Didžiosios muzikos transliacijos platformos, tokios kaip „Spotify“, pastebėjo išaugusį klasikinės, ambientinės ir foninės muzikos klausymą karantino metu – tai dėl jos galių, padedančių žmogui nusiraminti ir susikaupti darbo namuose metu. Palyginus su kitais žanrais, klasikinės muzikos klausymo įpročiai per metus pakito labiausiai, atspindėdami gyvensenos pokyčius ir vis didėjančias galimybių atsipalaiduoti paieškas.
Reaguodamos į situaciją, didžiosios klasikinės muzikos įrašų kompanijos šiandien taikosi prie besimainančių klausytojų poreikių ir sklandžiai transformuojasi į internetines audiovizualinių „Netflix“ tipo medijų kompanijas: šalia klasikinių muzikos albumų jos siūlo trumpus videosinglus, videoalbumus, dokumentinius koncertų įrašus, tiesiogines virtualias transliacijas, interviu iš užkulisių ir kitokio pobūdžio dokumentinę vaizdo bei garso medžiagą. 2021-aisiais klasikinės muzikos medijose nebėra koncertų salių, pavyzdžiui, Berlyno filharmonijos, Metropoliteno operos ar Lietuvos nacionalinės filharmonijos.
Šį verslo modelį perima muzikos leidyklos, vadybininkų kompanijos ar patys muzikantai. Gilias klasikinės muzikos tradicijas puoselėjanti 1898 įkurta vokiečių „Deutsche Grammophon“ leidykla, bendradarbiaudama su „Siemens“, šiais metais siūlo klasikine muzika mėgautis naujais formatais. Ji įkūrė „DG Premium“ internetinę koncertų salę su leidykla sutartį pasirašiusių atlikėjų vaizdo įrašais, koncertų transliacijomis ir mokamais virtualiais renginiais. Todėl rašant naujai išėjusios klasikinės muzikos apžvalgas, sunku suprasti, kur kas skamba kokiu pavidalu.
1. „Muzikinės akimirkos“
Sekdama paskui dėmesio nebenulaikantį klausytoją, „Deutsche Grammophon“ jam siūlo patogų „Muzikinių akimirkų“ formatą. Juo sausį buvo išleisti keli kūriniai. Soprano iš Pietų Korėjos Heros Hyesang Park saldainis – kartu ir šviesiai, ir lyriškai išdainuota žymioji F.Schuberto „Ave Maria“. Melodija savyje, kaip ir Heros balse, slepia ir viltį, ir ilgesį, kaip ramus vandens paviršius atspindinti dažno šių dienų žmogaus poreikius. Kaip ir ankstesniuose įrašuose, dainininkė stebina savo įspūdinga koloratūra ir balso grakštumu.
Kitas kelių minučių trukmės muzikinis momentas – tai energingas Andreas Ottensamero ir Julieno Quentino duetas. Trys jų atliekami G.Gershwino preliudai klarnetui ir fortepijonui virtuozišku svingo ritmu nukelia klausytoją į muzikinės patirties užribį.
2. Riccardo Muti koncertas
2021-ųjų naujų metų sutikimo šventę muzikos albume įamžino ir išleido „Sony Classical“ leidykla. Italų dirigentas Riccardo Muti Vienos filharmoninio orkestro priešakyje vedė muzikantus tuštutėlėje „Musikverein“ salėje, kurios skliautai gaudė Johanno ir Josefo Straussų valsų žingsnelius.
Nepaisant pandemijos, koncertas buvo transliuojamas devyniasdešimtyje šalių ir pasiekė virš 50 milijonų klausytojų. Tai ypatingas pasirodymas žymiajam R.Muti, greitai minėsiančiam savo aštuoniasdešimtmetį. Jau šeštąjį kartą šia proga pasirodantis dirigentas yra suformavęs tvirtą ryšį su orkestro nariais ir tapęs Vienos filharmonijos orkestro garbės dirigentu.
3. „Tempesta Di Passaggi / I Cavalieri Del Cornetto“
Net ir 2021-aisiais yra gausiai leidžiami muziejiniai tūkstantmetės Vakarų Europos muzikos tradicijos, o ypač viduramžiais ar baroko laikotarpiu parašyti kūriniai, pristatantys vis naujas ir vis „autentiškesnes laikotarpiui“ interpretacijas. Kiti muzikantai savo interpretacijomis nokina naujus nūdienos kompozitorių kūrybinius vaisius. Tačiau dauguma jų ieško naujo praeityje ir tradicijos pratęsimo ateityje.
Štai į Renesanso laikų Italiją kviečia kornetistas Andrea Inghisciano, savo naujajame albume „Tempesta Di Passaggi / I Cavalieri Del Cornetto“ šėlstantis audringais pasažais ir virtuoziškais triliais, siekdamas atkartoti senosios muzikos medinių pučiamųjų kultą.
Techniškai sudėtinga tokių kompozitorių kaip Francesco Rognoni, Dario Castello, Luzzasco Luzzaschi, Giovanni Battista Bovicelli ir Girolamo Dalla Casa programa tiesiog tryško improvizuotais ar išrašytais pagražinimais be akrobatiniais grojimo triukais, sunkiais atlikėjui, bet maloniais klausytojo ausiai.
4. „Tyrannic Love“
2010-ais įkurtas ansamblis „Les Surprises“ iš minios išsiskiria inovatyviomis senosios muzikos interpretacijomis ir orkestro garsų tyrinėjimais grojant originaliais baroko instrumentais. Jų naujausiame įraše „Tyrannic Love“ skamba per anglų kompozitoriaus Henrio Purcellio sukomponuotų spektaklių pertraukas skambanti muzika, parašyta jo kolegų ir sekėjų – Johno Blowo Johno Eccles, Jeremiaho Clarke bei Danielo Purcellio.
5. „Fake Bach“
Pianistas Luigis Palombis su savo nauju barokinės muzikos įrašu „Fake Bach“ įgarsina gėdingus muzikos istorijos suvenyrus. 1800-ųjų Bacho renesanso metu „progresyviai“ suinterpretuoti originalūs J.S.Bacho šaltiniai tarsi nepriimtini pagal šiandienos estetinius kriterijus, tačiau pianistas netikslumą iškėlė kaip istoriškai dokumentuotą tikrovės išraišką, įrašydamas koncerto d-moll, smuiko sonatų C-dur, G-dur, partitos h-moll, preliudo ir fugos e-moll, vargonų koncerto a-moll ir kitų pjesių transkripcijas fortepijonui.
6. „Scherzo“
Smuiko ikona Hilary Hahn išleido chrestomatinio pirmo S.Prokofjevo koncerto smuikui antrą dalį „Scherzo“ savo naujajame Paryžiui dedikuotame diske. Jame skambės ir paryžiečio Ernesto Chaussono „Poème for Violin and Orchestra“, ir Sergejaus Prokofjevo pirmasis koncertas, kurio premjera įvyko Paryžiuje, ir suomio Einojuhani Rautavaara „Deux Sérénades“, kurio premjeros metu Hilary Hahn akomponavo Orchestre Philharmonique de Radio France.
7. Mieczysławo Weinbergo muzikos papildymas
Kitas didis smuikininkas Gidonas Kremeris išleido dar vieną įrašą savo Mieczysławo Weinbergo muzikos katalogui. Pasišventęs puoselėti prieš dešimtmetį iš naujo atrastą lenkų sovietmečio kompozitoriaus muzikinį palikimą, muzikantas įrašė koncertą smuikui g-moll op. 67 „Gewandhaus“ Leipcige ir sonatą dviem smuikams op. 69 Paliesiaus dvare.
Jam talkino Kremerata Baltica koncertmeisterė Madara Petersone, akomponavo „Gewandhausorchester Leipzig“ orkestras, diriguojamas Daniele Gatti. Abu įrašai padaryti 2019-ais metais per M.Weinbergo šimtąsias gimimo metines.
Kompozitorius daug rašė smuikui – instrumentui, kuriuo grojo jo tėvas ir kuriuo buvo patogu elegantiškai išrašyti žydų muzikos motyvus. Lyriniam M.Weinbergo braižui būdingos įspūdingos kantilenos antroje ir trečioje koncerto dalyje buvo persmelktos niaurios melancholijos, o G.Kremerio smuikas išdainuoja pačias trapiausias, graudžiausias akimirkas ir kitose dalyse kyla kartu su orkestru ar lūžta ties aštriais tutti fortissimo. Sonatoje dviem smuikams G.Kremerio ir M.Petersone duete viena kitą veja kartu ir kampuotos, ir melodingos linijos, atskleidžiančios technikos bei spalvų subtilumus.
8. „Echoes“
Pilnametražį albumą pristato „Signum“ saksofonų kvartetas. Albumas „Echoes“ savo tema yra artimas tiek Heros Hyesang Park, tiek Víkinguro Ólafssono atspindžių temai, nors čia tarsi kitoje paviršiaus pusėje slypi praėjusių amžių klasikinės muzikos repertuaras, kaip sugautas praeities skambesio aidas atsispindėtas šiuolaikinių atlikėjų ir klausytojų patirtyse.
Ne tik pirmuoju, bet ir visais kitais smuikais čia griežia saksofonai, atlikdami aranžuotas melodijas klasika tapusiose Gabrielio Faure, Guillermo Lago, Johno Dowlando, Joepo Bevingo, Maxo Richterio, Paulo Hindesmitho, Philipo Glasso, Peterio Vaskso, Peterio Gregsono, ir Remo Giazotto kompozicijose. Išdainuodami skambesius, besidriekiančius per tūkstantmečius laike ir žemynus erdvėje, kvartetas „Signum“ pasirodymo metu išskleidžia visą saksofono instrumento spalvų ir tembrų puokštę bei ribų neturinčias repertuaro galimybes.
9. „Reflections“
Islandas Víkinguras Ólafssonas tęsia savo „Reflections“ ciklą ir šį mėnesį iš krosnies traukia antrąją jo dalį, kurioje skamba tiek vidinių išgyvenimų, tiek pačios klasikinės muzikos atspindžiai. Revoliuciniu vadinamo prancūzų kompozitoriaus C.Debussy kompozicija „Canope“ čia tampa pagrindu, nuo kurio atsispyręs pianistas kyla į savitas improvizacijas, persmelktas gelmės, intymumo ir netikėtų sąskambių.
V.Ólafssonas teigė, kad šiuose darbuose jis siekia paskatinti kitus kompozitorius išlaisvinti klasikinę muziką naujoms išraiškoms. Šis kūrybinis pokalbis prasidėjo 2020-ais išleistu pirmuoju EP, kuriame muzikantas „atspindėjo“ C.Debussy kompoziciją „Bruyeres“. Islandų pianistas šiuo antruoju sausio mėnesį išėjusiu įrašu deda daugtaškį, žadėdamas dar vieną „atspindžių“ EP ir pilną albumą jau šių metų pavasarį.
10. „Rose in Abstract“
Naują albumą balandžio mėnesį žadantis singlas „Rose in Abstract“ yra prisodrintas niekaip netipizuojamam duetui „Balmorhea“ tipinio skambesio – lėtai rusenančio, flegmatiško ir tuo pat metu ant pirštų galų laikančio, vaizduotę virpinančio, nenuspėjamo muzikinio judėjimo.
Naujo patiekalo ingredientų saraše – Nilso Frahmo vargonai, Morriso Kliphuiso valtorna, Clarice Jensen violončelė ir Lisos Morgenstern balsas. Kartu jie, kaip ir būsimo albumo vardas „Wind“, šnabžda apie pokytį ir atsinaujinimą, paliesdami skaudžias ir visada aktualias aplinkosaugos temas.
11. „Plaisirs illumines“
Klasikinės muzikos pionierė Patricia Kopatchinskaja naujausiame diske „Plaisirs illumines“ sproginėja emocijomis kartu su įstabia argentiniečių kilmės violončeliste Sol Gabetta ir nuo jų nė per žingsnį neatsiliekančiais „Camerata Bern“. Visi trys „Concerti grossi“ nariai yra verti vienas kito tiek nežabotu virtuoziškumu, tiek intensyvia menine raiška. Čia smuikininkės vizitinė kortelė – aršus nesuvaidintas skambesys ir nekompromisiškos interpretacijos – nusėda į XX amžiaus ispanų–vengrų kompozitorių žemę.
„Camerata Bern“ yra istoriškai susiję kaip dviejų kūrinių – Sándoro Veresso „Musica concertante“ (1966) ir Francisco Collo „Les plaisirs illumines“ (2018) – užsakovai. Šiuos CD skiria Alberto Ginasteros koncertas styginiams bei Bartóko, Veresso ir jo mokinių Kurtágo ir Ligeti miniatiūros. Iš saulėtos flamenko tradicijos išaugęs ūmus skambesys nenurimsta visame diske, bandantis atlikėjų technines galimybes ir tempiantis kiekvienos akimirkos išraišką iki ekstremumo – spjaudydamasis ritmais ir traiškantis pro šalį cypiančias melodijas. Po pusantros valandos reiso, diskas išlekia kartu su „Camerata Bern“ suimprovizuota muzikine paukščių balsų imitacija.
12. „Harmonielehre“ ir „My Father Knew Charles Ives“
Amerikos minimalizmo tėvas ir Pulitzerio premijos laureatas kompozitorius Johnas Adamsas taip pat metus pradeda nauju įrašu. Jo dvi neseniai užsakytos kompozicijos – „Harmonielehre“ ir „My Father Knew Charles Ives“ – buvo įrašytos Našvilio simfoninio orkestro batutos mostų, vedamų paties Adamso. Abu kūriniai yra reikšmingi kūrybiniame J.Adamso kelyje, atiduodantys simbolinę pagarbą jo vaikystei, šeimai ir Charles Ives muzikai. „Harmonielehre“ yra naujos muzikinės kalbos paieškų, atitrūkstant nuo minimalizmo, vaisius.
Tai pulsuojančios energijos kompozicija, semianti turtingus praeities sukrautus tonalumo lobynus ir panirusi laikui nepavaldžiame skambesyje. Kompozicijos „My Father Knew Charles Ives“ pavadinimas kilo iš populiarios britų dainos „My Father Knew Lloyd George“. Nors J.Adamso tėvas Ch.Iveso niekada nebuvo net sutikęs, kūrinys remiasi šio kompozitoriaus technikomis, yra išpuoštas jo mėgiamomis keistenybėmis – gospel, džiazo, populiariosios muzikos motyvais.
13. „Tarp muzikos ir ritualo“
Nauja sausio mėnesį pasirodžiusi rinktinė „Tarp muzikos ir ritualo“ gėrisi lietuvių kompozitorių kurtomis grožybėmis, išryškindama sudėtingą muzikos ryšį su tautosaka, rituališkumu ir tuo pat metu įrodydama šiuolaikinės muzikos įvairiapusiškumą. Šias temas prieš dvejus metus pirmasis pradėjo nagrinėti šio disko kuratorius – Čekų muzikologas, žurnalistas Vítězslavas Mikešas. Jis yra aktyvus Lietuvos muzikos propaguotojas, 2018 metais apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Siekdamas pasaulį geriau susipažinti su lietuvių muzika ir atrasti mažiau žinomus šalies kūrėjus, V.Mikešo per dvejus metus surinko diską, atspindį įkvėpiančią, įvairiapusę, gyvą šiuolaikinę lietuvių muziką. Jungdamas skirtingų kompozitorių muziką kartu su lietuvių liaudies ir šiuolaikinių autorinių tekstais, jis pristato tokius radinius kaip jau klasika tapusį Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Iš Jotvingių akmens“ ir Justės Janulytės opusą „Vandens spalva“.
Šalia skamba specialiai šiam projektui užsakytas naujas Antano Jasenkos kūrinys „Cinematic“ ir Lietuvos muzikos informacijos centro įrašų sesijose sukurti nauji Justinos Repečkaitės kūrinio „Įvardijimas ir išvarymas“ bei Dominyko Digimo „As it came into my little attic“ įrašai.
Diskas vainikuojamas dvejomis lietuvių menininkų kolaboracijomis. Bendras kompozitorės Jūros Elenos Šedytės ir garso menininko Simono Nekrošio kūrinys „KNUS. Music for Headphones“ kviečia į momentinį muzikos kūrimo procesą. Kūrybinio Arturo Bumšteino ir Viktorijos Damarell dueto projektas „Whispered January“ derina tekstą su jame aprašomų objektų garsų koliažu. Septynių kartų ir muzikos stilių derinys puikiai atspindi kuratoriaus požiūrį, kad šiuolaikinė muzika turi būti gyva.
