos. Sudėtinga perteikti, kokios S.Freudo idėjos paseno, mat mokslas tiesiog perėjo prie naujos paradigmos, todėl ir šiuolaikiniam mokslui S.Freudas nebėra toks aktualus. Visgi paprastiems skaitytojams, besidomintiems kaltės, sąžinės, agresijos, laimės, kančios, meilės sąvokomis, verta jį skaityti. Manau, jis pateikia gan įtaigią teoriją. Nepaisant istorinio konteksto, S.Freudas yra itin įžvalgus mąstytojas.
