– Ar suskaičiavai, kiek metų dalyvauji sleme?
– Neturėčiau tikslaus atsakymo, nes pastaraisiais metais šiek tiek atitolau. Užsiimu įvairiomis veiklomis ir ne visada suspėju sudalyvauti slemo turnyruose, kurie vyksta kas mėnesį.
– Tačiau paskutiniame sudalyvavai ir, ko gero, pamatei daug naujų dalyvių?
– Taip, pamačiau paletę naujų žmonių. Nežinau, ar toks vaizdelis išlieka visuomet, bet buvo gražu žiūrėt, kad tai, prie ko anuomet prikišom nagus, dabar vyksta savaime ir nebereikia jausti pareigos būtinai pasirodyti scenoje, jog renginys įvyktų.
– Buvai vienas populiariausių slemerių, beveik visuomet atsidurdavusių finale. Kas užėmė tavo vietą?
– Elijas (Marius Povilas Elijas Martynenko – J.T.) atrado savo gerbėjų bazę, tačiau nežinau, ar reikėtų skirstyti slemerius pagal populiarumą – daugelis jų turi savo nišą. Mano atveju, slemas buvo kaip puiki platforma prisiversti parašyti tekstus ir išbandyti juos prieš auditoriją. Dabar tai virto solo performansais. Iš tiesų, niekada negali sakyti, kas yra, o kas nėra slemas, nes tai labiau įvykis, galintis sunešti į vieną vietą įvairią kūrybą.
– Atlieki pasirodymus įvairiai auditorijai, ar skiriasi, kaip elgiesi didelėje scenoje ir kamerinėje erdvėje, o gal žmonių skaičius tau nerūpi?
– Dažnai maža auditorija suteikia daugiau intymumo – tai nėra blogai nei koncertuojant, nei skaitant. Aišku, gali liūdinti, jeigu esi didelėje patalpoje ir susirenka vos keli žmonės.
– Bet tau juk taip nenutinka!
– Esu atradęs skirtingų auditorijų. Pradėjau skaityti šiuolaikinio meno scenoje ir reiškiuosi ten dažniau, negu literatūros ratuose, kurie man kartais atrodo truputį užkalkėję. Pastebėjau, kad literatai nelabai seka naujausią literatūrą, turi savo stabus, į kuriuos yra susikoncentravę, ir jiems to užtenka. O juk „Šiuolaikinio meno centre“ vyksta daug įdomių skaitymų, šių metų „Baltijos trienalėje“ poezijos sekciją sudarė virš šešiasdešimt autorių iš viso pasaulio, tačiau renginiuose nemačiau jokių žmonių iš literatų pasaulio.
– Girdėjau, kad pradėjai vesti kūrybinio rašymo dirbtuves?
– Viena iš mano interesų sričių yra interaktyvi poezija, taip pat kolektyvinis rašymas. Tad vedu kolektyvinio rašymo dirbtuves. Teko tą daryti ir kitakalbiams Osle.
– Iš kur sėmeisi kolektyvinio rašymo metodikos?
– Nemažai kolektyvinio rašymo metodų buvo prigalvoję siurrealistai. Esu su tais metodais susipažinęs, bet dirbtuvėms norėjau paruošti kažką visiškai autentiško, nes mano ego būtų per mažai paglostytas, jei tiesiog sukompiliuočiau jau esamas technikas. Taigi sukūriau savo paties metodų. Iš pradžių žmonės ateina į dirbtuves ir yra nuolat skaidomi įvairiomis dalimis, pirmiausia, jie būna auditorija, o paskui kartu susijungiame į vieną tinklą ir po truputį mėginame tapti viena kolektyvine sąmone.
Taikau kalbėjimo pratimus, kai tekstas kuriamas balsu, taip pat pasitelkiu savo pastarųjų metų darbą – kolektyvinio rašymo programėles.
Taikau kalbėjimo pratimus, kai tekstas kuriamas balsu, taip pat pasitelkiu savo pastarųjų metų darbą – kolektyvinio rašymo programėles. Esu sukūręs tris, skirtas kompiuteriui ar telefonui, kad žmonės galėtų kurti kartu būdami skirtingose vietose.
– Tad dirbtuvėse nemokai kūrybinio rašymo?
– Dirbtuvėse stengiuosi, kad ir nerašantys pajustų rašymo malonumą. Mano metodai leidžia patirti atsitiktinumo grožį, kai dalykai pradeda jungtis į vieną, sukimba laisvomis asociacijomis ir prasmė atsiranda ten, kur pats autorius nė nebuvo numatęs.
Aišku, kai vedžiau dirbtuves tarptautinei rašytojų kompanijai, pasijuto, kad atėję žmonės moka rašyti. Tačiau mano dirbtuvėse tikrai gali dalyvauti ir nerašantys žmonės.
– Galima sakyti, kuri kiberpoeziją?
– Ne, nereikėtų klaidinti šiuo terminu, nes tekstai nebūtinai turi būti skaitmenizuoti, jie gali atsirasti ant spausdintų lapų arba būti kalbėjimo forma. Interaktyvi poezija dažnai neturi linijinės formos ir kaskart gali būti perdėliojama.
Bet taip, dirbtinis intelektas ar kompiuteris dažnai būna mano kūrybinis partneris.
– Tavo knyga „XXI a. Kudirka“ yra interaktyvios kūrybos pavyzdys. Praėjo metai nuo jos pasirodymo – kokių reakcijų susilaukei iš kolegų literatų?
– Džiaugiuosi, kad atsirado bent kelios išsamios knygos recenzijos ir dėmesį atkreipė tokie meno bei literatūros šulai kaip M.Burokas ir V.Klimašauskas, kurio kūryba pats visada žavėjausi. Taip pat „XXI a. Kudirka“ gavo gražiausios knygos apdovanojimą. Ši knyga nekonvencinė, ją, nepaklūstančią įprastiems analizės principams, analizuoti sunkiau.
– Dažnai skaitai kritikų tekstus apie save?
– Dar 2006 m. savo pirmajame muzikiniame albume cituoju pat save: „Kokių velnių nerašote repo interpretacijų?“ Man labai svarbu žinoti, kaip žmonės suprato mano darbus, įdomu, kaip perskaitė ir kokias prasmes atrado.
– O kaip reaguoji į neigiamą kritiką? Pažįstu žmonių, kurie sąmoningai neskaito atsiliepimų apie savo kūrybą, nes nenori užsigauti.
– Kai žinai, ką darai ir kodėl taip padarei, niekas tau nenurodys, kaip iš tiesų reikėtų elgtis. Man visuomet įdomi kritika ir nematau prasmės jos bijoti. Net jei matyti, kad akivaizdžiai nesutampa mano ir kritiko skoniai, tai vis tiek ženklas, kad žmogus tavo kūryba pasidomėjo ir tiesiog išliejo emocinį atsaką.
– Ar gerbėjai tau daro įtaką? Pavyzdžiui, jei neturėtum tiek tave palaikančių ir sekančių žmonių, ar tavo veiklos pobūdis skirtųsi?
– Na, muzikinę veiklą puoselėjau dešimtmetį, iš ten atsirado gerbėjų srautai, taip pat buvo metas slemo scenoje... Man svarbu grįžtamasis ryšys, bet kurdamas tikiuosi ne kiekio, o noriu patikti tiems, kurie patinka man.
– Kokie žmonės tau patinka?
– Tai autoriai, į kuriuos noriu lygiuotis. Žinoma, kad jaustum esantis aktualus, svarbi ir gerbėjų masė. Nežinau, ar jaučiau tą leisdamas knygą, kadangi daug vilčių į savo muzikos mėgėjus dėti negalėjau – tai ne jų formatas. Literatūros lauke visuomet buvau marginalas, tad ir knygą leidau į nežinią, o ji paskui nuvedė įdomiomis trajektorijomis. Pristatinėjau ją netgi Osle, nors iš pradžių atrodė beprotybė kalbėti apie knygą, parašytą kalba, kurios niekas nesupranta. Sugalvojau tokią konstrukciją iš stiklo – po apačia pakišau knygą, sujungiau mobilųjį telefoną su kino teatro ekranu. Stebuklinga google translate funkcija netgi atitaikiusi šifrą, vertė viską, kas buvo vaizde. Realiu laiku knygos puslapis virsdavo anglų kalbos tekstu, dar perskaičiau kelis savo eilėraščius, kuriuos pats buvau išvertęs į anglų kalbą. Ir išpardaviau visas atsivežtas knygas susidomėjusiems norvegams. Knygas lietuvių kalba.
– Ar per savo karjerą esi turėjęs keistesnių gerbėjų?
– Jeigu žmonės seka tavo darbus, jiems dažnai ima atrodyti, kad pažįsta tave kaip nuluptą. Taigi viešumoje noriai bičiuliaujasi, pamiršdami, kad pats jų nepažįstu ir, jeigu pusę sekundės pasisveikinome prieš renginį, visam gyvenimui jo veido neįsidėmėsiu. Bet vis dėlto, eidamas į sceną visada turėjau tikslą pritraukti bendraminčius ir susipažinti su tais, prie kurių pats ne visuomet rasčiau drąsos prieiti. Tikrai nejaučiu noro leisti laiką vien užkulisiuose ir vengti bendrauti su žmonėmis. O jeigu žmogui patiko tavo daina ar kažkoks tekstas, nemaža galimybė, kad kažkuri to žmogaus pusė man irgi patiks.
– Pokalbio pradžioje minėjai kolektyvinį rašymą. O kaip yra su reklamų tekstais – ar kiekvienas norintis galėtų išmokti kurti reklamas?
– Įmanoma, reklama turi daugiau taisyklių negu poezijoje, kurios gali tikti. Čia taip pat veikia nemaža dalis ezoterikos ir išbandyti metodai. Tačiau kiekvieno reklamos kūrėjo tikslas įtikinti klientus lošti ir nebijoti eiti nepramintais takais. Tikėtina, kad sėkmės atveju gali pavykti dešimteriopai geriau, negu pasirinkus saugų variantą. Visur – tiek mene, tiek reklamoje – bijau pilkosios zonos. Man priimtinesni drąsesni bandymai.
Visais laikais devyniasdešimt penki procentai reklamų būdavo šlamštas (taip yra kažkas pasakęs). Į tuos penkis procentus ir bandome pataikyti.
– Koks tau atrodo dabartinis reklamos vaizdas Lietuvoje?
– Visais laikais devyniasdešimt penki procentai reklamų būdavo šlamštas (taip yra kažkas pasakęs). Į tuos penkis procentus ir bandome pataikyti.
– Tačiau reklamos ilgainiui evoliucionuoja?
– Taip, kinta medijos, atsiranda daugiau veiksmų internete, keičiasi manieros. Anksčiau reklamos būdavo reklamiškos, tačiau kuo toliau, tuos labiau jos bando skambėti kuo natūraliau ir kurti dokumentinį efektą. Juk reklamos ne tik ribojamos įstatymais, bet ir patys vartotojai išmoksta jas ignoruoti, kaip kad žiūrėdami filmą, bet nematydami TV ženkliuko. Tad reklamos kaskart evoliucionuoja ir apsimeta kažkuo kitu.
– Kokia pastaruoju metu matyta reklama tau įsiminė?
– Feisbuke mačiau draugo įkeltą vaizdą, kuriame velnio apsėsta nataša laiptinėje klijuoja skelbimus. Ji teigia, kad elektronikos prietaisai siunčia dažnius, nuo kurių mus ištinka AIDS ir depresija. Galima paskambinti natašai, o ji ras būdų, kaip iš tavęs pasiimti pinigus. Įdomu, kad yra tikinčių tokiomis reklamomis. Kai lankiausi Kinijoje, mačiau, kaip gatvėse vaikšto sektantai ir vidury baltos dienos verbuoja žmones.
– Kodėl išėjai iš reklamos agentūros, kurioje tau taip gerai sekėsi?
– Septyneri metai yra kritinė riba, kai turi kažką pakeisti. Man siūlė vadovavimo pozicijas, bet žinojau, kad tada įstrigčiau ten dar bent ketveriems metams. Nenorėjau matyti agentūros tualeto veidrodyje, kaip pasenstu. Apskritai aštuonių valandų darbas kasdien yra klaida, nes tiek dirbti žmogui nereikia.
Jei neturėčiau savo kūrybinės veiklos, galbūt agentūros vidinis gyvenimas man būtų patrauklus. Bet šiaip trūko laiko kūrybai, todėl dabar džiaugiuosi, kad galiu dosnesnį laiko gabalą skirti darbams, nesiblaškydamas tarp krūvos skirtingų dalykų. Turiu daugiau laiko kūrybai, vaikštau į įvairias, dieną vykstančias paskaitas, pradėjau daugiau šviestis. Be to, filmuoju tris klipus ir leidžiu du muzikinius albumus iškart.
– Įkūrėte dviejų žmonių agentūrą „Stefken+Kudirka“, vaikštote į biurą?
– Abu tiek pat laiko pradirbome agentūrose ir dabar turime prabangą patys rinktis klientus. Tačiau bėgome nuo biurų aplinkos ir nenorėjom prarasti savo autarkijos, tad kaskart geriame vis kitokią kavą.
– Galbūt dirbant be konkrečios darbo vietos, kyla daugiau planavimo ir prisivertimo atlikti užduotis laiku, iššūkių?
– Esu labai organizuotas žmogus – muzikoje visuomet būdavau savo paties vadybininku ir daugelį dalykų darydavau paraleliai. Planavimas mano dienotvarkėje būtinas elementas, o kai dirbau agentūroje, nepatikdavo, kad kažkas turėjo galią tą laiką planuoti už mane. Kitiems savarankiškas planavimas gali kelti stresą, o kasdienis aiškiai terminuotas darbas ir laisvi savaitgaliai yra tarsi saugi sala. Tačiau aš kitokio tipo žmogus.
– Na, dirbant laisvai samdomu darbuotoju, suteikiamos mažesnės socialinės garantijos. Pavyzdžiui, laukia labai maža pensija.
– Mūsų pensija bet kokiu atveju bus labai vargana. Manau, toks mąstymas yra kvailas, kai siekiama išdirbti keturiasdešimt metų, o tada nebeveikti nieko. Žmonės tik dėl to ir miršta – jiems pradedama mokėti pensija, jie nebedirba, nieko nebesidomi ir susmunka ant sofų. O juk stumdamasis į priekį ir domėdamasis tau svarbiais dalykais, sulaukęs pensinio amžiaus būsi įdomiausių savo hobių meistras bei autoritetas. Turėsi didelį žinių bagažą ir būsi tuo, kuo visada norėjai, bet negalėjai, nes neturėjai laiko įsisavinti informacijos. Tikrai kritikuoju idėją dirbti, kol nusivarai ir nebeveikti nieko. Apskritai, nieko neveikti yra labai sunkus užsiėmimas – niekada negalėčiau dirbti karališkoje sargyboje.
– Optimistiškai kalbi apie pensinį amžių – fizinis kūno senėjimas tau nėra baugus?
– Senėjimas visų pirma yra proto būsena. Aš jau ilgą laiką tai pasenstu, tai atjaunėju. Net matydamas savo nuotraukas prieš kone dešimt metų matau, kad kai jaučiuosi gerai – dabar atrodau kur kas jaunesnis.
Nematau prasmės save karšinti iki šimto metų, kokybiškai gyventi galima ir trumpiau.
– Tad esi už intensyvų laiką?
– Už patogų. Tikrai nebūtina taip lakstyti, kaip lakstau aš. Veikla mane stimuliuoja, va, po mūsų pokalbio iškart eisiu į studiją.
Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog slemas yra įvykių platforma, o ne žanras.
– Kartu su muzikos kūrėju Adu Gecevičiumi bei vaizdo menininke Asta Ostrovskaja susibūrėte į naują muzikinį projektą „Vilniaus energija“, kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
– Radome teisinę spragą ir nusisavinome pavadinimą nuo energetinės korporacijos. Pavadinimas komiškas, įsimenantis ir turi istoriją. Be to, jis universalus, nes energija gali būti kaip proveržis, arba tapti rimties energija. Visos šios energijos veikia labai skirtingai.
– Taip pat „Vilniaus energija“ būtina dėl elektros energijos.
– Jie administruoja elektros energiją – mes administruojam elektroninę muziką.
– Lapkričio 23 d. pristatysite dvigubą albumą, pavadinimu „Ddvviigguubbaass“. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?
– Beveik trejus metus brandinome studijoje šitą projektą ir tik dabar išėjome į viešumą. Tuo metu grojau kitu sąstatu ir nenorėjau pats su savimi konkuruoti. Per tą laiką prirašiau tris šimtus puslapių ir su kolega sukūrėm tris šimtus skirtingų garso eskizų – krūva medžiagos, dėl kurios reikėjo ilgai sukti galvą ir suvokti pasirinkimų gausybę. Kadangi griežtos vizijos, kas turėtų patekti į albumą, nebuvo, tema kūrinius pasivijo kiek vėliau. Nenorėjome jų užmarinuoti ir laukti, kol morališkai pasens, tad medžiaga susidėliojo į du skirtingai skambančius diskus. Jau turime ir trečiąjį albumą, esame susidėję eskizus eilės tvarka, jį leisime maždaug už metų – kadangi nesekėme trendais, manau, mums pavyko sukurti laikui atsparią muziką.
– Kokią programą pristatysi „Paviljono“ knygų savaitgalyje?
– „Paviljone“ pristatysiu skaitymus su garso efektais tamsoje. Bus proga pamatyti, kuo virto tekstai, kuriuos skaitydavau ir kurių neskaitydavau slemo scenoje ir kaip jie jungiasi su mano paties gyvai atliekamais garso efektais. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog slemas yra įvykių platforma, o ne žanras. Kai slemas virsta žanru – jis miršta.
Tiksli „Paviljono“ knygų savaitgalio programa ir kitos naujienos skelbiamos Facebook puslapyje: facebook.com/knygusavaitgalis/
