Kaip manot, kodėl lietuviams būdinga būti susiraukusiems?
Nemanyčiau, kad toks būdo bruožas būdingas šimtui procentų lietuvių. Taip, jie labiau pesimistai nei kokie ispanai ar italai. Tačiau tai lemia ir mūsų geografinė padėtis. Žmonėms trūksta saulės, šilumos. Taip pat auklėjimas dar nuo sovietinių laikų siūlo negatyvų požiūrį į aplinką, aplinkui nemažai pavydo. Tačiau tie, kurie yra susiraukę, tikriausiai nepasitiki savimi. Paprasčiausiai jie bijo parodyti, kokie yra iš tikrųjų, bijo būti išjuokti ir nesuprasti. Bet tikrai nemanau, kad tokių yra dauguma, bent jau aš tokių, klurie nuolat yra susiraukę, nematau.
Jūs pati, kaip ir jūsų kūryba, esate labai pozityvios. Kaip pavyksta pastoviai tokiai išlikti?
Nežinau, gal čia prigimtis? Bent jau aš taip galvoju. Nesinori galvoti apie tai, kad viskas yra blogai – kaip tik yra toks principas mąstyti apie tai, kas yra linksma, gera arba kaip galima išsisukti iš negeros situacijos. Esu optimistė. Man svetima dejuoti ir galvoti „Dieve Dieve, kokie mes vargšai, kaip viskas blogai“. Tai tikriausiai prigimtinė dovana.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Filmo „Laikinai“ filmavimo aikštelėje |
Kokią gėdingiausią situaciją esate patyrusi filmavimų metu?
Buvo labai gėdinga situacija, kai pirmą kartą teko dirbti su režisieriumi iš Amerikos, buvau jo padėjėja. Vos tik ką padarydavau, jis mane pertraukdavo ir kartodavo „Ne ne ne, ne tą darai“. Jis vartojo angliškus terminus, kurių tuo metu nežinojau, kartodavo man juos kelis kartus. Buvau atsakinga už aktorių vaidybą, režisierius man pasakydavo, ką daryti, o aš aktoriams viską sakydavau klaidingai. Juokėsi visa komanda, o aš vis nesuprasdavau, ko režisierius iš manęs nori. Gerai, kad jis buvo optimistiškai nusiteikęs ir suprato, kad jauna mergaitė nesusigaudo. Tokia buvo mano pirma patirtis dirbant su užsieniečiais ir amerikietiškais terminais, jų žargonu, kurį visi vartojo aikštelėje.
Tiesa, ir dabar pasitaiko juokingų situacijų. Pavyzdžiui filmuojant paskutinį filmą „Laikinai“, kelis kartus pamiršau pasakyti „pradedam“ . Sėdėdavau ir galvodavau „ko tie aktoriai nieko neveikia?“, kol asistentė „nepažadindavo“.
Moterys kino sferoje mažuma. Ar lengva suvaldyti būrius vyrų, dirbančių jums?
Yra momentų, kai vyrai mažiau pasitiki moterimis kino aikštelėje. Bet jeigu dirbi profesionaliai, laikui bėgant tai pasikeičia. Kai turi komandą, jie žino kas tu esi, kaip tu dirbi ir kas vyksta. Darant paskutinį filmą, komanda buvo gana moteriška, vyrai nesijautė išskirtiniai. Tačiau tai iš tiesų gana vyriška sritis, moteriai reikia dešimt kartų daugiau dirbti negu vyrui, kad ja būtų pasitikima taip pat. Pradžioje reikia tarsi įrodyti, kad tu žinai, ką darai, nes vos tik parodai, jog kažkuo abejoji, kas, beje, yra normalu, kai kuriems atrodo, jog „ta boba jau nežino, ką reik daryt“. Man svarbiausia, kad manim pasitikėtų svarbiausi komandos nariai – prodiuseris, operatorius, garso režisierius, dailininkas, nes jeigu pasitiki jie, pasitikės ir likusioji komandos dalis.
Kaip manote, be ko joks filmas nesulauktų sėkmės?
Svarbiausia yra scenarijus, idėja. Nors ir visi kiti elementai yra taip pat labai svarbūs. Tačiau filmą galima padaryti ir dviese, galima padaryti be muzikos ir be ypatingo montažo, bet be scenarijaus ir be pagrindinės minties, kuri tau yra svarbi, sėkmingo filmo sukurti neįmanoma.
Žmonėms, kurie pirmą kartą ruošiasi filmuoti, patarčiau žinoti, ko jie nori. Žinoma, tai yra labai sunku, bet reikia atsakyti sau į kylančius klausimus ir žinoti, kodėl darai tą filmą.
Kaip sukurti gerą komediją festivaliui „LOL filmai“?
Labai svarbu, kad aktorius specialiai nejuokintų, nes geriausia, kada aktorius verkia, o žiūrovai juokiasi. Ir atvirkščiai. Blogiausia, kas gali nutikti komedijoje, kai nejuokinga ten, kur turėtų būti juokinga. Taip pat, kai aktorius įsivaizduoja, jog dabar jį kažkas mato ir pradeda juokinti specialiai. Turbūt linksmiausia ir juokingiausia, kai pačios situacijos ar personažai savaime komiški, absurdiški, neįtikėtini ir juokingi.
