10 metų „Stubos“ kūrybinė kelionė ir sutartinės Lietuvos sezone Prancūzijoje

Kuruojamos prancūzų asociacijos „Laba diena“ Zapyškio „Stubos“ sutartinių giedotojos, drauge su menininke, vokaliste ir sutartinių puoselėtoja Skaidra Jančaite, spalio 21-27 dienomis svečiuosis Prancūzijos Burgundijos regione netoli Dižono. Dirbtuvėse Saint-Seine-L’Abbaye kaimo ir aplinkinėse bendruomenėse supažindins bei mokys UNESCO nematerialaus paveldo sąrašuose esančių lietuviškųjų sutartinių. Be dirbtuvių laukia ir trys pasirodymai skirtinguose regionuose bei Zapyškyje kuriančios menininkės Živilės Muraškienės kūrybinių darbų paroda.

„Kūrybos ir užimtumo stuba“ nuotr./Stubos sutartinių giedotojos su menininke Skaidra Jančaite

Kurortiniame miestelyje Kauno rajone įsikūrusi „Kūrybos ir užimtumo stuba“ šiais metais mini savo dešimtus veiklos metus, tad įdomu sužinoti ne tik apie keliaujančias sutartines, bet ir apie šių namų kūrybinę kelionę ir platesnį veiklų ratą. Veiklų pradžią prisimenant su kūrybinėmis veiklomis supažindina vienos iš „Stubos“ įkūrėjų: Jūratė Sodeikienė, Daiva Vaišnorienė, Rasa Markevičienė ir Živilė Muraškienė. Tai įvairių profesijų moterys dirbančios skirtingose organizacijose, laisvalaikiu apsijungiančios bendrai kūrybai pačių įkurtuose jaukiuose namuose.

Į neformalią kūrybinę bendruomenę subūrė vaikai

„Sutraukė vaikai, auginome vaikus ir reikėjo kažką su vaikais veikti“, – pasakoja Rasa Markevičienė. „Iš pradžių susitikdavome miško poilsiavietėse, kitos vietos, kur rinktis, neturėjome“. Prieš daugiau nei dešimt metų, tuo metu dar neseniai Zapyškio seniūnijoje įsikūrusios šeimos, pajuto poreikį ieškoti bendraminčių ir ėmė burtis su gausiu būriu savo vaikų. Vėliau moterys susitikdavo ir viena kitos namuose. „Matyt ta idėja ir vaikai mus sutraukė“, – svarsto R.Markevičienė.

„Kadangi laukiausi, dukra priešmokyklinėje klasėje liko namuose. Tuo metu labai trūko nykštukų, žibintukų švenčių, kurios iki tol buvo švenčiamos darželyje. Taip pradėjome šias šventes kurti miške savo vaikams. Tai buvo 2011-2012 metai“, – pradžią prisimena Daiva Vaišnorienė. Įpindavo ir siaubo pasakų elementų – moterys linksmai prisimena, kai vieną jų lyg jaunamartę kitos vyras vežė motociklu, plevėsuojant užuolaidai lyg veliumui. Tad ir pačioms šios šventės buvo smagios.

„Pasiruošdavome dovanėlių, tokių paprastų. Živilė akmenukus išpiešdavo, riešutukų parinkdavome. Jau buvome ne vieną tokią šventę susiorganizavusios, kai vieną kartą susirinko tiek vaikų, kad supratome – visiems dovanėlių neužteks“. Vaikų suvažiuodavo jau iš visos apylinkės, ir dovanėlių tą kartą iš tiesų neužteko, teko moterims kūrybiškai spręsti jas dalijant nuo mažiausiųjų, kad šiems liktų. Tuomet suprato, kad reikia ieškoti finansavimo galimybių, nes iš savo lėšų organizuoti jau nepakako.

„Su tiek vaikų jau netilpome ir pas kurią namuose susiburti. Pradėjome ieškoti vietos veikloms ir po truputį ​​atsirado „Stuba“ – įkūrėme namus, įsteigėme juridinį vienetą“, – pradžią prisimena D.Vaišnorienė. Tuo metu sulaukdavo ir padrąsinimų, vertingų verslo konsultacijų, ir tikinimo, kad finansiškai neišgyvens. Namus pavadino „Stuba“, nes tai jau Suvalkijos kraštas, suvalkiečių gyvenamasis namas yra vadinamas stuba.

Išaugo į jaukius bendrai puoselėjamus kūrybiškumo ir užimtumo namus

„Ne verslą visgi darėme, tikriausiai dėl to ir išgyvenome. Tai, ką darėme, buvo labiau sau ir buvimas su savo vaikais“, – sako R.Markevičienė. Steigiant viešąją įstaigą moterys nežinojo, kuria kryptimi pasuks ir iš ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus rinkosi iš tiesų daug veiklų. Tačiau 2014 metais veiklą pradėjo, o ilgainiui išsigrynino ir pačios kryptys. „Tuo metu ir tvarkymasis su dokumentais atrodė kaip mistika“, – prisimena dabartinė „Stubos“ vadovė D.Vaišnorienė.

„Kūrybos ir užimtumo stuba“ nuotr./Sutartinės giedamos UNESCO saugomose vynuogynų terasose Praputnjak kaime Kroatijoje

Sename mediniame namelyje Zapyškyje veiklą pradėjusios moterys po metų ėmėsi namo remonto, į darbus buvo įtrauktos pačių šeimos su vaikais, prisidėjo vietos gyventojai. Jaukiai įrengtų patalpų vieta yra patogi, miestelio traukos teritorijoje. Iš kiemo kone matosi Nemunas ir senoji Zapyškio bažnyčia, su kuria taip pat bendradarbiauja, kai susirinkus gausiam būriui lankytojų pritrūksta erdvės „Stuboje“.

Nuo pirmųjų metų veiklas inicijuoja atliepiant į tai, kas vyksta ir aktualu šiuo metu. Tai ir sutartinių giedojimas, savišvietos renginiai, vaikų ir jaunimo užimtumas.

„Kai mums įdomu – ir kiti tuomet prisijungia“

„Stuboje“ vyksta tekstilės, piešimo, dainavimo, tvarumo ir kitos įvairios dirbtuvės. Anksčiau įprasčiau organizavo stovyklas šeimoms su vaikais, vėliau atsirado atskiros vaikams, jaunimui, taip pat moterims – siuvimo, juostų pynimo ar kt.

Nuo pat pradžių darė tai, kas buvo pačioms įdomu. „Pabandėme velti ir vėlėme, kol nusibodo. Tuomet audėme, ir tuo užsiėmėme, kol išsikvėpėme. Paskui kažkas pasakė – dabar dažysime siūlus. Ir dažėme, su įvairiais augalais, bandymais ieškojome spalvų. Maišelius siuvome“, – pasakoja R.Markevičienė, o dailininkė Ž.Muraškienė juokiasi, kad visos tapo kone tekstilininkės, kaip ir ji, dailės akademijoje pati yra baigusi tekstilę.

„O kai mums įdomu – ir kiti tuomet prisijungia“, – inicijuojant veiklas, kurios įprastai yra atviros visiems, šią trauką pastebėjo visos. Tai ir galimybė visuomet pačioms sužinoti ir išbandyti kažką naujo.

„Pirmasis projektas buvo 2016 metais, labai sėkmingas, tuomet ir stakles nusipirkome, stovyklas organizavome“, – prisimena D.Vaišnorienė, kuri ir šiandien įgyvendina projektines veiklas. Jos iniciatyva „Stuba“ 2017 metais prisijungė į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos bendruomenių veiklas, prasidėjo tarptautiniai projektai ir dar daugiau išsiplėtė veiklų ratas. Atsirado erdvė jaunimui, picoms kepti skirta lauko krosnis, kurioje talkų ir susibūrimų metu kepamas ir kugelis.

Jaukiose patalpose organizuojamos ir paskaitos įdomiomis ar aktualiomis temomis. „Tris metus studijavome filosofiją“, – pasakoja R.Markevičienė. „Tai nebuvo studijos, tai buvo seminarai. Rinkomės ir su moderatore studijavome Antaną Maceiną. Atėjo labai skirtingų žmonių ir buvo įdomu, kad tokie įvairūs moka bendrauti tokiomis temomis“.

Visgi pati populiariausia veikla yra aitvarų edukacija. Dalyvaujant kituose renginiuose taip pat moko pynimo, kuria apyrankes, netradicinius žaislus, kviečia į gamtos pojūčių patirtis. Tad įkūrusios „Stubą“ be jokio verslo plano, moterys šiuo metu išsilaiko pačios iš veiklų ir projektinio finansavimo, skolintis niekuomet nereikėjo.

Dainavimas kartu padeda puoselėti bendrystę

„Dainavimą inicijavau“, – taip apie savo kūrybinį indėlį sako Jūratė Sodeikienė. Įprastai ji šioje aplinkoje kviečiama Jūra ir vadinama sutartinių giedotojų vadove. J.Sodeikienė parenka sutartines, moko jas giedoti. Pačios sutartinės į „Stubą“ atkeliavo 2015 metais, po vienos išgirstos paskaitos. Tuo metu nedaug ansamblių jas giedojo, o kur ateiti nedainuojantiems – tokių vietų visai nebuvo. „Tai mūsų senieji klodai, mūsų senosios dainos, lietuviai turi turėti vietą, kur galėtų jas padainuoti“, – apie sutartinių pradžią „Stuboje“ pasakoja J.Sodeikienė.

Giedoti sutartines ir mokytis naujų moterys renkasi sekmadieniais. Netgi mano, kad būtent sutartinių giedojimas puoselėja jų kūrybinę bendrystę. Sutartinės – tai sutarti, suderėti, subūti, kur svarbu ne tiek dainavimas, kiek susiklausymas. Ir sutartinių magija atsitiko, kai šis artimų draugių būrys susidainavo ir kartu suskambo sutartinėse.

Nors ir nėra formalus ansamblis, „Stubos“ giedotojos yra kviečiamos ir įvairiomis progomis atlieka sutartinių pasirodymus, rengia edukacijas, kuriose supažindina su šiuo unikaliu lietuviškuoju paveldu, moko pačių sutartinių ir drąsina jas giedoti, šokamąsias – atlikti su judesiu. Jau devynerius metus kviečia visus norinčius į atvirus sutartinių ratus, juos organizuoja paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį.

Skamba sutartinių improvizacijos

„Stubos“ dainuojančioms moterims yra tekę su sutartinėmis dalyvauti ir netradicinio formato renginiuose, pavyzdžiui, apsijungti su japoniškuoju haiku ar šiuolaikinio šokio pasirodymais. Tačiau viena įsimintiniausių patirčių – besitęsiantis projektas su folkloristu iš Norvegijos Kjell Braaten, kuris pritarimo lietuviškosioms sutartinėms ieškojo grodamas senoviniais savo šalies instrumentais.

„Norvegijoje yra išlikę vikingų laikų romansai, baladės, o senųjų dainų nėra likę, jų niekas nedainuoja. Todėl šiam muzikantui, kaip muzikos instrumentų žinovui, atrodo, kad mūsų senoji muzika yra artimesnė jų senajai dvasiai nei tai, kas yra jų užrašyta“, – apie projektą Norvegijoje pasakoja J.Sodeikienė.

2020 metais „Stubos“ giedotojos ir dainininkė, sutartinių puoselėtoja Skaidra Jančaitė lankėsi Stavangeryje ir Bergene. Šalia pasirodymų ir sutartinių dirbtuvių buvo įrašytos su K. Braaten ir S. Jančaite drauge atliekamos sutartinių improvizacijos. Kelios jų šiais metais išleistos kaip singlai – „Turėjo liepa“ ir „Žilvitis žaliavo čiūto rūto“.

Netrukus bus pristatytas ir nedidelės apimties sutartinių albumas, kurio pavadinimas „Serendipitous Meeting“ lietuvių kalba skamba kaip nuostabus susitikimas. Šie įrašai jau skambėjo ir šią vasarą Kaune vykusioje Italijos ir Austrijos menininkės Reginos Hübner parodoje „Mes taip pat esame tie, kas nesame“.

Tuo pat metu, kai pasirodys šis albumas, lietuviškosios sutartinės keliaus Prancūzijoje. Sutartinės yra skambėjusios ir vietos bendruomenėse Kroatijoje, UNESCO saugomose unikaliose senųjų tradicijų vynuogynų terasose kalno šlaite bei saloje.

Skatinamas mėgėjų menas, įtraukiami profesionalai

„Mūsų „Stubos“ dailininkė“, – taip Živilę Muraškienę vadina jos bendramintės. „Būnu „Stuboje“, kai vyksta piešimas, reikia iliustracijos, išeksponuoti parodą ar ją nukabinti“, – apie savo veiklas pasakoja Ž.Muraškienė. Jau minėtų sutartinių singlų viršelius puošia jos sukurti piešiniai.

„Stubos“ narės prisimena pirmąją stovyklą šeimoms, kurios metu vyko plenerai, dalyviai mokėsi piešti. Kiek vėliau su bendraminčiais kilo idėja organizuoti plenerus prie Nemuno, kuomet pakrantėse įsikūrusios bendruomenės renkasi piešti savame upės krante, o plenerus kuruoja vietos menininkai. Šį rudenį „Stuboje“ atidaryta „Piešiame Nemuną“ paroda, jos kūrinių autoriai – meno mėgėjai bei rečiau piešiantys bendruomenių nariai. Plenerų dalyviai atvyko iš Druskininkų, Alytaus, Kauno miesto ir Kauno rajono.

Kūrybos ir užimtumo patalpose šiltai pasitinka ir tuos kūrėjus, kurie savo parodą rengia pirmą kartą. Tokių pirmų kartų „Stuboje“ jau buvo daug.

Šalia mėgėjų meno visuomet yra ir profesionalūs kūrėjai. Organizuojamos etnografijos, folkloro ir kitų specialistų dirbtuvės. Netoliese gyvenančio skulptoriaus Danieliaus Sodeikos kurtos medinės akys ant namo sienos yra matomos nuo pagrindinės Zapyškio gatvės. Eksponuojamos šiose apylinkėse gyvenančių, kuriančių menininkų darbų parodos, o Irenos Petravičienės keli velti paveikslai yra perduoti tekstilės muziejui Ispanijoje. Lietuvos sezono Prancūzijoje išvykos metu kartu su sutartinėmis bus eksponuojama ir „Stubos“ dailininkės Ž.Muraškienės kūrybos darbų paroda.

Bendruomenių kuriamos mėgėjų meno patirtys Europos šalyse

„Pradėjus lankytis kitose šalyse supratau, kad Olandijoje, Norvegijoje ar kitur tokias, kaip mūsų „Stuba“, kiekvienas kaimas turi po kelias. Tai bendraminčių įkurtos organizacijos, veikiančios iš pačių entuziazmo, savirealizacijai, ir kitose šalyse tai yra įprasta“. D.Vaišnorienė pastebi, kad šios organizacijos – tai visų pirma žmonės, atsidavę tai vietai, kurioje gyvena, savo kultūrai, jo paveldui, bei mėgėjų menui. Ją pačią nustebino, kad Fryzija Nyderlanduose, kuri yra tokio dydžio kaip Kauno apskritis, turi 300 mėgėjų simfoninių orkestrų. Bendruomenių, mėgėjų chorų, o ypač muzikos grupių, yra dar daugiau.

„Per šiuos pavyzdžius ir pačios supratome, ką mes veikiame“. Prieš 10 metų tokios veiklos Lietuvoje daugeliui dar buvo nesuprantamos ir nelaikė tai pilnaverčiu užsiėmimu, iš kurio galima uždirbti. Dabar „Stuba“ neretai pateikiama pavyzdžiu kaip sėkmingai veikiančios tokios organizacijos modelis. Apsilankiusios kaimiškose vietovėse kitose šalyse moterys suprato, kad tikrai yra savo vietoje, įgyvendinamomis veiklomis yra unikalios ir pačių veiklų tikrai netrūksta. Drąsina taip burtis ir kitus.

„Mūsų pagrindiniai tarptautinių projektų partneriai yra mūsų draugai. Tai organizacijos Serbijoje, Nyderlanduose, Kroatijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Graikijoje. Įgyvendiname kaimiškųjų vietovių jaunimo projektus, dabar į juos jungiasi ir daugiau šalių. Kitais metais rengsime tarptautinę jaunimo stovyklą, priimsime jaunimo grupes iš jau minėtų Europos šalių. Su į mus panašiomis organizacijomis turėsime ir programos „Kūrybiška Europa“ finansuojamą didesnės apimties projektą, jo metu rinksime kaimo žmonių istorijas“, – kalbėdama apie bendruomenines organizacijas Europos valstybėse, D.Vaišnorienė pasakoja ir apie bendras veiklas su bendraminčiais.

Artimiausia „Stubos“ veiklų kalendoriuje – dviejų savaičių sutartinių kelionė į bendruomenes Prancūzijoje, jau šį mėnesį. Tai Lietuvos sezono šioje šalyje programos dalis, o sutartinės čia skambės bendradarbiaujant su prancūzų asociacija „Laba diena“, jos nariais yra patys prancūzai.