„Grįždama iš Izraelio, lėktuve tvarkiausi piniginę ir žiūriu – liko 100 šekelių. Kai pamačiau tą banknotą, perskaičiau, kad ant jo vaizduojama Lija Goldberg, ir mane apėmė gėda, kad aš tiek nedaug apie ją žinau“, – tęsė S.Chlebinskaitė.
Smalsumas ir noras pažinti iš to paties miesto kilusią litvakę, iliustratorę nuvedė labai toli – pernai metų rugsėjį buvo išleista pirmoji L.Goldberg knyga lietuviškai „Nuomojamas butas“.
Būtent S.Chlebinskaitė ir yra šio leidinio sumanytoja ir dizaino kūrėja.
Moteris pasidalino, kad patyrė nemenkų kūrybinių kančių šio leidybinio projekto metu. Netgi suabejojusi, ar išvis tęs darbus, kai po skiepo į dešinę ranką sunkiai galėjo ją valdyti ir piešti. Tad jei ne jos dukterėčia Ida, turbūt šios knygos ir nebūtų buvę: „Mano didžiulis įkvėpimas yra Idutė Chlebinskaitė, mano dukterėčia. Ji pasakė – čia bus puiki knygelė.“
Izraelyje ši knyga yra tiesiog ikoninė. Hadas Wittenberg Silverstein, Izraelio ambasadorė Lietuvoje, patvirtino: „Tai yra tokia knyga, kuri lydi žmogų visą gyvenimą – mes skaitome ją savo vaikams prieš miegą, lygiai kaip mūsų tėvai skaitė ją mums.“
Knygos pristatymo metu H.W.Silverstein hebrajiškai skaitė ištraukas iš poemos. Ji pastebėjo, kad tai buvo egzempliorius iš 62-ojo leidimo Izraelyje: „Tai yra viena tų knygų, kuri yra vis perspausdinama.“
Lietuviškai tekstą skaitė dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir vienas vertėjų A.A.Jonynas. Būtent jis į poetinę formą įvilko Nathano Gitkindo iš hebrajų kalbos išverstą pažodinį tekstą.
Poemoje pasakojama apie nuomojamą butą, kurį ateina apžiūrėti vis kiti veikėjai, bet nė vieni nenori apsigyventi. Vis neįtinka kaimynai. Vaikams patrauklia forma – eiliuotai ir žaismingai – kalbama apie ne vieną aktualų klausimą. Kodėl taip sunku priimti kitą, kitokį?
Neįprastą leidinio formatą įkvėpė prototipas iš XVII a. S.Chlebinskaitė aptiko senovines knygas vaikams, kurios susilanksto ir išsilanksto. Tokios knygos angliškai vadinamos „turn up“ ir „turn down“, nes jose lapą galima atversti į viršų arba apačią.
„Man buvo labai svarbu parodyti tuos gyvūnus, herojus, kad jie nenori vienas su kitu gyventi. Kaip tu parodysi, kad jie išeina iš knygelės? Skaitytojas juo išvaro atversdamas tuos lapelius į apačią ar į viršų“, – pasakojo dizaino kūrėja.
Knygos pristatymui S.Chlebinskaitė buvo paruošusi vaizdinį pasakojimą – rodė fotografijas, dokumentus ir kitą medžiagą, susijusią su L.Goldberg. Iliustratorė atkreipė dėmesį, kad daugumoje dokumentų litvakė pasirašinėjo kaip Lija Goldbergaitė.
Įrašai iš Kauno universiteto liudija, kad gabioji studentė buvo mokoma to meto Lietuvos šviesuolių – Biržiškos, Tamošaičio, Mykolaičio-Putino ir kitų. Lietuvių kalbos rašytoja mokėsi pas Sofiją Čiurlionienę, o istorijos pas Igną Jonyną, A.A.Jonyno senelio pusbrolį: „Tokie biografiniai faktai patvirtina mūsų knygos kūrimo komandą. Čia ne apie estetiką, bet apie tinklus tarp kartų.“
Knygos paskutinis tekstas hebrajų kalba ir pirmasis lietuvių kalba skamba kaip viltingas palinkėjimas:
„Tam slėny žaliam, tarp sodų puikių,
Stovi tas namas aukštų penkių,
Name tam ligšiolei kalvos vidury
Linksmai sau gyvena kaimynai geri.“
